Mums kartais atrodo, kad žvėrių vaikai gimsta bejėgiai ir nieko negalintys, nieko neišmanantys, o juos visko išmoko tėvai: kaip ėsti, kaip kailį prižiūrėti, kaip medžioti... Tačiau kokioje mokykloje tai vyksta? Ir kaip tie maži žvėriukai mokomi? Negi jiems paskaitos skaitomos, praktikos darbai su jais dirbami?

Taip klausdami, mes dar kartą parodome, kad į viską, net į natūralią gamtą, žiūrime „žmogiškai“ – lyg į žmogaus kūrinį, kuriame turi egzistuoti žmogiška tvarka. Ir tą žvėrių jauniklių mokymą dažnai suprantame kaip tėvų patirties virtualų perdavimą – beveik pasakojimą ar paskaitą. Jeigu taip būtų, žvėrys nežinia ko išmoktų. Ačiū Dievui, yra kitaip, todėl žvėrys nedaro klaidų. Tuo turėjau progos įsitikinti visai neseniai, vieną gražią liepos galo pavakarę.

Tarp miškų esančios Merkio slėnio pievos jau daug dešimtmečių neprimena gamtos; čia senoji upės vaga buvo pašalinta, vanduo nukreiptas tekėti iškastu kanalu. Na, pievose pasėjo šunažoles, eraičinus, migles ir kitas „naudingas“ žoles. Dabar ten smagu nuvažiuoti fotografuoti paukščių ir žvėrių, kurie nevengia automobilio. Iš jo aš esu fotografavęs stirnas, briedžius, daugelį paukščių. O tą pavakarę, saulei paskleidus gražią geltoną šviesą, tikėjausi kažko nepaprasto. Taigi lėtai važiavau keliuku ir – še tau, jo vidury radau kažkokį negyvą žvėrelį, lyg stirniuką, lyg lapę. Jo kūnelis gulėjo skersai kelio, kojos styrojo vienoje pusėje, galva, priplota prie žemės, – kitoje. Gaila, kad taip įvyko – pamaniau, ir sustojęs norėjau tą kūnelį numesti šalin. Bet čia...

Staiga mano rastasis „kūnelis“ pakėlė galvą ir išvydau šių metų lapiuką, jau visai dailų žvėrį, kuris nustebęs akimirką spoksojo į mane, po to strimgalviais puolė į pašalės kiečius. Tiek jį ir temačiau...

Štai tau ir lapė. Jauna, jau atstumta tėvų, palikta mokytis ir gyventi taip, „kaip reikia“. Atrodo, kad savo egzaminus ji iš lėto laiko. Ir tuo pačiu sako mums, kad gamtos mokslų iki galo mes taip ir nesuprasime. Juk mes esame žmonės...

Selemonas PALTANAVIČIUS