Rytų Aukštaitijai reikia proveržio!

Noriu parodyti gyvenimo paradoksą, susijusį su lobiais, kuriuos turime, bet jais nesinaudojame. Lobis šiuo atveju yra jūsų, švenčioniškiai, fotomenininko ir redaktoriaus Algio Jakšto patirtis tarptautinėje fotomeno lygoje. Gerbiamas menininkas yra gavęs aukščiausius apdovanojimus pasaulinėse parodose. Vadinasi, yra pasiekęs darbo kokybę, prilygstančią pasauliniams standartams. Ir nesvarbu, kad jūs siekiate savo rezultatų visai kitose veiklos šakose, - mokėjimas pasiekti aukščiausią kokybę yra neįkainojamas PAVYZDYS! Įkvėpimas! Bent į mokyklą kas susiprotėtų pasikviesti, kad jaunimui MEISTRAS papasakotų detales to kruopštumo, kantrybės, meilės, tikslo siekimo. Kad jauni žmonės gyvu pavyzdžiu pamatytų, - ir tau, Švenčionių žmogau, viskas šiame gyvenime įmanoma!!! Kas yra su lietuvių tauta, su visuomene? Kažkokia prasta sielos sveikata, totalus nesidomėjimas tuo, kas pasiekta GERIAUSIO, kai tai čia pat, panosėj, atsiprašant.

Žinau daugiau tokių abejingumo, nenuovokumo ir nesidomėjimo pavyzdžių. Į Ignalinos kraštą vis sugrįžta pasisvečiuoti pas tėvus Rimantas Rolia. Vaikiškų knygų iliustratorius. Turi aukščiausių įvertinimų tarptautinėse knygų iliustruotojų parodose. Keliskart darėm susitikimus Vidiškių gyvenvietės bibliotekoje, bet pastebėjau, kad žmonės žiuri į renginį kaip į šou. Juos palinksmino, ir viskas - atia. Kad gi kamantinėtų, bandytų prisiliesti prie darbo metodo... Žmogus tikrai talentas, Vilniaus mieste yra kabėję jo plakatai. Japonų institutas nusipirko jo darbų kolekciją... Imtų žemietį už rankos: „Pasakok, na tai kaip tu tai padarei?!“ Bet žiūriu, lietuviams kažkokios NUOVOKOS trūksta. Juk tarp to, ką čia liaudies menininkas iš medžio „paskrebena“, ir tarp to, kurio potėpiu žavisi pasaulis, yra astronominis atstumas! Arba, pasikviečia kas garsenybę, ir žiūrėk, jau savo gražbylystėm akyse augina jam aureolę. Regis, tuoj visi parpuls kniūpsti ir pagarbins „dievybę“. Neįdomu jo metodai, kompozicijos analizė, jo kūrybinė kančia, įdomu tik pasišildyti jo pasaulinio pripažinimo šlovės spinduliuose. Totalinis beveik visuotinės nepilnavertystės triumfas.

Neabejotinai tatai ir yra priežastis provincijos atsilikimo, silpnumo – nesugebėjimas darbų kokybe prilygti pasauliniams standartams ir reikalavimams! Apskritai, kad išsilaikytum, išgyventum atsivėrusio pasaulio akivaizdoje, būtina prilygti aukščiausiems pasaulinio lygmens darbams meno, mokslo, filosofijos, medicinos, švietimo, kultūros srityse. Visos tos kalbos apie „kaltus“, apie pinigų trūkumą, apie intrigas... Tai alina gyvybinę krašto energiją, atitraukia dėmesį nuo kilnesnių tikslų. Kodėl Jėzus iš Nazareto ragino nesivelti į kerštus, į tąsymusis finansiniuose ginčuose??? Nes gyvenimo gerovė priklauso nuo tavo pasiekto TOBULUMO, nuo tavo darbų kokybės. O jeigu tąsaisi su oponentu, pripažįsti, kad TU NUO JO IR PRIKLAUSAI, o ne nuo savo gebėjimų. Kiekvienas žmogus yra didelė vertybė, jame glūdi komplektas įvairiausių sugebėjimų. Turint gerą pavyzdį, įmanoma tuos gebėjimus išlavinti iki paties aukščiausio lygio. Iki pasaulinių standartų. Lietuvis niekuo ne blogesnis už kitų tautų žmones. Tačiau kad atskleistų savy glūdinčią potenciją, reikalingas domėjimasis daugiausia pasiekusiais žmonėmis. Reikalingas reagavimas į jų kūrinius, dirbinius... Deja, bet pas mus reaguojama tik į kieno nors TRŪKUMUS. Va čia „saldu ir smagu“... Žmogus, kuris praregi, pamato vertę savyje, nustoja domėtis kitų ydomis ir skandalais. Jis daugiau ima kitame žmoguje matyti vertybių, sugebėjimų surasti grožį.

Rytų Aukštaitijai reikia proveržioį ateitį, atsigavimo impulso, netgi kultūrinės mobilizacijos! Ir niekaip negalim pasakyti, kad „nėr iš ko“. Yra. Visai šalia. Lobiai, kurie visad buvo čia pat, o niekas nesinaudojo!

Aidas DOLOTOVAS