Mes turime 319 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4789
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14976
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91006
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kilniam tikslui paaukotas gyvenimas

2019 m. gegužės 8 d., trečiadienis, Nr.33 (1853)

Visuomenės veikėja, lietuviško knygyno įkūrėja, knygnešė, pirmosios lietuviškosios operos „Birutė“ solistė Marija gimė 1880 m. birželio 17 d. Vilniuje. Jos tėvai buvo sulenkėję lietuviai. Tėvas kilęs nuo Širvintų, motina – iš Vilniaus apylinkių. Piaseckas, per 1863 metų sukilimą netekęs artimųjų ir turto, įsikūrė Vilniuje, čia vedė, susilaukė septynių vaikų. Šeima gyveno pasiturinčiai. Vėliau Piaseckai pasistatė namus, išleido į mokslą visus vaikus. Marijos namų kalba buvo lenkų. Ji, savaime suprantama, laikė save lenkaite. Jos tautiniam apsisprendimui turėjo įtakos du susipratę ir veiklūs lietuviai: kunigas Jonas Ambraziejus ir vasario 16-osios Akto signataras, Lietuvos Respublikos diplomatas Jurgis Šaulys.

 

Ėjimas į lietuvybę

Marija Piaseckaitė turėjo puikią muzikinę klausą ir gražų balsą. Todėl būdama dar gimnazistė pradėjo giedoti Šv. Rapolo bažnyčios chore. Šioje bažnyčioje vikaravo Jonas Ambraziejus. Marijos teigimu, jis buvo tikras lietuvybės apaštalas. Jis kviesdavosi choristus pas save į namus, pasakodavo apie didingą Lietuvos praeitį. Bendravimas su kunigu Ambraziejumi, jo patriotinės kalbos ne vieną jauną žmogų privertė susimastyti ir pasirinkti, kas jie, užaugę Lietuvoje, yra – lenkai ar lietuviai?

Marija uoliai pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Marijos iniciatyva Jurgis Šaulys suorganizavo Piaseckų namuose slaptą lietuvišką mokyklėlę, kurią lankė apie 20 jaunų žmonių. Savo geradariams Marija liko dėkinga visą gyvenimą. Kunigui Ambraziejui, mirusiam 1915-aisiais, ji dar lenkų okupacijos metais Rasų kapinėse savo lėšomis pastatė antkapinį paminklą. Apie Jurgį šaulį sakydavo, kad jis jai esąs kaip brolis.

Marija lietuviškai išmoko greitai. Jurgio šaulio rekomenduota, dvi vasaras praleido Puziniškyje pas Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, tvarkė jos biblioteką. Puziniškyje ji susipažino su Jonu Jablonskiu, Jadvyga Juškyte, Liudvika ir Stanislovu Didžiuliais. Marija kartu su Petkevičaite-Bite ne kartą svarstė savo ateities planus. Slapta merginos svajonė buvo mokytis dainavimo. Tačiau įgyvendinti svajonės neteko.

 

Šeima

Po vasaros Puziniškyje grįžusi į Vilnių Marija pradėjo dirbti lietuviškame knygyne. Taip prasidėjo Marijos, lietuviškos knygos propaguotojos, veikla, kuri nenutrūko keturis dešimtmečius. Dirbdama šiame knygyne ji susipažino su būsimu vyru Jurgiu Šlapeliu – Maskvos universiteto studentu. Jaunuolius labai suartino lietuviška kultūrinė veikla bei bendri siekiai. Marija Piaseckaitė ir Jurgis Šlapelis susituokė 1905 metais. Marijai buvo 25, Jurgiui – 29 metai. Vestuvės buvo labai kuklios. Jauniesiems svarbiausia buvo dvasios dalykai, o ne noras pasipuikuoti prabanga ir turtais. Svečiais vestuvėse buvo Konstancija ir Jonas Jablonskiai, Elena ir Petras Vileišiai, jaunojo draugai studentai Antanas Purėnas, Feliksas Bugailiškis. Vestuvinių  pietų dalyviai apsiėjo be degtinės, vaišinosi tik naminiu vynu. Marija ir Jurgis santuokoje išgyveno 36 metus, užaugino tris vaikus: dukras Laimutę ir Gražutę, sūnų Skaistutį. Dukrų krikštatėviais buvo Jonas Basanavičius ir Liudvika Didžiulienė.

 

Pirmoji lietuviška opera

Didžiausias Vilniaus lietuvių kultūrinio gyvenimo įvykis buvo pirmosios lietuviškos operos - Miko Petrausko „Birutės“ pastatymas. Šią pjesę parašė Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Operą pastatė „Vilniaus kanklių“ draugija. Pagrindinę Birutės partiją atliko Marija Piaseckaitė-Šlapelienė.

Marija jau buvo ištekėjusi, augino pirmagimę dukrelę, dalyvauti bendrose repeticijose negalėdavo. Opera buvo rengiama su dideliu entuziazmu. Operoje dainavęs Kipras Petrauskas pats atvažiuodavo į repeticijas pas Mariją. Operos premjera įvyko 1906 m. lapkričio 6 d. Pasisekimas buvo didžiulis. Apie ją palankiai atsiliepė ne tik Vilniaus lietuvių visuomenė, lietuviška spauda, bet ir rusų kalba Vilniuje leidžiamas laikraštis „Severo zapadnyj golos“ („Šiaurės Vakarų balsas“).

 

Marijos Šlapelienės lietuviškas knygynas

Po Birutės pastatymo Marija Šlapelienė atitolo  nuo lietuviškų vakarų sąjūdžio. Darbas knygyne reikalavo daug jėgų ir laiko, visur suspėti buvo sunku ir sudėtinga. 1905 m. pabaigoje Marijai ir Jurgiui Šlapeliams kilo mintis įsteigti nuosavą lietuvišką knygyną. Marija jau turėjo darbo su knyga patirtį.

Steigiant knygyną kliūčių buvo daug, bet jas pavyko sėkmingai įveikti. Pinigais parėmė tėvai, Šlapelienė įdėjo savo kuklias santaupas. Buvo gautas Vilniaus generalgubernatoriaus leidimas, nors ir teko pasinaudoti kai kuriomis gudrybėmis. Marija nuslėpė, kad yra ištekėjusi. Mat jos vyras buvo tuo metu dar studentas. Carinėje Rusijoje į studentus ir kitataučius buvo žiūrima kaip į įtariamuosius. 1906 m. vasario 18 d. Vilniuje, Domininkonų 11 (buv. Blagoveščenskojės g. 13) atidarytas Marijos Šlapelienės lietuviškas knygynas. Jis veikė iki 1945 m. Knygynas per visą gyvavimo laiką, karų ir okupacijos metais, kitų kultūrų apsuptyje išliko vieta, kur lietuviška knyga rado saugų prieglobstį.

Marija Šlapelienė atidariusi knygyną kreipėsi į visus lietuviškų knygų leidėjus ir Lietuvoje, ir užsienyje prašydama knygų skolon. Pagrindinis knygyno tikslas – populiarinti lietuvišką knygą, davė visiems adresatams garbės žodį, kad už gautas knygas atsiskaitys. Naujajam knygynui visi siuntė knygų: iš Tilžės, iš Čikagos, iš Seinų, Vilniaus knygų leidybos bendrovės. Marija buvo gera organizatorė, mokėjo reklamuoti knygyną, parūpinti naujausių lietuviškų leidinių. Ir taip jos knygynas tapo populiarus ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Kai jos vyras atsisakė gydytojo praktikos ir pasirinko visuomenininko, kalbininko, pedagogo darbą, knygyne ji darbavosi su savo vyru Jurgiu.

 

Skolinamasis knygynėlis

Jau veiklos pradžioje buvo pardavinėjama net 750 pavadinimų lietuviškų spaudinių.

1913 m. Šlapelienė prekiavo 2400 pavadinimų lietuviškais spaudiniais. Jos knygynas su nuolaida aprūpindavo lietuviškais leidiniais kitus knygynus, bibliotekas, knygų platintojus. Marija Šlapelienė nepamiršo ir tų, kurie neišgalėdavo nusipirkti. Šlapeliai įkūrė skolinamąjį knygynėlį, atlikusį bibliotekos funkcijas. Skolinamasis knygynėlis veikė slapta, jo reikalus tvarkė jos vyras Jurgis. Jis atrinkinėjo vertingesnes knygas iš istorijos, visuomenės, gamtos mokslų. Skolinamos knygos buvo surašomos į korteles, o kai skolintojai knygas grąžindavo, kortelės būdavo sunaikinamos. Už tokio pobūdžio veiklą grėsė knygyno uždarymas arba net kalėjimas, bet Šlapeliai ir toliau rizikavo.

 

Leidyba

Šlapelienės knygynas užsiėmė ir knygų leidyba. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo išleista lietuvių rašytojų dramos kūrinių, Jono Basanavičiaus darbai, Kristijono Donelaičio raštai. Marijos ir Jurgio veiklą budriai sekė rusų žandarai. Ne kartą Šlapelienės knygyne buvo daromos kratos, keliamos bylos, vos nepakliūdavo į kalėjimą. Teismo proceso metu ją apgynė advokatai Jonas Vileišis ir Valerijonas Vrublevskis. 1913 m. abiem Šlapeliams grėsė trėmimas, ir tik prasidėjęs karas išgelbėjo nuo bausmės.

 

Liko ištikimi Vilniui

Karo metais Marija pasiliko Vilniuje, nes, kaip ji prisipažino, ,,su Lietuva ir Vilniumi skirtis, vis vien kaip žengti į kapus.“ Marijos vyras buvo paimtas į veikiančią rusų armiją karo gydytoju. Knygyno savininkė pateko į kaizerinių okupantų nemalonę. Ji buvo apkaltinta antivokiškų atsišaukimų platinimu ir kelioms dienoms pasodinta į kalėjimą. Išsigelbėti padėjo Sofija Smetonienė ir Jurgis Šaulys.

Po Pirmojo pasaulinio karo Šlapeliai liko gyventi lenkų okupuotame Vilniuje. Knygyne darbavosi viena Marija. Jurgis Šlapelis mokytojavo lietuviškoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Darbo sąlygos knygyne buvo sunkios, nes lenkų okupacinė valdžia įvairiais būdais kliudė dirbti. Knygynas lenkų laikais buvo apdėtas neproporcingai dideliais mokesčiais. Kartą knygynui per Latviją buvo leista įsivežti iš Nepriklausomos Lietuvos lietuviškų vadovėlių Vilnijos mokykloms, bet beveik pusė knygų buvo konfiskuotos ir priskirtos antivalstybinių leidinių kategorijai. Lenkų valdžios ji buvo ne kartą įkalinta. Tačiau knygyno veiklos nutraukti nepavyko.

 

Represijos

1931 m. Šlapelienės knygynas iškilmingai pažymėjo savo veiklos 25-erių metų sukaktį. Buvo surengta lietuviškų knygų paroda, lankytojai apdovanoti knygomis. Kartu tai buvo didelė šventė Vilnijos lietuviams. Marija Šlapelienė bendradarbiavo su Stepono Batoro universiteto, Vrublevskio bibliotekomis, parūpindavo joms lietuviškų knygų. 1937 m. knygynas sulaukė platesnio pripažinimo, buvo priimtas į Lenkų knygininkų sąjungą.

1938 m. blogėjant Lenkijos ir Lietuvos santykiams, prasidėjo grėsmingos represijos prieš Vilniaus krašto lietuvius. Šlapelienė buvo apkaltinta kaip gaunanti iš Lietuvos Respublikos mėnesinę algą. Vilniaus vaivada Liudvikas Bocianskis įsakė Šlapelienės knygyne padaryti kratą. Krata vyko keturias savaites. Su knygyno klientais buvo įsakyta kalbėti tik lenkiškai. Vakare, uždarius knygyną, prie knygyno likdavo stovėti sargyba. Netrukus buvo paskelbta, kad Šlapelienės knygynas išbrauktas iš Lenkijos knygininkų sąjungos narių. Kratų metu buvo užantspauduoti sandėliai, konfiskuota ir išvežta keli sunkvežimiai vertingiausių knygų ir jų rinkinių. Iš lauko pusės knygynas aplipdytas plakatais „Marsz na Kowno“. Prieš Šlapelienę pradėta baudžiamoji byla už  antivalstybinės literatūros platinimą siekiant atplėšti dalį Lenkijos teritorijos ir prijungti ją prie Lietuvos. Baigiantis kratai Šlapelienė nuolatinių persekiojimų ir patyčių neatlaikė. Ji sunkiai susirgo. Tik Antrojo pasaulinio karo išvakarėse byla buvo nutraukta.

 

Knygyno uždarymas

Per nacių okupaciją knygynas išsilaikė. Knygyno veikla nutrūko antrosios sovietinės okupacijos metais. Nuo 1944 m. rudens buvo leista prekiauti tik kanceliarinėmis prekėmis. 1945 m. knygynas uždarytas. 1949 m. Šlapelienės knygyno knygos perduotos Knygų rūmams. Likviduojant knygyną, dingo daug dokumentų, apskaitos knygų ir pačių knygų. Taip buvo sunaikintas ilgus metus veikęs lietuviškos kultūros židinys. „Taip man gaila knygyno – lyg savo mylimiausio vaiko, dėl kurio tiek jėgų, sveikatos, darbų paaukota. Atrodo – mirė viskas ir aš miriau“, - rašė Šlapelienė dienoraštyje.

 

Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus

Sovietmečiu Šlapelienė jokios pensijos negavo. Ištisus 10 metų ji nežinojo, kur jos vaikai, ar jie gyvi. Kai 1964 m. giminaitė iš Lenkijos atsiuntė atviruką: ant šakos tupi trys paukštukai, o po sveikinimu parašyti išgalvoti vardai, Marija suprato, kad tai jos vaikai siunčia žinutę. Likusi viena, be vyro ir vaikų, be mylimo knygyno, Marija Piaseckaitė-Šlapelienė mirė sulaukusi 97 metų 1977m balandžio 4 dieną. Palaidota  šalia savo vyro Rasų kapinėse. Ant jų kapo pastatytas paminklas – atversta knyga – simbolizuoja Marijos ir Jurgio Šlapelių gyvenimo tikslą ir prasmę.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę JAV gyvenanti Šlapelių dukra Gražutė Sirutienė pradėjo rūpintis tėvų namo atgavimu. Išimties tvarka 1996 m. jai pavyko atgauti nacionalizuotą tėvų namą. Vykdydama mamos testamentą šį turtą ji padovanojo Vilniaus miesto savivaldybei su sąlyga, kad jame bus įrengtas Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus. Tais pačiais metais muziejus buvo atidarytas. Jo pagrindą sudarė dukters Gražutės dovanoti šeimos daiktai, knygos, dokumentai ir ikonografinė medžiaga. Muziejaus archyvuose saugoma daugiau kaip 25 tūkst. eksponatų. Muziejaus adresas: Pilies g. 40.

 

Parengė Bronius Lazaraitis.

 

Literatūra:

1. ANELĖ Butkuvienė. Garsios Lietuvos moterys. Baltos lankos. Vilnius 2007

2. Internetinė medžiaga.

 
Reklaminis skydelis