Kaip gyvena vaikai, kuriems diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas?

Vienas iš autizmo požymių – tai  socialinės integracijos sunkumai, bendravimo (verbalinio ir neverbalinio) ypatumai,  ypatingi interesai ir pomėgiai.

Labai svarbu, kad kalbant apie sąvoką autizmas, atsiranda raktažodis ,,spektras‘‘. Tai rodo autizmo išskirtinumą, tai parodo autizmo laipsnį. Spektras parodo autizmo sudėtingumą, artina supratimą prie individualumo ir unikalumo. Kaip nėra vienodų neurotipinių žmonių (vadinamų normalių), taip ir autizmo spektro sutrikime, nėra vienodų žmonių. Jeigu pažinai vieną autizmą kenčiantį vaiką, tai pažinai tik tą vieną. Ir tai nepritaikoma kitam autizmo spektrą turinčiam.

Autizmo diagnozavimo skaičiai auga. Šį augimą mokslininkai įvardija kaip autizmo epidemiją.  Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis pasaulyje vienam iš  59 vaikų nustatomas autizmo spektro sutrikimas. Lietuvos sveikatos higienos institutas nurodo, kad  2019 metais Lietuvoje yra apie 2000 vaikų, turinčių diagnozuotą autizmo spektro sutrikimą. Šis sutrikimas penkis kartus dažniau pasireiškia berniukams. Kodėl autizmo spektro atvejų daugėja, nėra vieno atsakymo. Tačiau jau aišku, kad tai įgimta ir vaiko smegenys  vystosi jau įsčiose kitaip, nei neurotipinio žmogaus smegenys. Lemia ir aplinkos veiksniai, tokie, kaip mamos ligos nėštumo metu. Tėvų amžius gali lemti. Šeimose, kur gimsta autistai, dominuoja apie 10 metų skirtumas tarp partnerių. Bet tai tik tendencija. Moksliniai šaltiniai nurodo, kad autizmo spektras dažniau išreikštas intelektualių tėvų vaikams.  Būtent intelektualams dažniau gali gimti autizmo sutrikimo spektrą turintis vaikas.

Savo patirtimi dalinasi Ingrida Jurevičiūtė, auginant dabar jau 11-kos metų autizmo spektrą turintį sūnų. Moteris savo šeimos pavyzdžiais iliustruoja, kokio dydžio pagalba yra įtarus, kad vaikui pasireiškia autizmo spektro sutrikimai.

,,Pastebėjusi savo kūdikio keistas reakcijas atėjau į biblioteką, susirinkau viską, ką radau apie autizmą ir pati diagnozavau savo vaikui sutrikimą ir su ta diagnoze nuėjau pas neurologę. Tai buvo tokia pradžia. Net pediatrė ir gydymo įstaiga nieko nežinojo ir nerekomendavo. Tada užregistravau į Vaiko raidos centrą ir laukėm dar metus. Mes per tą laiką patys domėjomės, ką daryti, darėm, kaip mus atrodė geriau. Sūnui suėjo ketveri. O mano vaikas nuo metų laiko nustojo viskuo domėtis. Tik klykė ir nesileido net sauskelnių pakeisti. Dviese rengėm, dviese sauskelnes keitėm. Dabar lengviau. Bet vis tiek pagalbos, ypač nemokamos labai mažai. O ir mokamą ne visi gali įpirkti. Sunkiai sulaukiame specialistų pagalbos, informacijos, padėtį sunkina visuomenės požiūris – jis kol kas neprisideda prie šių vaikų gerovės‘‘,- sako Ingrida Jurevičiūtė.