Mes turime 72 svečius online

Apsilankymų šiandien:246
Apsilankymų vakar:745
Apsilankymų šį mėn.:9362
Apsilankymų iš viso:1550191

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Veronika

2019 m. balandžio 6 d., šeštadienis Nr.26 (1846)

Šiandien pagrindinis Veronikos užsiėmimas – sėdėti ant minkštos kėdės ir beveik nė nekrustelint žiūrėti pro langą, įbedus akis į vienintelį netoliese augantį medį. Na, dar į praplaukiančius debesis. Na, dar į kartas nuo karto ant to medžio nutūpiantį paukštį.

Moteris retai kada pasako kokį žodį. Ne dėl to, kad nenorėtų išsikalbėti, išsipasakoti, bet tiesiog nėra kam. Senolių globos namų kambarėlyje Veronika, žinoma, gyvena ne viena, bet jos kambario draugė – visiškai kurčia moteris. Todėl moteris teturi tik keletą progų per dieną ištarti vieną vienintelį žodį – ačiū. Ir tai tik toms moterims, kurios atneša valgyti, ateina sutvarkyti kambario. Tik kažin, ar jos išgirsta tą jos tyliai ištartą padėkos žodį, nes vienos tik padeda indus su maistu ant siauros spintelės, o kitos perbraukia drėgnu skuduru grindis ir skubiai pasišalina. Jos neturi laiko kalboms (o gal ir noro) – darbai laukia. O ir noro su senais žmonėmis kalbėtis ne kiekvienas turi.

Veronikos niekas nelanko. Tik marti praėjusiais metais buvo atvažiavusi pasveikinti jos su 95-oju gimtadieniu, papasakojo naujienas ir irgi išskubėjo savais reikalais.

Trys Veronikos seserys buvo už ją vyresnės – nė vienos seniai nebėra. Dvi nebuvo ištekėjusios, todėl ir jokių palikuonių nėra. Trečioji buvo ištekėjusi už našlio su keturiais mažais vaikais. Užaugino juos visus, bet kur jie yra dabar ( o ir ar iš viso dar tebėra gyvi) Veronika nežino. Labai daug metų jų nematė.

Pati Veronika jaunystėje buvusi graži, darbšti, bet neturtinga. Buvo sukūrusi šeimą su gerokai vyresniu to paties kaimo žmogumi iš turtingos šeimos. Dėl to, kad vedė vargetą, vyro tėvai, niekaip kitaip negalėdami paprieštarauti šiai santuokai, nedavė sūnui nė skatiko.

Nepaisant to, šeima greitai prasigyveno, pasistatė savo namelius (nors ir nedidelius, bet vietos užteko). Abiejų darbštumas ir akivaizdus abiejų sutarimas šiek tiek „atšildė“ ir vyro tėvų širdis. Bet tik tada, kai šeimoje jau krykštavo trys guvūs berniukai.

Trečiam sūnui gimus, pirmoji Veronikos šeimos duris pravėrė anytos sesuo. Atnešė vaikams lauktuvių, pasikalbėjo, pasipasakojo apie savo rūpesčius ir bėdas ir išskubėjo namo, pakvietusi ir Veroniką su vyru ir vaikais pas ją į svečius.

Kai apie šitą vizitą sužinojo Veronikos uošviai, ir jie padarė tą patį. Tik tada vaikai pirmą kartą pamatė senelius. Antanukui tada buvo 9 metai, Stasiukui – beveik septyneri, o mažasis Jonukas penktuosius buvo įpusėjęs.

Visi trys vaikai buvo labai gabūs, gerai mokėsi mokykloje, buvo linksmi, smalsūs, bet visi trys domėjosi skirtingais dalykais. Antanui labai patiko braižyba, todėl, baigęs tuometę vidurinė mokyklą, ilgai nesvarstė kur stoti. Tapęs diplomuotu inžinieriumi, pasiliko gyventi Kaune, dirbo.

Stasiukui labiau patiko medžio darbai. Jis svajojo išmokti pasidaryti langus, duris, baldus, statyti namus, tai ir nesiblaškė: mokėsi būtent tokių dalykų.

Užtat Jonukas nesidomėjo visu tuo, kas patiko broliams. Jį traukė muzika. Jam ne tik dainuoti arba groti norėjosi, bet ir pačiam kurti melodijas. Tokias jauniausio sūnaus svajones „prigesino“ tėvas, pasakęs, kad jis jau senas, o namuose kažkas turės gyvulius prižiūrėti, žemę dirbti. Sūnus dar bandė priešgyniauti, bet tėvas, trenkęs kumščiu į stalą, kaip kirviu nukirto: jokių muzikų.

„Sutvarkęs“ jauniausiojo sūnaus reikalus, tėvas pasimirė. Jaunėliui iš tiesų nebuvo kitos išeities, kaip tik pasilikti tėvų namuose, padėti jau garbaus amžiaus mamai, užsiimti žemės ūkio darbais, apie kuriuos ne tik nelabai ką nusimanė, bet ir nemėgo. Pasak liaudies, nelipo jam tie darbai prie rankų ir tiek.

Kai Jonukas paimdavo į rankas gitarą, tarsi atgydavo visas, tarsi kitu žmogumi tapdavo. Merginos stengėsi užkariauti jo dėmesį įvairiausiais būdais. Buvo vieną įsimylėjęs, bet toji atsisakė už jo ištekėti, nes nenorėjo pasilikti gyventi kaime, o Jonas neturėjo galimybių palikti kaimo ir ligų kamuojamos motinos.

Buvo atsiradusi viena gražuolė, kuri sutiko gyventi su Jonu, bet teištvėrė vos keletą metų ir pabėgo. Sakė, kad jai per sunku, kad labiau patiktų darbas kokioje nors kontoroje, įstaigoje, kur tik kokius nors popierėlius reikėtų rašinėti.

Likęs be sugyventinės (jie nebuvo oficialiai susituokę), Jonas ėmė svaigintis alkoholiu. Motinos prašymai nepragerti gyvenimo liko neišgirsti. Toks vyriškio gyvenimo būdas labai atsiliepė ir ūkio reikalams: gyvuliai likdavo ir nepašerti, ir nepagirdyti, laiku nepasėta, neaparta ir t.t.

Po kažkurio laiko Jonas susirado panašaus amžiaus ir, svarbiausia, panašių „pomėgių“ moterį. Apsigyveno kartu. Gal po trejeto metų ratiniu traktoriumi abu važiavo į miestelį vyno nusipirkti, nes begeriant pritrūko. Kelionė atgal baigėsi tragiškai. Moteris žuvo, o Jonas liko gyvas, bet neteko abiejų kojų. O ir vienos rankos negalėjo valdyti. Buvo apgyvendintas pensionate.

Vyriausias sūnus Antanas gyvenime buvo daug pasiekęs: ir karjeros laiptais vis lipo ir lipo, ir pinigais, pasak liaudies, buvo apšalęs, ir ne tik jauną žmoną, bet ir „pašalinių meilių“ turėjo. Jo vaikams nieko netrūko: turėjo viską, apie ką kiti tik pasvajodavo. Bet visa tai neišėjo į gera. Dukra dar paauglystėje įniko į narkotikus. Bandė gydytis, bet potraukis nuodytis kvaišalais jos nepaleido iš savo žabangų. Negana to, sūnus, irgi apkvaitęs nuo narkotikų, padarė sunkų nusikaltimą, todėl ilgam sėdo į kalėjimą, nors tėvas, irgi pasak liaudies, visus, galinčius jį „išsukti“ nuo kalėjimo, pinigais užpylė.

Likimui pasirodė, kad tėvui dar ir to maža, todėl „pasirūpino“, kad žmona, žinodama visus jo nukrypimus į šoną, taip sutvarkė šeimos finansus, kad jis liko be menkiausio pinigėlio kišenėje. Dar po kurio laiko prarado akcijas ir, žinoma, darbą. Po kurio laiko kažkas aptiko jį sodelyje už prabangaus namo nebegyvą. Nežinia, ar kas nors aiškinosi jo mirties aplinkybes, ar niekam tai nerūpėjo.

Stasiukas irgi gyveno pasiturinčiai. Tiesa, ir jis, ir jo žmona labai daug dirbo. Stengėsi gražų namą pasistatyti, gerą automobilį įsigyti, po to dar ir kitą, nes vieną abiem sunku buvo pasidalinti. Kai jau buvo pasiektas „aukščiausias materialinis lygis“, kai vienturtis sūnus kažkurioje Europos valstybėje baigė mokslus ir pasiliko ten dirbti, atsitiko tai, apie ką niekas nė nepagalvojo: Stasį ištiko labai sunkus insultas. Gydytojai darė viską, bet jų pastangos norimo rezultato nedavė: jaunas, palyginti, vyras liko prikaustytas prie lovos. Pats net pavalgyti negali. Laimei, žmona jo nepaliko: samdo moterį, kuri ji prižiūri, kol ji būna darbe...

Trijų sūnų motina sėdi minkštoje kėdėje ir žiūri pro langą. Ji puikiai supranta, kad brangių jai žmonių veidų ten niekada nepamatys...

Genovaitė MEŠKAUSKAITĖ