Mes turime 74 svečius online

Apsilankymų šiandien:196
Apsilankymų vakar:742
Apsilankymų šį mėn.:9416
Apsilankymų iš viso:1530344

Novelė. ATGIMUSIO GYVENIMO TĘSINYS

2019 m. rugpjūčio 7 d., trečiadienis, Nr.57 (1877)

Kelionė dangumi, nepaisant įvairių dvejonių ir abejonių, sėkmingai tęsėsi toliau. Reikia pripažinti, Ėvė jautėsi puikiai, nors gerai žinojo, kad virš gimtojo miesto skrieja ne lėktuvu, o motociklu, kad tai – neeilinis reiškinys jos gyvenime.

-

Nustojus motorui riaumoti, du žmonės nulipo nuo karščiu alsuojančio, juos atgabenusio žvėries. Vietovė, į kurią atvyko pora, atrodė nepatraukliai. Uždarame kieme, apsuptame apsilaupiusių, baltai tinkuoto namų sienų, stovėjo ceratinėmis staltiesėmis apdengti stalai, už jų sėdėjo keisti žmonės. Kiemo gale riogsojo pakyla, ant jos, skėtriodamas rankomis, išsidraikiusiais plaukais stypčiojo žmogysta. Ji kaži ką balsiai skaitė.

- O, geras, juk čia tu, Emili! Koks pasikeitęs! Tarytum būtum savaitę nesiskutęs ir gerokai pasenęs, - Evė kreipėsi į ją atlydėjusį vyrą.

Naujai įėjusi porelė nutūpė prie laisvo staliuko, esančio netoli scenos. Ilgai laukti neteko, prisistatė padavėjas.

- O, blyn, dar vienas Emilis – Evė net žagtelėjo, nes suprato, kad ją supa vieno veido žmonės. Apsižvalgius, tapo nejauku, nes pamatėm, kad aplinkui sėdi daug Emilių, kurie šnekučiuojasi su merginomis, panašiomis į ją, į Evę. Visi geria baltą, it pienas gėrimą ir į atvykėlius nekreipia jokio dėmesio.

Sočiai pavalgę, motociklininkai, pakilę nuo ištuštintomis lėkštėmis nukrauto stalo, skubiai išėjo pro plačiai pravertus vartus, už kurių išvydo ant tarp medžių įtemptų virvių sukabintus, besiplaikstančius, didelius paveikslus. Jų siužetas buvo identiškai vienodas: medžių apsuptyje stovi namas, su didele ištrupėjusia inkilo landa, iš kurios kyšojo ilga lakta.

Evė nė nepajuto, kaip, priėjusi arčiau vienos drobės, užsiropštusi ant stirksančio pagalio, lengvai stryktelėjusi, atsidūrė to paveikslo viduje.

Taip nutinka tik sapne, kai regimi vaizdai tampa realūs, o iš tikro, tai – tik sąmonės kliedesiai, šmėklos, besislepiančios už juodų, sunkių portjerų.

Mergina pasijuto bevaikštanti po akinamai baltą, milžinišką kambarį. Knygų lentynos, grindys, lubos, sienos buvo apdengti baltu popieriumi. Šis, nuo menkiausio oro judesio, plevėsavo. Jo šnaresys plito pro pravirus langus link sniegu padengtų kalnų, su ten sustingusiais, nebyliais kriokliais. Palei baltos menės sienas riogsojo taip pat balti, iš perskelto bambuko vytelių, nupinti baldai. Viename iš krėslų sėdėjo senis, ilga, puria, žila barzda, pasenusio Emilio veidu. Šalia jo kojų, žaidė baltai aprengtas vaikas, labai panašus į Emilį vaikystėje.

- Labas, - pasisveikino nekviestoji viešnia.

- Sveika, įsispirk į šlepetes, nes tavo apavas neatitinka mūsų higienos reikalavimų. Štai, už anų durų, rasi kitą kambarį, ten, drabužinėje pasirink tau tinkantį rūbą, juo apsirenk.

Evė, lyg užhipnotizuota, pakluso senio paliepimams, įėjusi į nurodytą patalpą, rado klūpančią, baltai nugrimuotu veidu moterį. Ji buvo dailininkė ir baltu tušu ant balto ryžių popieriaus tapė. Lape, apšviestame iš kažkur sklindančios neono šviesos, galima buvo įžvelgti ryškėjantį, nuostabiai gražų paukštį, kurio, plačiai išskleisti sparnai, priminė geišų kimono. Sulig ta mintimi, sparnuotis atgijo, atsiskyrė nuo balto lapo ir, subolavęs švelniomis plunksnomis, švelniai apglėbęs viešnią, susitapatino su ja, paversdamas atvykėlę nuolankia, tyro veido rytiete. Pas Evę dingo prieš tai turėtos ambicijos, norai, liko tik susitaikymas ir nenusakoma ramybė.

Iš kalnų atklydo iki šiol negirdėta švelni daina, gretimame kambaryje pravirko Emilio veidu vaikas, senis jam kažką piktai ir garsiai aiškino.

Naujoji geiša nuskubėjo pas juodu. Laikas virto kintama sąvoka, valandos tirpo lyg varvekliai, tįsantys po apledėjusiu stogu, minutės nepaliaudamos lašėdamos, trumpino buvimą nepažintoje ir labai keistoje erdvėje.

Ramiai tupėjęs berniukas, kažkodėl pakilo, iš kišenės išsitraukė buteliuką ir greitai straksėdamas, inde, esantį skystį, ėmė taškyti į visas puses.

Apšlakstytos baltos sienos, lubos, grindys pradėjo rausti. Dėmės, susiliedamos viena su kita, plėtėsi. Viskas įgavo rožinį atspalvį, išskyrus dideles žmogaus pėdas, vis labiau ryškėjančias ir spėriais žingsniais judančias link priešingos sienos, ant kurios atsirado į sparnus panašios milžiniškos burės. Nebuvo jokio kūno, jokios galvos tik sparnai, kurie mūrą perskrodė kiaurai. Atsiradusioje ertmėje, Evė išvydo ryškiai žalias lankas, jose ganėsi galvijų banda, šalia vienos karvės, tarp kojų laikanti kibirą, sėdėjo nėščia moteris. Melžėja atlošusi galvą, delnu nubraukusi ant veido krintančią plaukų sruogą, viena ranka prilaikydama nugarą, lėtai pakilo nuo žemo suoliuko, ant kurio sėdėdama melžė karvę. Plačiai mojuodama rankomis, nešina kibiru, sklidinu balto pieno, melžėja nuėjo link pamiškėje stovinčios gryčios.

Emilio veidu vaikis, pasprukęs nuo piktojo senio, nuskubėjo paskui tolstančią moterį, kuri savo įsčiose buvo nešina juo.

Evė, pakerėta nežemiškomis spalvomis trykštančiu vaizdu, tebestovėjo rožiniame kambaryje, su ant jo grindų išmėtytomis šūsnimis knygų, be viršelių, tuščiais puslapiais, tarytum prirašytais baltu rašalu, kurių tekstus lyg Brailio raštą galima perskaityti tik siela sudirginusiais skaudžių prisiminimų prisilietimais.

Mergina, pakėlusi vieną iš besimėtančių rankraščių, atsivertusi pirmą pasitaikiusį lapą, ėmė skaityti. Tai buvo kažkada jos pačios išgyventų jausenų istorija:

„… saulė, smigdama už miško, pro medžių šakas, lyg pro rėtį košė rausvos  šviesos ilgus dryžius.

Tokiais vakarais moterį aplankydavo tas, su kuriuo nuolatos mintimis kalbėjosi, šėlo erotiniuose sapnuose, o realiame gyvenime visą laiką tylėjo.

Ir dabar,  jis šalia josvogčiomis prisėdęs, paklausė to paties:

- Kodėl mane palikai nebaigtoje skaityti knygoje, kodėl neleidai iki galo parašyti pradėto pasakojimo.

Ji atsako:

- Bijojau, kad man neišėjus, mane paliksi, todėl tave įkalinau čia ir dabar tu niekur nedingsi.

Kambarį apgaubė švelni prietema, hole sudejavo medinių laiptų pakopos, pro langą lyg vagilė įslinko naktis, o namų savininkė nuėjo į miegamąjį, kur jos laukė fantazijų valdovas, svaiginantis sapnas, kuris, prieš užmiegant, kas vakarą jai šnibždėdavo tuos pačius žodžius:

plauk

atplauk

lauk

sulauk

kauk

iškauk

mėnesieną

somnolio

baltą tabletę

sapnų gimdytoją

svajonių žudikę

užrišk ir visam

užsimiršk...

Užvertusi perskaitytą lapą, Evė liūdnai šyptelėjusi, palingavo galvą, nes suvokė: kiekvienas iš mūsų turi neišsipildžiusių svajonių, prarastų, neišmylėtų meilužių, kuriuos dar ilgai atpažįsta kiekviename gatvėje sutiktame žmoguje, parduotuvėje, prie kasos stovinčiame pirkėjo veide.

Mes nesiliaujame savęs apgaudinėję, kad tokia būsena laikina, kad viskas nuostabu, o iš tikro, esame savų fantazijų kaliniai, neįgyvendintų lūkesčių vergai, kuriuos valdo mus palikę mylimieji.

Baltas kambarys pajuodo ir Evė nuplaukė savų namų link, kur nebuvo nei senio, nei vaiko, nei motociklininko, Emilio veidu, kur gyveno ji, sena ir vieniša moteris, mylinti jazzą ir jo atlikėjus saksofonistus juodaodžius..

Ona Marija Urbšytė

 
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis