Rašyti apie gerai pažįstamą žmogų, su kuriuo ne kartą bendrauta, kalbėtasi įvairiomis temomis, ir sunku, ir lengva, o kai tokį žmogų, kaip Bronius Lazaraitis, pažįsta didelis draugų, bičiulių ratas, pradėdamas rašyti susimąstai, ką dar naujo galiu pasakyti apie jį...

Pasveikinęs gerą ne tik mano, bet ir „Švenčionių krašto“ kolektyve gerbiamą Bronių Lazaraitį su gražia 80 metų sukaktimi, paprašiau jį skirti laiko mūsų interviu. Bronius mielai sutiko ir štai sėdėdami jaukiame kambaryje, gurkšnodami arbatą, pradedame pokalbį, kurio didžioji dalis buvo skirta Broniaus pomėgiams, ieškojimams. Bronius Lazaraitis – vienas iš tų žmonių, kurie visą savo darbinę veiklą dirbo vienoje darbovietėje – Cirkliškyje įsikūrusioje mokymo įstaigoje. Keitėsi pavadinimai, keitėsi ir Broniaus Lazaraičio pareigos, net iki vadovo buvo pakilęs, bet visada šalia pareigų buvo ir meilė muzikai, ir nenumaldomas pažinimo troškulys. O prasidėjo mūsų pokalbis nuo pradžių pradžios – Broniaus gimtinės.

- Esu kilęs iš Anykščių rajone esančio Debeikių bažnytkaimio. Mama labai norėjo, kad eičiau į kunigus, o tėtė ir mokytojai sakė, kad man tiktų mokytojo profesija. Ir aš, Debeikiuose baigęs mokslus, nutariau rinktis pedagogo kelią. Daug skaičiau nuo vaikystės. Šeimoje be manęs dar buvo 3 seserys. Šiaip mano šeimos istorija buvo gana įdomi. Mano senelis buvo jūreivis. Gyveno Anglijoje, ten ir tėvas buvo gimęs. Tėtis pasakojo, kad laivas, kuriame tarnavo mano senelis, dalyvavo Titaniko gelbėjimo operacijoje. Visai neseniai man teko susipažinti su iš Anglijos atvykusiu Džeriu, kai išsišnekėjom paaiškėjo, kad jo senelis statė Titaniką. Mano tėtį kaime vadindavo anglu. O į Lietuvą tėtis kartu su tėvais sugrįžo 1914 metais. Įstojau aš į veterinarijos akademiją, o baigęs ją, gavau paskyrimą į Švenčionių rajoną. Akademijoje pardėjau groti pučiamųjų orkestre. Orkestre pradėjau groti ir jam vadovauti ir kai pradėjau dirbti Cirkliškio technikume. Pradėjome dalyvauti apžiūrose. Į pirmas apžiūras važiavome sunkvežimiais. Toks buvo laikas, bet užtat kiek džiaugsmo būdavo, kai sėkmingai pasirodydavome, - prisiminimais dalinasi Bronius Lazaraitis.

- O kada tu groti pradėjai?

- Studijuodamas Veterinarijos akademijoje. Dirbau daug, nes man patiko groti. Vieną kartą grįždami iš konkurso užsukome į mano gimtuosius Debeikius. Tėtis man vis sakydavo: „Nors tu paėmęs armoniką sugrotum“, nes jis grodavo. Ir tas užvažiavimas buvo savotiškas noras įrodyti tėtei, kad ir aš šį tą sugebu ir moku. Kai išėję į kiemą 16 muzikantų užgrojome, tai tėtei patiko, ir buvo pasididžiavimas, kad sūnus su tokiu kolektyvu groja ir jam vadovauja. Šį epizodą ne tik aš, bet ir kiti prisimena. Po to ir kapelai teko vadovauti. Technikume buvo puikios sąlygos saviveiklai. Šokėjams vadovavo Alė Marmienė, Saulė Sadeckaitė kūrė folklorą, o muzikantams aš vadovavau. Direktorius Valierius Navickas padėjo naują pučiamųjų instrumentų komplektą bei uniformą įsigyti.

- Broniau, o kada pradėjai rašyti?

- Viskas prasidėjo nuo metodinių rašinių, o paskui kuo toliau, tuo įdomiau darėsi. Taip atsirado ir įžymių žmonių biografijos, bet kai pradedi domėtis tais dalykais, tai toliau, tuo įdomiau. Gyvenime teko nemažai kur lankytis, bet iki šiol atsimenu kelionę į Sibirą. Maršrutas buvo Vilnius-Irkutskas, važiavome traukiniu. Buvom nutarę visur, kur sustosim, aplankysime turgus. Tomske turguje ir lietuvį sutikome. Lietuvį ir Novosibirske sutikome. Neišdildomą įspūdį paliko Baikalo ežeras. O koks įspūdis plaukiant Lenos upe! Daug man davė ir studijos Maskvoje. Ten studijuodamas turėjau galimybę lankytis galerijose, teatruose, bendrauti su įvairių tautų žmonėmis.

- O kaip tu pradėjai rinkti medžiagą ir rašyti apie įvairias asmenybes?

- Prasidėjo labai seniai. Skaičiau knygas apie žinomų žmonių gyvenimus. Po to pradėjau apibendrinti, sisteminti tą medžiagą. Dar Tumas-Vaižgantas sakė, kad turi būti dėstomas žymių žmonių gyvenimas, nes žmogus turi turėti pavyzdį. Surinktą medžiagą naudodavau per pamokas. O kiek dabar yra medžiagos. Anksčiau apie tai net pasvajoti negalėjai.

- O ar turi asmenybes, kurios tau labiausiai patinka?

- Sunkus klausimas, nes kiekvienas žmogus yra kažkuo išskirtinis. Man patinka Jonas Vileišis, kuris būdamas Kauno burmistru tiek padarė, o karjeristai jį nustūmė. Dar galėčiau paminėti Veilokaitį, kuris kelis kartus savo pinigais gelbėjo valstybę. Negaliu nepaminėti ir Tumo-Vaižganto. Mane žavi žmonių pasiaukojimas. Galiu paminėti ir Levą Tolstojų, kuris buvo ne tik rašytojas, bet ir mąstytojas. Yra ir lietuvių tarpe daug įžymių žmonių. Dabar kai tiek įdomios literatūros, kad jau tenka rinktis. Džiaugiuosi, kai gaunu ir įdomių artefaktų. Nemažai jų atveža žentas Romas, daug keliaujantis po pasaulį. Turiu jau visai įdomią kolekciją. Beje, prieš kurį laiką pasidomėjau, kiek išspausdinote mano medžiagos „Švenčionių krašto“ laikraštyje, ir visai gražus pluoštelis susirinko. Dabar ruošiu medžiagą 12 premjerų. Ten tiek įdomaus randi, kai pradedi gilintis. Aš visada stengiuosi įsigilinti iki smulkmenų, o tose smulkmenose tiek paslapčių...

- Broniau, o jei būtų galimybė atsukti laiko ratą atgal, ar keistum ką nors savo gyvenime? Ar pasirinktum tą patį gyvenimo kelią?

- Taip. Tą galiu drąsiai pasakyti, nes tas kelias jau yra išbandytas, čia yra mano pamėgti dalykai, o didžiausias mano turtas – šeima. Su žmona Birute išauginome sūnų Tomą ir dukrą Loretą. Turime marčią Rasą ir žentą Romą, vieną anūką ir 3 anūkes, - baigdamas mūsų pokalbį sako Bronius Lazaraitis. Po to apžiūrime jo kolekciją ir važiuojame į Cirkliškį, ten Bronius parodo buvusių kolegų padovanotą suolelį su lentute, skirta jo 80 metų jubiliejui.

Štai toks pasakojimas apie daugeliui gerai pažįstamą Bronių Lazaraitį, vis skubantį, ieškantį, atrandantį kažką naujo...

Algis JAKŠTAS