Prieš keletą metų mes visi džiaugėmės turininga ir smagia kelione po Dzūkijos kraštą. Tada nusisamdytu autobusu važinėjomės po Lazdijų rajoną, lankėmės labai gražiai, šeimininkiškai ir estetiškai tvarkomame Veisiejų miestelyje, Kapčiamiestyje, iš kurio kilusi a.a. TV diktorė Gražina Bigelytė, žinoma liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė ir meistriškasis Vilniaus Mokytojų namų projektų kurpėjas Juozas Žitkauskas, deja, jau išėjęs duonos pelnytis kitur, pastovėjome prie grafaitės Emilijos Pliaterytės, vienos iš 1831 m. sukilėlių prieš Rusijos carizmą vadovių, kapo, pabendravome su Veisiejų vid. mokyklos senbuviais mokytojais, dar gerai prisimenančiais savo iškilųjį kraštietį – talentingąjį poetą Sigitą Gedą.

Beje, mūsų kelionės metu teko tik apgailestauti, kad tada Lazdijuose buvo atsiradę tiek pasipūtusių valdininkų, kurie visiškai ignoravo, atstūmė Lietuvos intelektualų pasiūlymą Veisiejų vid. mokyklai suteikti šio garsaus ir, anot kelių Lietuvos kultūros filosofų, genialaus poeto vardą... Šiuo metu, kaip žinoma, minima mokykla - tai šviesaus atminimo Sigito Gedos gimnazija.

O štai tik prieš keletą metų vėlgi – Juozo Žitkausko ir Marytės Čepaitienės iniciatyva bei pastangomis būrys spinduliečių bei E. Pliaterytės draugijos ir Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos Vilniaus skyriaus (kol dar jis nebuvo likviduotas) narių dviem mikroautobusais leidomės į kelionę po Ignalinos rajono garsesnes vietas.

Ir ne geografui aišku, kad kelias iš Vilniaus ten veda per Švenčionis, prieš tai už Pabradės, netoli Zalavo, buvusios Juzefo Pilsudskio tėviškės, apžiūrėjome medinę Pavoverės bažnyčią, kurioje, be Juzefo, kadaise buvo pakrikštyti dar keturi būsimo Lenkijos maršalo, atkaklaus senosios sužlugdytosios Abiejų Tautų (lietuvių ir lenkų) Respublikos – Žečpospolitos – idėjos puoselėtojo, broliai ir seserys. Minėtąją Pavoverės bažnyčią 1775 m. pastatė vietos dvarininkai Sorokos. 1781 m. čia, Pavoverėje, jau veikė pradinė mokykla. 1851 m. Pavoverės bažnyčia buvo atnaujinta, o po gero šimtmečio (1967 m.) klebonas Bronislovas Jaura ją išdažė. Šalia šios stačiakampio plano medinės bažnyčios su bokšteliu šventoriuje esti ir medinė varpinė. Šiai kaimo bažnyčiai būdingos liaudiškos architektūros formos, nors ji turi ir klasicizmo elementų. Iki šiol joje pamaldos laikomos lenkų kalba.

***

Ilgiau sustojome ir apsidairėme Švenčionyse, Nalšios muziejuje, kur visus lankytojus stebina turtingos ekspozicijos ir archeologiniai radiniai iš mezolito (VIII tūkst. metų pr. Kr. iki vėlyvojo geležies amžiaus (XIII a.) eros. Akmens amžiaus vitrinose matėme žemėlapių, atspindinčių mezolitinių stovyklaviečių ir neolitinių gyvenviečių išplitimą tiek visoje Europoje, tiek konkrečiai – Kretuono ežero apylinkėse (Švenčionių r.). Kokie tie eksponatai? Strėlių atgaliai, kirviai, dirbiniai iš kaulų ir ragų. Be to, čia parodyta ir gaminių iš senojo žalvario amžiaus (1600/1400–1400/1100 m. pr. Kr.)

Visą tą gausią medžiagą po tyrinėjimų moksliškai apibendrino archeologas, hab.m.dr. A. Girininkas.

Dvasinį mūsų senovės žmonių gyvenimą atspindi protėvių medžiotojų nešioti žvėrių dantys, iltys, įvairūs amuletai, senovės kulto garbinimui skirtos antromorfinės kaukės, zoomorfiniai skirstikliai.

Iš viso to geriau suvokiame daugelio materialinių ir dvasinių dabarties reiškinių pasikartojimą, žinoma, kur kas tobulesnėmis formomis.

Ypač didelė Nalšios muziejuje yra gamtos skyriaus ekspozicija, prie kurios nenustygdami vietoje vis šmirinėja ekskursantai, turistai, o ypač moksleiviai. Savo fotografijomis čia ypač nemažai prisidėjo Švenčionių fotomenininkas (beje, ir žinomas poetas) Algis Jakštas.

***

Švenčionys – senas istorinis Rytų Lietuvos miestas, kadaise vadintas Šventėnais. Su jo atsiradimo, augimo, niokojimų, gaisrų istorijomis susiję daugybė padavimų, legendų, kurias surinko, apibendrino ir literatūriškai apdorojo mūsų krašto nenuorama rašytojas ir kraštotyrininkas Šarūnas Laužadis. Pavyzdžiui, sakoma, kad čia, Nalšios kunigaikštystės centre, senovėje buvo saugomi didžiuliai LDK valstybės turtai, pinigai, brangenybės bei kiti šalies lobiai.

Tiesa, rašytiniuose šaltiniuose šis miestas paminėtas tik XV a., nors vietos pirklių, ypač žydų, gyvenimas ir veikla čia siekia mindauginius laikus.

***

Įdomi ir šio dabartinio Lietuvos pakraščio istorinių lūžių bei pasikeitimų drama. Mat prieškariu, per bolševikmetį Švenčionių teritorija neteko beveik sovietinės Kaliningrado srities ploto, t.y. 15 tūkst. kv. km. Dabartinėje Baltarusijoje atsidūrė daugybė lietuviškų kaimų ir miestų miestelių, o gyventojų dauguma ten baigia suslavėti. Žinoma, išskyrus atspariausias lietuviškas salas – Gervėčių, Pelesos ir kitas vietoves.

***

Kitas mūsų kelionės etapas – pažintis su gretimo Ignalinos rajono muziejaus ekspozicijomis. Nesikartosiu: čia ir pats muziejus neseniai įkurtas, todėl ir eksponatų gausa negalima pasigirti. Bet vienas momentas vis dėlto ypatingas: neseniai geologų ir geodezininkų pastangomis čia, Ignalinoje, ne itin dideliame gylyje aptikta gana geros, turtingos koncentracijos mineralinio vandens telkinių. Sakoma, kad šis vanduo savo naudingomis savybėmis nenusileidžia ir Druskininkams. Tai oficialiai per LRT radiją paskelbė dar būdamas šio rajono meru Bronis Ropė.

Taigi dabar čia, ko gero, atsiveria geresnių ekonominių ir socialinių perspektyvų, t.y. ryškėja būsimo kurorto, poilsinio miesto statuso vilionės, o jų tikroviškumą patvirtina labai turtinga gamta – daugybė ežerų ir spygliuočių miškų.

***

Mūsų grupė sustojo ir tyla bei giesme „Marija, Marija“ pagerbė šalia Ignalinos geležinkelio stoties stovinčią milžiniško aukščio iš vientiso maumedžio garsaus šio krašto meistro Juozo Jakšto išdrožtą kankinio Jėzaus skulptūrą, vaizduojančią pokarines lietuvių tautos kančias pakeliui į Rusijos Sibiro katorgas. Iškalbingai tai rodo kryžmai ant žemės pakloti pabėgiai su dviem geležinkelio linijomis.

***

Iš Ignalinos pirmiausia užsukome į XVII a. (1675 m.) pirmąkart istoriniuose šaltiniuose paminėtą vietovę, kurioje XVIII a. buvo pastatytas Vidiškių dvaras, kurį vienas po kito valdė vis kiti savininkai – tai grafas Liudvikas Pliateris (1807 m.), tai Jonas, po jo – Ignotas Kaminskiai.

1940 m. Vidiškių dvaras buvo nacionalizuotas, o po to per visą sovietmetį apverktinai nuniokotas, apleistas ir gerokai apdegintas.

Prieš 15 m. sunykusį dvarą įsigijęs vilnietis teisininkas Kęstutis Mozeris jį prikėlė naujam gyvenimui, ir senoji dvarvietė sušvito naujomis spalvomis: tiek savo išore – aukštomis, baltomis kolonomis, jau iš tolo žadinančiomis smalsumą daugybei ekskursantų, tiek kūrybiškai, išradingai renovuotu interjeru, mozaikos grindimis, senoviniais baldais.

***

Pakeliui į Tverečių apsilankėme jaukioje medinėje Kačergiškės bažnyčioje, pastovėjome ir nusifotografavome prie čia pat, už šventoriaus, pastatyto impozantiško dydžio ir įdomių meniškų formų grafaitės Emilijos Pliaterytės, kaip jau minėjome, vienos iš 1831 m. sukilimo vadovių, skulptūros, kurią iš ąžuolo per trumpą laiką išdrožė žinomas vietos liaudies skulptorius Teofilis Potiejūnas. Šio medžio drožėjo skulptūrų aptikome čia visur – ir Ginučiuose, ir Daugėliškyje.

***

Paskutinis mūsų sustojimas šiuose Lietuvos pakraščiuose – Tverečiaus miestelis, šalia kurio tyvuliuoja didokas to paties pavadinimo ežeras.

Miestelio centre jau iš tolo keliautojų akis traukia aukšta neogotikinio stiliaus Švč. Trejybės bažnyčia. Viduje ji – trijų navų, atskirtų pilioriais, skliautuota. Tai dvibokštė raudonų plytų bažnyčia su žemesne apside. Jos vidus – daugiau bazilikinis: centrinė nava – ir platesnė, ir aukštesnė už šonines.

Deja, buvęs klebonas Steponas Tunaitis jau prieš keletą metų man nusiskundė, kad net elementariam šventyklos remontui trūksta lėšų: išretėjus kaimų gyventojams, apylinkėse lieka tik senoji karta – nebeliko daugelio buvusių aukotojų ir rėmėjų.

Kai kurie mūsų ekskursantai net per lietų apsilankė senosiose tverečėnų kapinėse, kur netoli pagrindinių įėjimo vartų Švenčionijos klubo nariai prieš kokius šešiolika metų žuvusiems Lietuvos partizanams savo jėgomis pastatė gal trijų metrų aukščio iš lauko akmenų betonu surištą paminklą su metalo kryžium viršuje ir atminimo lenta cokolinėje dalyje.

Vakare tverečėnų bendruomenės namuose buvo surengta smagi ir turininga muzikinė-literatūrinė vakaronė, kurioje beveik visi „Spindulio“ draugijos literatai ir Vilniaus skyriaus Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos nariai skaitė kūrybą, parašytą savo gyvenamų apylinkių tarmėmis: ir poetė Nijolė Labuckaitė-Bielinienė, ir Albina Tumaitė-Povilavičienė, ir Irena Kepalienė, ir šio renginio sumanytojas Juozas Žitkauskas, ir šių eilučių autorius, bei kiti.

***

Sugrįžę ir pernakvoję Ignalinoje, išvykome į turizmo centravietę Palūšėje, kur kadaise gimė būsimas „Birutės“ operos autorius Mikas Petrauskas. Ligi šiolei, vietos meistrų nuolat paremontuojama, dar veikia senoji medinė bažnyčia.

Deja, Palūšės turistine baze turėjome nusivilti, nes, valstybinei komisijai atsisakius priimti naujai pastatyto administracijos pastato, ir tie 10 jaukių turistinių namelių nebepriima turistų, taigi nėra ir bazės direktoriaus. Vadinasi, Ignalina beveik metams neturės ir finansinės naudos iš to Palūšės turizmo centro... O kiek čia kadaise atvykdavo žmonių. Ir ne tik iš Lietuvos...

***

Visų mūsų akys ir širdys atsigavo senuosiuose Ginučiuose – ir prie senojo vandens malūno, kur per šios vasaros karštymetį vandens kaskadose turškiasi ir dideli, ir maži, ir (ypač) turtingame bitininkystės muziejuje, kur mums daugybę istorijų apie bites ir medų, apie avilius senovėje ir dabar įdomiai papasakojo buvęs Palūšės turizmo bazės darbuotojas ir buvęs tverečėnas Albertas Umbražiūnas.

Taigi į Vilnių pargrįžome lyg apsvaigę nuo įspūdžių, pasakojimų, istorijų, į galvas ir širdis įsikrovę naujų turinių ir kūrybinių impulsų.

Leopoldas STANEVIČIUS