Nuo švenčioniškių nepasislėpsi...

Pasakoti apie Barseloną ar juolab nustebinti tokia kelione – nedėkingas reikalas, nes daugelis lietuvių yra lankęsi šiame mieste ir gali pasidalinti savo įspūdžiais bei patyrimais. Tarsi būtų to įrodymas – šioje neilgoje pavasario kelionėje į Barseloną susitikome ir dvi gerai pažįstamų švenčioniškių poras – vaikščiojome beveik tais pačiais takeliais, o susitikome tik oro uoste grįždami atgal...

Vietiniams tenka pasislinkti

Beje, statistika skelbia, kad kasmet Barseloną aplanko apie 32 milijonus turistų iš viso pasaulio. O gyventojų 101,9 kv. km plotą užimančioje Barselonoje kiek daugiau kaip 1,7 mln. Taigi vietiniai tarsi ištirpsta turistų minioje. Neveltui kažkur teko girdėti juokaujant, kad atskirti turistus nuo vietinių galima pagal tai, kad pavasarį ar rudenį vietiniai vaikšto su paltais, šalikais ir pusbačiais, o turistai – su šortais, marškinėliais ir basutėmis...

Greita, patogu ir nebrangu

Nulėkti į Barseloną savaitgaliui ar ilgesniam laikui iš Vilniaus nebrangu ir pakankamai greita, kaip ir į daugelį kitų Europos šalių sostinių. Skrydis iki Barselonos trunka apie pusketvirtos valandos, tad nespėji apsidairyti, žiūrėk jau leidiesi, akimis aprėpdamas žydrą jūrą, geltoną smėlį bei palmių „puokštes“. Kadangi oro uostas – netoli miesto, centrą labai patogu pasiekti specialiais autobusais, atvežančiais iki vienos iš pagrindinių metro stočių Universitaria, netoliese yra ir autobusų bei tramvajų stotelės. Taip pat galima rinktis ir taksi – kainos lietuvių visai negąsdina. Kaip ir maisto, gėrimų, gyvenimo ar pirkinių...

Katalonijos sostinė

Barselona įsitaisiusi Ispanijos šiaurės rytuose, skalaujama Viduržemio jūros. Tai – Katalonijos regiono sostinė ir provincijos centras. Beje, kad čia Katalonija patvirtina ir vos ne ant kiekvieno balkono iškabintos katalonų vėliavos. Barselonoje yra didelis jūrų uostas, tarptautinis oro uostas, vienas iš svarbiausių visos Ispanijos ekonomikos ir kultūros centras. Išvystyta mašinų, tekstilės, chemijos, popieriaus, poligrafijos, maisto pramonė. Miestas garsėja architektūros paminklais, muziejais, parkais, skaniu maistu, turtingais turgumis ir tautų bei kultūrų įvairove.

Po miestu driekiasi patogus metro tinklas, todėl pasiekti turistinius objektus, miesto įdomybes labai patogu, nebrangu ir greita.

Pamatyti, patirti, paragauti Barselonoje yra tikrai ką, todėl čia galima atvykti keletą kartų ir visada rasi kažką nematyto ar įdomaus. Per neilgą viešnagę vis dėlto reikia susidėlioti prioritetus, nes kitaip tai bus lakstymas po objektus, o ne malonios atostogos...

Dalios patarimai

Smagioji iš Švenčionėlių kilusi keliautoja, rašytoja Dalia Smagurauskaitė vienoje iš kelionių apžvalgų pataria priešingai negu kiti turistiniai vadovai – mažiau laiko leisti tradicinėse turistinėse vietose, ypač La Ramblos gatvėje. Žinoma, įkišome ir ten nosį, kur sklinda gatvės muzikantų, būrėjų, prekeivių, kitokių linksmintojų ir turistų balsų kakafonija. Tik „gyvosios skulptūros“ stūkso nejudėdamos, tik retkarčiais pakeisdamos pozą ar išgąsdindamos užsižiopsojusį turistą... Truputį pasižvalgėme ir po čia esantį La Boqueria turgų, kuris, pritariu Daliai, daugiau primena Disneilendą... Prekystaliai nukrauti dešromis, kumpiais, sūriais, vaisiais, prieskoniais, aštriųjų paprikų „karoliais“ ir visokiomis gėrybėmis. Akys raibsta nuo spalvų ir formų įvairovės, uoslė – nuo kvapų... Turistai kaip pašėlę spragsi telefonais, fotoaparatais, filmuojasi, daro asmenukes. Ispanų ar katalonų maistas – nuostabus, be abejo, jis puikus ir šiame turguje, tačiau labiau patiko jo nusipirkti kitą dieną tokiame turguje, kur apsiperka vietiniai žmonės, net vaikučius darželio auklėtojai (beje, po lygiai ir vyrų, ir moterų) atveda supažindinti su tikru gyvenimu ir šviežiais bei su meile pagamintais maisto produktais.

Atsargiai! Vagišiai

Žodžiais sunkiai nusakomi turistų sausakimšoje vietoje įspūdžiai – patirti ir pamatyti verta. Žinoma, svarbu neprarasti budrumo, nes Rambloje itin daug smulkių vagišių, įvairaus plauko sukčių, kuriems žioplinėjantys turistai – lengvas grobis. Statistika skelbia, kad kasdien Barselonoje apšvarinama apie 300 žmonių (čia tik tie, kurie kreipėsi į policiją). Kadangi pagautiems vagišiams baudos mažos, tai jie į jas reaguoja kaip į „verslo mokestį“ ir toliau tęsia veiklą... Na, mes šioje kataloniškoje „Basanavičiaus gatvėje“ pasivaikščiojome be nemalonių nuotykių, bet vis dėlto nusprendėme daugiau laiko skirti kitoms įdomybėms ir tiesiog paklaidžioti siauromis senamiesčio ar žydų kvartalo gatvelėmis, prisėsti išgerti kavos ar kažko gaivinančio ir pabandyti įsivaizduoti, kokie žmonės šimtus metų mindė šiuos grindinius, džiaustė drabužius pro langus ar balkonėlius, kuo vertėsi, prekiavo, kaip gyveno ir kokias istorijas saugo šie tamsūs ir didingi mūrai, į slėpiningas gatveles beveik neįleidžiantys nė menkiausio saulės spindulėlio.

Ryškus Antonio Gaudi pėdsakas

Mieste labai ryški architekto Antonio Gaudi (1852–1923) įtaka. Kadangi gyvenome netoli didingosios Sagrada Familia (Šv. Šeimynos bažnyčia), tai pirmiausia apžiūrėjome ją – ir dienos šviesoje, ir vėlai vakare, įspūdingai apšviestą iš vidaus ir iš išorės. Sagrada Família bažnyčia – vienas iš Antonio Gaudi šedevrų. Statybos buvo pradėtos 1882 m., bet iki šiol dar nepabaigtos. Garsusis katalonų architektas Antonio Gaudi jos statybų aikštelėje praleido 14 metų. Bažnyčia yra statoma tik iš žmonių paaukotų lėšų. Planuojama, kad statybos bus baigtos 2026 m. ši bažnyčia su niekuo nepalyginama, unikali. Man jos architektūra, išplanavimas ir skirtingų formų derinimas kažkuo priminė meduolinius namukus, kaip, beje, ir kiti Antonio Gaudi kūriniai, kurių Barselonoje apstu.

Dar vienas nuostabus A.Gaudí kūrinys Giuel parkas. Jis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Bilietus į jį iš anksto įsigijome internetu. Labai patogu, kad šis bilietas suteikia teisę ne tik apsilankyti parke, bet ir nemokamai į jį nuvažiuoti bei parvažiuoti specialiu autobusu. Tai buvo padaryta todėl, kad plūstantys turistai tiesiog užkimšdavo visuomeninį transportą ir keldavo didelių nepatogumų vietos gyventojams. Beje, dėl didžiulių turistų srautų ir jų keliamo pavojaus parkui, imta riboti ir apsilankymų skaičių. Centrinėje parko dalyje akį traukia keisti ir su niekuo nepalyginami pastatai (nors aš niekaip negaliu atsikratyti meduolių įvaizdžio...) puošti kolonomis, kurios ir simetriškos, ir nesimetriškos, keistai pakrypusios ar išlinkusios, mozaikomis bei stiklu puošti suoliukai, skulptūros, augalų ir architektūros deriniai, papūgų čirškimas, besimaišantis su papūgas mėgdžiojančių švilpynių garsais, kurias ir daugelį turistams skirtų niekučių, vandenį, akinius nuo saulės ir dar bala žino ką pardavinėja palei visus takelius sutūpę prekeiviai. Aišku, ir čia netrūksta įvairias pramogas siūlančių, muilo burbulus pučiančių, gatvės muzikantų ar stebinančių „gyvųjų skulptūrų“. Juk kur turistai, ten galima kažkiek užsidirbti. Labiausiai gaila parke vešinčių milžiniškų agavų – kurias tik pasiekia landūs turistai, ant tųjų lapų priraižyta inicialų... Kad ateinančioms kartoms išliktų, jog Giuel parke buvo... A+B... Pasisekė tik toms storalapėms, kurios kybo ant aukštų uolų atbrailų, ten jau vargiai užsikeberiosi...

Irena POŽĖLIENĖ