Mes turime 391 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5023
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21224
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:97254
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Skiriama Pabradės meno mokyklos 50-mečiui. Keli gyvenimai – šimtai likimų

2019 m. birželio 1 d., šeštadienis, Nr.40 (1860)
 
Likimas lėmė gimti muzikų šeimoje
 
Taip jau laimingai susiklostė likimas ar buvo lemta iš aukščiau, kad gimiau ir augau muzikų šeimoje. Ir mano bei brolio Andriaus profesinis kelias jau buvo apibrėžtas: aiškus ir tiesus. Esu labai dėkinga už šią nuostabią dovaną, nes niekada gyvenime nepasigailėjau, jog pasekiau tėvų pėdomis ir pasirinkau muzikos specialybę, tapau pianiste, mokytoja, koncertmeistere.
 
1962 m. mano tėtis Rimvydas Daugirdas su žmona Svetlana Daugirdiene bei vienerių metukų sūnumi Andriumi iš Archangelsko persikelia gyventi į Lietuvą. Tarpininkaujant tuometiniam Lietuvos TSR kultūros ministro pavaduotojui Vytautui Jakelaičiui, tėtis buvo pervestas kultūros ministerijos žinion ir paskirtas Pabradės kultūros namų meno vadovu. O mama įsidarbina Pabradės II vidurinėje mokykloje (dabar „Ryto“ gimnazija). Sename pastate Pašto gatvėje, palėpėje muzikos būrelio pamokose moko groti akordeonu.
 
1963 m. duris atvėrė nauji Pabradės kultūros namai (dabar Pabradės kultūros centras). Tėvo iniciatyva juose įkurta muzikos studija, kurioje keletas mokytojų moko vaikus ir jaunimą groti fortepijonu, akordeonu, pučiamaisiais instrumentais. Ten dirba ir mama, moko groti akordeonu ir bajanu. Šie pirmieji žingsniai buvo viso meninio gyvenimo Pabradėje pradžių pradžia... Daugelis jaunųjų muzikantų pradėjusių mokytis studijoje, iki šiol yra aktyvūs meno mėgėjai, dalyvaujantys įvairių meno kolektyvų veikloje. Tais pačiais metais rugsėjo 1 d. atidaromas Švenčionių muzikos mokyklos filialas Pabradėje.
 
1964 m. baigusi Mogiliovo aukštesniąją muzikos mokyklą į Pabradę sugrįžta jauna, graži, perspektyvi chorvedė Larisa Isačenko, kuri tuoj pat įsilieja į besikuriančią muzikinę veiklą, dirba muzikos studijoje kultūros namuose bei mokytoja muzikos mokykloje. Larisa tampa tėčio bendražyge, kolege, o mamos – geriausia drauge, bendradarbe, jos kartu koja kojon žengė visą gyvenimą. Visada kartu darbe, kartu leido ir laisvalaikį. Dvi inteligentiškos moterys buvo tiek panašios aplinkiniams, kad jas painioja iki šiol. Nuo to laiko šių trijų žmonių dėka Pabradėje užgimsta kultūros židinys – naujas, gražus, turtingas renginiais, kultūriniu muzikiniu gyvenimu. Nedrąsiai, bet entuziastingai susibūrę keleto dalyvių maži ansambliai ateity peraugs į garsius kolektyvus, kurie suklestės ir garsins savo miesto vardą ne tik rajone, bet ir respublikoje bei už jos ribų.
 
 
Mama
 
Svetlana Baskakova (Daugirdienė) gimė 1937 m. Archangeslke (Rusija) mokytojų šeimoje. Karo metu ir pokariu gyvenimas buvo sunkus, po sunkių sužalojimų mirus tėčiui, teko išgyventi ir badą, ir nepriteklių. Tačiau gyvenimas nesustojo, reikėjo mokytis ir dirbti. Dar besimokydama ketvirtoje klasėje, rašydama rašinėlį tema „Kuo norėčiau būti?“ mama jau žinojo, kad nori tapti muzikante. Draugai išmokė groti garsųjį kūrinį „Šuniukų valsą“, o žiemą ant sniego nusipiešus klaviatūrą, „grodavo“ iš visos širdies, įsivaizduodama save esant koncertų salėje. Maldavimai nupirkti pianiną baigėsi bajano įsigijimu, nes jis buvo gerokai pigesnis. Nebelikus pasirinkimo mama įstojo į muzikos mokyklos bajano klasę, kur tarp berniukų buvo vienintelė mergaitė. Mokslai sekėsi gerai, po ketverių metų ji įstojo į Archangelsko aukštesniąją muzikos mokyklą, kur, laimei, antras instrumentas buvo fortepijonas. 1956 m. mama baigė šią mokyklą, įgydama liaudies instrumentų artisto ir dirigento bei muzikos mokyklų mokytojo kvalifikaciją. Vasaromis dirbo muzikos vadove vaikų stovyklose, o po baigimo gavo paskyrimą į Archangelsko kultūros mokyklą. Jos mokiniai – studentai, praktiškai, buvo jos bendraamžiai. Ten dirbant susipažino su gražuoliu lietuviu, kaip jį tada vadino, mano tėčiu Rimvydu Daugirdu, gabiu, perspektyviu klarnetistu. Jiems susituokus, neužilgo jauna šeima persikėlė gyventi į Lietuvą.
 
 
Tėtis
 
Rimvydas Daugirdas gimė 1934 m. Alytuje žymaus teisininko šeimoje. Gražų ir darnų šeimos gyvenimą sugriovė pirmieji trėmimai. 1941 m. birželio 14 d. visa Daugirdų šeima suimama. Tėvas Tomas Daugirdas atskiriamas nuo šeimos ir vėliau 1943 m. sušaudomas Krasnojarsko lageryje. O mama Zofija Daugirdienė ištremiama į Altajaus kraštą, kur kartu su dviem vaikais perėjo visą tremties siaubą. 1947 m. jiems pavyko pabėgti į Lietuvą, tačiau neilgam. Vėliau motiną suėmė, nuteisė dvejiems metams kalėjimo, o dar vėliau ją sugrąžino į tremties vietą. Tėtis su broliu Algimantu Lietuvoje glaudėsi pas svetimus žmones. Dar vaikystėje tėtis pasižymėjo meniniais gabumais: neblogai piešė, grojo akordeonu. Jų namuose dažnai skambėjo muzika, nes motina mokėjo skambinti fortepijonu, o po tremties grįžus į Lietuvą, Pabradėje dirbo vaikų darželyje muzikos vadove. Aš pati lankiau tą darželį ir puikiai atsimenu tuos muzikos užsiėmimus, kurie buvo labai įdomūs ir nekantriai laukiami. 1941 m. tėtis įstojo į Kauno dailės mokyklą, tačiau mokėsi neilgai, nes reikėjo kažkaip pragyventi ir teko eiti dirbti. Pirmieji jo darbo žingsniai buvo Šakių rajono kultūros namuose. Vėliau tarnavo kariuomenėje Onegos mieste (Archangelso sritis). Po kariuomenės įstojo į Archangelsko aukštesniąją muzikos mokyklą klarneto specialybę, dirbo kino teatre „Sever“. Susikūrus šeimai, pagaliau, atsirado galimybė grįžti į išsiilgtą Lietuvą.
 
 
Larisa
 
Larisa Isačenko gimė 1942 m. Mogiliove (Baltarusija) darbininkо šeimoje, mama buvo namų šeimininkė, nuo vaikystės mokėjusi skambinti pianinu. Po karo 1945 m. šeima atvažiuoja gyventi į Pabradę. 1949 – 1959 m. Larisa mokėsi Pabradės I vidurinėje mokykloje (dabar }„Žimenos“ gimnazija), aktyviai dalyvavo mokyklos renginiuose, dainavo, grojo akordeonu. Gavusi keletą profesionalių pamokėlių, instrumentą įvaldė savarankiškai, puikiai grojo iš klausos. Po mokyklos baigimo liko dirbti šioje mokykloje sekretore, bet su muzika nesiskyrė. 1960 m. Nemenčinėje vyko meno mėgėjų festivalis, kur Larisa sau pritardama akordeonu dainavo dainą ir pelnė pirmąją vietą bei buvo apdovanota puikiu prizu – gitara. Tai buvo pirmasis laimėjimas! Matyt, tai ir nulėmė jos ateitį. Tais pačiais metais ji įstojo į Mogiliovo aukštesniąją muzikos mokyklą, akordeono specialybę. Mokytis buvo sunku, nes ji neturėjo muzikos mokyklos paruošimo, kaip kiti jos bendrakursiai. Todėl teko daug ir kantriai mokytis, nuo pagrindų studijuoti muzikos raštą, solfedžio bei harmoniją. Po pirmo kurso ji persivedė į chorinio dirigavimo specialybę, kurią ir pabaigė 1964 m.
 
Ir kultūrinis gyvenimas Pabradėje virte užvirė. Tėtis dirbo naujuose kultūros namuose, kurių atidarymo progai skirtame koncerte jau dainavo vokalinis trio, bei, talkinant Vytautui Kazlauskui, grojo pučiamųjų kvartetas. Vėliau šis kvartetas ne kartą laimėjo pirmąsias vietas įvairiose meno saviveiklos apžiūrose. Didelio noro, entuziazmo ir darbo dėka dar vėliau peraugo į pučiamųjų orkestrą. Kadangi bajanas, rusų liaudies instrumentas, Lietuvoje buvo visai nepopuliarus, mama ryžosi įgyvendinti savo svajonę ir 1963 m. įstojo į Vilniaus J.Tallat – Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, studijuoti fortepijono specialybę Antano Končiaus klasėje. Ir jai, kaip mažam vaikui, reikėjo išmokti naujų įgūdžių: taisyklingos laikysenos prie instrumento, tikslaus rankų pastatymo ir t.t. Tačiau 4 metai studijų teikė tik džiaugsmą, o ateity atvėrė naujas perspektyvas. Bet darbas nenutrūko. Mama su Larisa darbavosi ir muzikos studijoje, ir muzikos mokykloje. Mokinių netrūko. Norinčių mokytis groti buvo tikrai daug, nes tokios galimybės anksčiau mieste nebuvo. Kadangi Pabradės mokykla buvo tik filialas, visi mokytojų tarybos posėdžiai vykdavo Švenčionyse, jungtiniai koncertai taip pat. Tuo metu sparčiai augo miesto saviveikla. Šalia pagrindinio darbo dvi kūrybiškos asmenybės ieškojo naujų galimybių saviraiškai. Jos kartu dainavo duetu, vėliau trio, dalyvavo respublikiniuose konkursuose, kur 1967 m. užėmė pirmąją vietą. Aktyviai koncertavo ir dalyvavo visuose miesto bei rajono renginiuose.
 
 
Aktyvus mokslo siekimas
 
1966 m. tėtis įstoja į Vilniaus pedagoginį institutą, muzikos fakultetą, kur atsivėrė naujos jo asmeninės savybės: puikūs organizaciniai sugebėjimai, polinkis moksliniam darbui bei pasižymėjo aktyviu dalyvavimu visuomeninėje veikloje. Jo dėstytojai buvo žinomi Lietuvos meno veikėjai: V.Landsbergis, K.Grybauskas ir kt. Įgijęs muzikos mokytojo specialybę dirba Švenčionėliuose ir Pabradės II vidurinėje mokykloje (dabar „Ryto“ gimnazija) muzikos ir dailės mokytoju. 1969 m. mama kartu su Larisa nusprendžia stoti į Rovno (Ukraina) pedagoginį institutą, muzikos fakultetą (tuo metu Vilniaus pedagoginis neturėjo neakivaizdinio skyriaus). Larisa įstojo, o mamai nepavyko, neišlaikė paskutiniojo istorijos egzamino. Ašarų buvo, bet atkaklumas ir užsispyrimas padėjo po dvejų metų įveikti stojamuosius egzaminus ir 1976 m. mama jau turėjo aukštojo išsilavinimo diplomą.
 
1968 m. Švenčionių muzikos mokyklos filialas Pabradėje įgauna savarankišką statusą. Pabradės muzikos mokyklai vadovauja Vytautas Radkevičius. O po trejų metų mokyklos direktore tampa Larisa Isačenko.
 
 
Kultūros ir meno saviveiklos plėtra Pabradėje
 
Tuo metu Pabradėje sparčiai besiplečiant gamyklai „Modulis“ didelis dėmesys skiriamas kultūrai ir meno saviveiklai. 1972 m. įkuriamas vyrų vokalinis ansamblis, 1974 m. – moterų vokalinis ansamblis. Kolektyvų pirmuoju vadovu tampa tėtis, o mama – koncertmeistere. 1976 m. abiejų ansamblių vadovavimą perima Larisa Isačenko. Nors ansamblių sudėtis keitėsi, tai netrukdė augti kolektyvų meniniam lygiui. Abu ansambliai buvo nuolatiniai respublikinių konkursų dalyviai ir prizininkai, mama ne kartą apdovanota geriausios koncertmeisterės diplomu („Sidabriniai balsai“, „Šilų aidai“, „Šventosios gaida“ ir kt.). Kolektyvai įsiliejo į tėčio vadovaujamą gamyklos chorą, nuolat dalyvavo ne tik koncertuose, apžiūrose, bet ir miesto, rajono bei respublikinėse Dainų šventėse, keliavo po tuometinę Tarybų Sąjungą. Vėliau abu vokaliniai ansambliai perėjo kultūros namų žinion. Greta choro ir vokalinių ansamblių, tėtis suburia jau pramokusį groti jaunimą į pučiamųjų orkestrą, neatsiejamą visų svarbių renginių dalyvį. Daug kuria, rašo dainas, pjeses, kūrinius orkestrui, piešia.
 
Mama su Larisa pačios aktyviai dalyvauja meno saviveikloje. Dainuodamos duetu ir trio, dalyvauja tematiniuose vakaruose, koncertuose-susitikimuose su žymiais kompozitoriais ir poetais, su ansambliu „Lietuva“. Susikūrus Švenčionyse dainų ir šokių ansambliui „Aukštaitija“ abi važinėja į choro repeticijas, tėtis groja kapeloje. Mama vadovauja Kartono fabriko moterų vokaliniam ansambliui, groja susikūrusioje Arnionių žuvininkystės ūkio kapeloje, vadovauja kapelos moterų vokaliniam ansambliui. Su laiku Larisa ima vadovauti dainų ir šokių ansamblio }„Žimena“ vokalinei grupei. Išvykos, koncertai, konkursai, šventės, gastrolės, festivaliai... Nesibaigiantys renginiai, nuolatiniai ieškojimai, siekiai, beribė kūrybinė veikla.
 
 
Larisa Isačenko – beveik tris dešimtmečius Pabradės muzikos mokyklos direktorė!
 
Paskirta Pabradės muzikos mokyklos direktore Larisa Isačenko jai vadovauja iki 2000 m. – 29 metai! Kadangi pati ragavau šios duonos, drąsiai galiu teigti, kad šis darbas yra labai atsakingas, reikalaujantis išmanumo ir tolerancijos, griežtumo ir mokėjimo sugyventi. Tačiau tikrai įdomus ir leidžiantis visokeriopai skleistis žmogaus asmenybei. Larisa šį iššūkį priėmė. Iš pradžių pamokos ir užsiėmimai vyko kultūros namų patalpose, o vėliau persikėlė į medinį namuką Bažnyčios gatvėje. Su laiku mokykla vystėsi, plėtėsi, šalia fortepijono, akordeono ir pučiamųjų instrumentų, atsirado naujų specialybių: smuikas, kanklės, vėliau chorinis dainavimas. Mokinių skaičius kasmet augo, mokytis muzikos buvo garbės ir prestižo reikalas. Į mokyklą, konkurso tvarka, įstodavo tik gabiausi vaikai. Mokytojų kolektyvas buvo nedidelis, bet draugiškas ir darnus. Kartu su mokiniais buvo organizuojamos šventės, teminiai vakarai, vakaronės tėvams. Be direktorės pareigų, Larisa vedė akordeono pamokas ir vadovavo chorui, mama mokė groti fortepijonu ir buvo choro koncertmeisterė. Gausus dainorėlių būrys (iki 50 mokinių) dainavo sudėtingiausias keturbalses kantatas ir aktyviai koncertavo. Mokyklos choras – nuolatinis miesto, rajono bei respublikos Dainų švenčių dalyvis, o jaunieji muzikantai dalyvavo ne tik koncertuose ir festivaliuose, bet ir konkursuose. 1974 m. mamos mokinė N.Gorochova tapo Respublikinio B.Dvariono jaunųjų pianistų laureate, o sūnus Andrius – I respublikinio vaikų ir moksleivių televizijos konkurso „Dainų dainelė“ laureatu.
 
 
Mokytojų meilės vedami – muzikos keliu
}Žnoma, su laiku įvairių pergalių buvo pasiekta tikrai labai daug. Mokytojai visas savo žinias, meilę ir kūrybiškumą perdavė mokiniams, kurie taip pat rinkosi muzikos kelią ir grįžo į mylimą mokyklą jau patys būdami muzikos mokytojai. Vien mamos mokiniai: Elvyra Navalinskienė Česlava Grudinska, Marija Beperšč, Oksana Lavin Arbelo – buvę ir esami Pabradės meno mokyklos mokytojai; Natalija }Žkauskienė – Nacionalinės M. K.Čiurlionio menų mokyklos mokytoja; taip pat muziką studijavo ir sėkmingai dirbo ir dirba: Vanda Miloš, Chalima Romančik, Liudmila Šilkina, Tatjana Karkač, Danutė Gadliauskienė, Zita Naidenkova, Eglė Labanauskaitė. Tame tarpe aš ir brolis Andrius (mokėmės pas kitus pedagogus, bet užsiėmimai namuose buvo kruopščiai mamos tikrinami ir kontroliuojami). Dar norėčiau paminėti buvusius mokyklos mokinius, kuriems muzika atvėrė kelią į kitokį gyvenimą, kurie tęsė pradėtą muzikinį išsilavinimą: Tatjana Burak, Nadežda Lipinskaja, Lilija Girulskienė, Jelena Grincevičienė, Sergej Didenko, Artūras Klementjevas, Irina Bekarevič, Violeta Pščelovskaja, Vitoldas Sokolnikas, Rimvydas Stanaitis, Robertas Ingelevič, Aleksandra Zviozdkina, Jelena Tkačiova, Margarita Chrapovickaja. Šiuo metu muziką studijuoja Daumantas Stundžia, Andrius Balevičius, Emilė Brazytė ir Karolina Lyndo. Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti...
 
Gražiai susipynę trijų žmonių gyvenimai
 
Nuo 2000 m. įžengusi į naujas, erdvias patalpas, mokykla atvėrė duris dailės ir choreografijos skyriams. Naujos specialybės, naujos galimybės dar labiau praturtino būsimų mokinių pasirinkimą. Mamai ir Larisai netrūko noro ir entuziazmo tęsti darbą. Jos abi, kartu sudėjus, turi 117 metų darbo stažo. Kažkas neįtikėtina! Net dabar, kai mokytojų karjeros jau baigtos, jos abi gieda cerkvės chore. Visą gyvenimą su muzika! Deja, tėčio jau nebėra, bet jis liko savo muzikoje, dainose, dailės darbuose, straipsniuose, žmonių prisiminimuose. Prieš išeidamas į pensiją jis dirbo Švenčionėlių meno mokyklos direktoriumi, o scenoje grojo tol, kol galėjo rankose išlaikyti akordeoną.
 
Negalėjau atskirti šių trijų žmonių gyvenimų, nes jų likimai glaudžiai susipynę viena idėja. Jie lyg viena šeima puoselėjo kultūros augimą, pasikeisdami ir papildydami vienas kitą dosniai dalinosi žiniomis ir patirtimi, mokė įžvelgti gyvenimo prasmę ir didžiąsias vertybes. Neįmanoma išvardinti visų jų nuopelnų ir apdovanojimų, apskaičiuoti indėlį į miesto, rajono kultūrą, pamatuoti ir įvertinti atliktą darbą. Nors, gal ir darbu tai negalima vadinti, jei žmogus užsiima mėgstama veikla, su džiaugsmu daro tai, ką labiausiai myli. Dabar meno mokykloje jau mokosi pirmųjų mokinių anūkai. Vokaliniai ansambliai gyvavo ir klestėjo iki šių dienų, išlaikydami aukšto meninio lygio kartelę. Sustojusi pučiamųjų orkestro veikla atgimė iš naujo, sėkmingai perimta estafetė įsibėgėjo ir šturmuoja naujas aukštumas. Kuriasi nauji kolektyvai. Tikiuosi mes, Jūsų mokiniai, esam ir būsim verti Jūsų, nes visas pamokas išmokome gerai.
Tariu Jums didelį ačiū nuo savęs ir nuo kolegų už dovanotą meilę muzikai, už Jūsų profesionalumą ir pasiaukojimą, už galimybę įgyti profesiją bei tobulėti. Tariu ačiū nuo visų, kas jus pažįsta ir gerbia, už šiltą bendravimą ir nesenkančią energiją, už meilę dainai, nuostabias keliones ir patirtus įspūdžius, už jaudulį scenoje, už pergalių ir laimėjimų džiaugsmą, už galimybę išreikšti save. Ačiū Jums – už didelę, gerą ir dorą širdį!
 
Pabradės meno mokyklos jubiliejui skirtas renginys planuojamas  birželio 7 d. 16.00 val. Pabradės kultūros centre. 
 
Stela MARUŠKINA (DAUGIRDAITĖ)
Pabradės meno mokyklos mokytoja metodininkė
 
 
Reklaminis skydelis