Mes turime 378 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2677
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18878
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94908
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Netoli Gužių esančiame žvėrinčiuje galima ne tik elnių, bet ir stumbrų pamatyti

2019 m. balandžio 27 d., šeštadienis, Nr.31 (1851)

Jau keletą kartų teko lankytis netoli Gužių kaimo esančiame žvėrinčiuje, o prieš porą savaičių pasisekė ir šių valdų šeimininką gerb. Gediminą Vaitekūną pakalbinti.

- Esu vilnietis, gimęs ir augęs, kaip kartais sakoma, ant asfalto. Neturėjau net senelių kaime. Seneliai buvo arba miestiečiai, arba negrįžo iš Sibiro tremties. Bet taip atsitiko, kad kažkur prieš 18-19 metų pradėjau medžioti. Priėmė mane į medžiotojų būrelį, kurio plotai buvo šiose vietose. Būrelyje esame visi vilniečiai. Taip ir susipažinau su šiomis apylinkėmis, o kai supratau, kad medžioklė man ilgam, įsigijau apleistą sodybą. Pradžioje tai buvo tiesiog vieta, kur buvo galima ir pailsėti po medžioklės, ir sumedžiotą žvėrį sutvarkyti, - pradeda pasakojimą gerb. Gediminas.

- Ar sodybą įsigijote su žeme, kurioje dabar ganosi jūsų auginami žvėrys?

- Per sodybos savininką susiradau ir buvusią miško savininkę, Pabradėje gyvenančią močiutę, iš kurios nupirkau 20 ha miško. Įsigijęs apleistą sodybą ir tuos hektarus miško, ilgai neturėjau jokios koncepcijos, ką čia veiksiu. Pradžiai atsivežiau vagonėlį, čia buvo pirmoji mūsų medžiotojų bazė. Vizija, ką norėčiau čia daryti, atsirado, kai mane supažindino su elnių augintoju iš Molėtų rajono. Apsilankęs pas jį supratau, ką turiu daryti. Taip pradėjau statyti pastatus, įrenginėti aptvarus ir tvarkyti visus reikiamus leidimus.

- Ir kokie žvėrys pas jus apsigyveno pirmieji?

- Pirmas aptvarėlis buvo 5 ha, ir čia apsigyveno 10 elnių, atvežtų iš Austrijos. Po to pamažėle viskas pradėjo plėstis. Dabar užtverta apie 30 ha. Pradėjęs auginti žvėris gerai nežinojau, ar čia dėl malonumo, ar dėl to, kad investicijos atsipirktų, bet su atsipirkimu kol kas prastai. Kai žvėrių daugėja, reikia ir daugiau sąnaudų. Juk reikia ir pašarais pasirūpinti, ir priežiūra. O tie žvėrys greitai dauginasi. Iš 10 kitais metais jau turi 18, dar kitais – jau 30. Kai žvėrių daugiau, reikia ir technikos, rankom nepadirbsi. Buvo problemų ir su darbininkais. Turi atsirinkti tokius, kuriais gali pasitikėti, kurie nepragers pašarų, pamaitins gyvūnus. Buvo visokių... Kai galų gale atsirado žmonės, kuriais galima pasitikėti, pradėjau įrenginėti namą ir daugiau investuoti. Dar ir žemės pirkau. Dabar praktiškai esu ūkininkas. Ir didesnę savaitės dalį čia gyvename.

- Kiek gyvūnų rūšių dabar ganosi jūsų aptvaruose?

- Du alpiniai ožiai, 3 stumbrai, 10 Dovydo elnių, o didžioji dauguma – dėmėtieji ir taurieji elniai.

- O kaip ir iš kur atsirado Dovydo elniai?

- Vienas draugas dirbo su Talino zoologijos sodu. Visi aplinkui auginami Dovydo elniai yra iš Talino zoologijos sodo. Dovydo elnių istorija yra labai įdomi. Jų kilmės šalis yra Kinija. Kai ten pradėjo daugėti žmonių, o miškų plotų mažėti, tai Dovydo elniai buvo likę tik imperatoriaus sode. Kiniškai jie vadinami mi-lu. Toks Pjeras Dovydas (britų misionierius) atsivežė tų elnių į Angliją. Ir dabar didžiausia jų populiacija yra Anglijoje. Per daugiau nei 100 metų tie elniai visgi paplito po Europos zoologijos sodus. Prieš kokius 10 metų Kinijos vyriausybė nutarė atstatyti Dovydo elnių populiaciją. Jie kreipėsi į įvairius zoologijos sodus, tarp jų ir Talino, kad būtų priauginta Dovydo elnių, kurie turėjo būti išvežti į Kiniją. Elnių priveisė, bet kinas dingo, ir Talino zoologijos sodui, išauginusiam 100 Dovydo elnių, teko galvoti, kaip juos išparduoti. Taip ir aš įsigijau. Tai labai įdomūs ir gražūs žvėrys.

- O kaip jūsų žvėrinčiuje atsirado stumbrai?

- Vis pagalvodavau apie stumbrų įsigijimą. Taip atsitiko, kad vienos medžioklės metu stovėjau su žmonėmis, kurie rūpinosi stumbrų reikalais. Pertraukėlės metu manęs paklausė, ar nereikia stumbrų. Taip ir nusipirkau porelę, kuri po to susilaukė stumbriukės. Gaila, bet kažkurią žiemą patinas susikovė su elniu, ir elnias jį nudūrė. Teko ieškoti naujo patino. Dabar turiu jauną 3 metų patiną ir 2 pateles. Dar auginu porą arkliukų. Vienas jų išoriškai panašus į tarpaną ir ponį. Vienu metu dar ir stirnas auginau, beje, išaugintas stirninas yra labai pavojingas.

- Ar gali į jūsų žvėrinčių atvažiuoti pasižiūrėti žmonės?

- Atvažiuoja. Čia atvira. Smagu būtų, kad atvežtų dovanų gyvūnams – kokią morką, obuolį. Maitinant nereikia tik rankų į aptvarą kišti. Šiaip gyvūnų pasaulis gana žiaurus. Raguoti patinai visada bando aiškintis santykius. Gyvūnų pasaulį labai įdomu stebėti. Štai toks epizodas: yra aptvaruose kelios senos obelys. Rudenį vieni stovi ir laukia, kol obuoliai kris, o keli senesni patinai atsistoja ant užpakalinių kojų ir ragais purto šakas. Iš kur jie to išmoko?..

- Nors jau kelinti metai auginate gyvūnus, bet pomėgis medžioti išlieka?

- Taip, nes medžioklė – įdomus procesas. Tai nėra vien tikslas sumedžioti žvėrį, bet yra ir pašarų vežiojimas, ir kita. Tai galimybė būti gamtoje, stebėti žvėrių pasaulį. Man medžioklė – galimybė geriau pažinti gamtą. Aš labai mėgstu keliauti. Ieškau draugų, bendraminčių, pas juos važiuoju. Važiuoju ir medžioti. Kiekvienoje šalyje – sava specifika. Štai Suomijoje su lanku leidžiama medžioti miesto kapinėse, medžiojamos stirnos, kiškiai. Mums tai neįprasta, o ten – normalu. Beje, pagrindinis medžioklės principas – šaudamas medžiotojas turi būti užtikrintas, kad žvėris nesikankins.

- Kokiose šalyse teko medžioti?

- Daug tų šalių, kiekviena turi savo specifiką. Kiekviena medžioklė turi savo istoriją, kuri prasideda nuo planavimo. Tave turi kažkas priimti, tau leisti, kai kuriais atvejais kelerius metus teko ieškoti... Beje, ten, kur medžioklė normaliai sutvarkyta, žvėrių nemažėja. Ar tai būtų Afrika, ar Azija. Labai daug rūšių, kurios išgyveno tik dėl medžioklės, nes komercinės medžioklės duoda didžiules pajamas. Pinigai, gauti už medžioklę, skiriami ir gyvūnų apsaugai, ir žmonių išlaikymui. Be to, kiekvienas sumedžiotas žvėris – tai ir mėsa. Iš turistinės medžioklės naudą Afrikoje gauna ir vietinės bendruomenės. O tokie siaubūnai kaip drambliai ir begemotai ištisus kaimelius siaubia. Ten, kur dramblių per daug, miškas atrodo siaubingai. Ir kai kur jų populiacija jau ekologines norimas viršija. O medžioklė yra griežtai reglamentuojama. Be to, ne kiekvieną kartą ir sumedžioti planuotą žvėrį pavyksta. Tarptautiniu mastu ir medžioklės kvotos nustatomos. Nėra taip, kad sugalvojau ir nuvažiavęs sumedžiojau norimą žvėrį. Viskas yra griežtai reglamentuojama. Be to, yra svarbūs potyriai gamtoje, ir tai išlieka atmintyje. Argi gali pamiršti jausmą, kai šalia tavęs praplaukia banginis? Teko ir tokioj medžioklėj dalyvauti. Pasikartosiu, kiekviena kelionė palieka kažką naujo, padeda geriau pažinti tos šalies gamtą, medžioklės papročius, - baigdamas mūsų pokalbį sako gerb. Gediminas Vaitekūnas.

Atsisveikinęs aš išeinu į fotomedžioklę. Elniai po sočių pietų gulinėjo toliau, tik stumbrai kramsnojo šieną ir abejingai žiūrėjo į mano fotografavimą. Dovydo elnių iš arčiau šį kartą nufotografuoti nepavyko. Ir čia dar kartą pasitvirtino taisyklė – laukinio žvėries, tegul ir aptvare auginamo, nepririši.

Baigdamas dar kartą norėčiau priminti, jei važiuosite pažiūrėti žvėrelių, nepamirškite morkų ar obuolių pasiimti, tai tikras skanėstas ir elniams, ir stumbrams.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis