Birželio mėnesį Švenčionių krašto šviesuoliui dr. Jonui Juodagalviui sukaks 90 metų. Kas gali be paties Jono apie jo gyvenimą žinoti geriau jei ne jo brolis Juozas, kurį prieš kurį laiką ir paprašiau parašyti apie brolį Joną. Gerb. Juozo pasakojimą ir spausdiname Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos – Kovo 11-osios – išvakarėse.

Jonas Juodagalvis gimė 1929 m. birželio 17 d. Kazliškės vienkiemyje, Ignalinos r. Vaikystėje lankė Valėnų pradinę mokyklą, kuri buvo lenkiška, nors iš 30 mokinių tik 2 buvo lenkai. 1939 m. dar buvo įvesta ir baltarusių kalba. Baigęs pradinę mokyklą, įstojo į Švenčionių gimnaziją, kurioje teko mokytis karo ir okupacijų laikotarpiu.

Vokiečių okupacijos metais buvo sudarkytas mokymo turinys. Naujų programų, planų tikslas – vietinių gyventojų germanizacija. Mokiniai ir mokytojai dažnai buvo išvaromi iš užimamų patalpų. Pagaliau gimnazija buvo visai uždaryta.

Tėvai iš Tverečiaus, Mielagėnų valsčių ir aplinkinių kaimų arkliais, susijungdami į vilkstines, vežė vaikus į Vilnių, kur veikė Vytauto Didžiojo gimnazija. Čia mokiniai buvo apgyvendinti bendrabutyje, maitinami, bet nepakankamai. Alkio jausmas buvo nuolatinis palydovas. Su namais ryšys buvo tiesiog neįmanomas. Štai mokiniai buvo paleisti Kalėdų atostogų. Šiaip taip Jonukas įlipo į traukinį. Buvo pasakyta, kad stos Švenčionėliuose, Ignalinoj. Bet Ignalinoj traukinys nesustojo, nuvežė net iki Turmanto. Teko pėsčiomis grįžti iki Ignalinos. Namo parėjo išalkęs, suplyšusiais batais, sušalęs.

Pasibaigus karui, Jonas vėl lankė beatsikuriančią Švenčionių gimnaziją. Tada trūko visko: vadovėlių, rašymo reikmenų, kvalifikuotų mokytojų, inventoriaus, kuro. Tėvai buvo įpareigoti atvežti malkų iš namų, o vyresni mokiniai su mokytojais turėjo pripjauti malkų miške. Iš pradžių dar reikėjo mokėti už mokslą. Vienok gimnazijoje dirbo mokytojų pasišventėlių, tikrų inteligentų, specialybes įgijusių dar prieškaryje. Ligi šiol Jonas su pagarba mini direktorių V.Martinkėną, auklėtoją R.Žurauską, L.Bielinį ir Pr.Bielinienę, P.Pivoriūną, G.Dubatovką, J.Jurgelaitį ir kitus. Jie ne tik suteikė tvirtų mokslo žinių, bet nors ir neatvirai ugdė mokinių patriotiškumą. Na, o muzikos mokytojai ir kompozitoriai Antanas Šerėnas ir Julius Sinius buvo įkalinti, ištremti. Toks likimas ištiko ir kai kuriuos mokinius ir jų šeimas.

Gimnaziją Jonas baigė 1948 m. Mokytis toliau – nepasiekiama svajonė, nes tuo metu šeimoje buvo 9 asmenys: 2 senučiai, tėvas, mama ir 5 vaikai, iš kurių vyriausias buvo Jonas. Ūkis buvo nualintas mokesčių, įvairių prievolių. Valstybei reikėjo pristatyti normą pieno, grūdų, šieno. Paskerdus kokį bekonioką, valstybei reikėjo atiduoti odą. Kai buvo sukurti kolūkiai, ne vienerius metus tėvas ir mes, paaugliai, dirbome veltui, už darbadienius nieko negaudami. Taip pačiais 1948 m. Jonas pradėjo dirbti Ignalinos vidurinėje mokykloje. Dėstė istoriją, turėjo auklėjamąją klasę. Įpusėjus antriems mokslo metams, buvo paimtas į kariuomenę. Tarnavo buvusioje šešioliktoje lietuviškoje divizijoje. Joje buvo gal trečdalis lietuvių ir daugiau nieko lietuviško. Buvo daug dresūros, taip pat ir savivalės, patyčių. Sykį vadai įsakė be įrankių, plikomis rankomis nuravėti žole užaugusią aikštelę. Įsakymas buvo įvykdytas, o kareivių pirštai – pūslėti, kruvini.

Po kariuomenės Jonas pradėjo dirbti Ceikinių septynmetėje mokykloje. Teko dėstyti istoriją, lietuvių kalbą, direktoriauti. Čia sukūrė šeimą: 1954 m. vedė šioje mokykloje dirbančią mokytoją, buvusią klasiokę Vilę Razmytę. Ji dėstė rusų kalbą ir studijavo neakivaizdiniu būdu. 1955 m. ji pagimdė dukrelę Danguolę, o 1959 m. – sūnų Rimvyduką. Tais metais jie persikėlė į Mielagėnus, kur jau buvo pilna vidurinė mokykla. Teko susirasti ir samdytis butą, rūpintis vaikų priežiūra. Šeštadieniais irgi buvo pamokos. Dauguma kasdienių rūpesčių teko Vilei, nes Jonas pradėjo atkakliai neakivaizdiniu būdu studijuoti istoriją tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, kurį baigė 1963 m. su pagyrimu.

Po to abudu 15 metų dirbo Kauno A.Kvedaro miškų technikume. Jonas dėstė istoriją. Sekėsi gerai. Zonos technikumų istorijos kabinetų apžiūroje jo vadovaujamam kabinetui buvo pripažinta pirmoji vieta. Bet jis nesitenkino turimomis žiniomis. Dirbdamas baigė aspirantūrą. Rašant disertaciją, didelį krūvį prisiėmė Vilė. Po keletą egzempliorių disertacijos ir autoreferato reikėjo parengti ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba, nes gynimo rezultatai buvo tvirtinami Maskvoje. Jai, Vilei, teko būti vertėja, korektore, mašininke. Talkininkavo ir studentė Danguolė.

1978 m. vėl kraustymasis. Į Vilnių. Vilė įsidarbino 22 vidurinėje mokykloje, o Jonas 14 metų dėstė Vilniaus Gedimino technikos universitete (buv. inžineriniame statybos institute). Humanitarinių mokslų daktaras, docentas, išėjęs į pensiją dar keletą metų dėstė istoriją Paluknio vidurinėje mokykloje.

Nulingavo ilga eilė metų, atiduotų pedagoginiam darbui. Ir ne tik. Vienoje savo knygų Jonas rašė: „Kiekvienam žmogui pažintis su Tėvyne, su pasauliu prasideda nuo gimtojo slenksčio, nuo tėviškės. Tik pažinus ir pamilus gimtinę, galima puoselėti, ugdyti Tėvynės meilę savyje, tautoje, visuomenėje. <...> Keičiasi kartos, į vėlių kalnelius išeina gyvieji liudytojai, praeities įvykius glemžiasi užmarštis. O nežinant praeities, savo kelio pradžios, pasijuntama lyg tuščioje erdvėje, nežinant, kur ir kaip eiti.“ Šie Jono žodžiai tarsi priesakas sau pačiam, kurį vykdydamas nemažai nuveikė. Jonas visais mokslo ir dabarties laikotarpiais gyvai domėjosi krašto praeitimi, istorija. Rinko žmonių prisiminimus, vartė dokumentus archyvuose. Sukauptą medžiagą panaudojo straipsniuose, spausdintuose „Vorutos“, Švenčionių ir Ignalinos laikraščiuose bei knygose: „Švenčionių kraštas“, „Mielagėnai“, „Švenčionys: dvaras-miestelis-miestas“, „Švenčionių krašto savanoriai 1918-1920 metais“, „Paluknys“, kartu su V.Lekavičiumi „Juos pašaukė Tėvynė“, knygelėje „Sukilėlis kunigas Anupras Labutis“.

Visas knygas redagavo ir išleido „Diemedžio“ leidykla, vyr. redaktorius Danas Kaukėnas. Be to, Jonas yra parašęs proginių leidinėlių apie Mielagėnų parapijos, miestelio jubiliejus, apie Mielagėnų miestelio statuso, vėliavos ir herbo patvirtinimą. 1999 metais klebonas kun. Marijonas Savickas, Teofilis Vinciūnas, Jonas Juodagalvis plačiai ir gražiai papasakojo apie Mielagėnų parapiją, bažnyčią, miestelio istoriją ir apie žmones Lietuvos televizijos laidoje „Mūsų miesteliai“.

Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje Jonas aptiko kun. Karolio Gumbaragio ranka lenkiškai rašytą dokumentą – smulkią Mielagėnų parapijos ir bažnyčios istoriją, išvertė ją į lietuvių kalbą ir pateikė laikraščio „Mūsų Ignalina“ redakcijai. 2013 m. išėjo leidinėlis „Kun. Karolis Gumbaragis. Mielagėnų bažnyčia ir parapija 1925-1939 m.“, iliustruotas J.Baltakio ir A.Girdziušo nuotraukomis, išleistas kun. Marijono Savicko lėšomis.

Panašiai iš užmaršties ištraukė Jonas ir kun. Alfonso Merkio „Strūnaičio bažnyčios istoriją“, kurios rankraštį pasiskolino iš Bronės Kadzevičienės ir pristatė „Vorutos“ laikraščio redakcijai. Knygelę redagavo ir viršelius nuotraukomis iliustravo Vilhelmas Chadzevičius, lėšų skyrė kun. A.Dilys, kun. V.Merkys ir A.Merkys, išleido „Vorutos“ leidykla 1997 m.

Jonas visada stengėsi būti, dalyvauti Švenčionių, Ignalinos miestų, Mielagėnų miestelio ir parapijos jubiliejuose, šventėse. Palaikė ryšius, susitikdavo su daugeliu tėviškėnų, džiaugėsi jų pasiekimais, apie jų veiklą, kūrybą rašė knygoje „Mielagėnai“. Jis – Tėvynės pažinimo draugijos narys ir Tautotyros metraščio vieno skyriaus redaktorius, „Švenčionijos“ ir Ignalinos kraštiečių klubų narys.

Pamatinės vertybės jam šventi dalykai – Lietuvos laisvė, valstybinė trispalvė, nesudarkyta gimtoji kalba. Ir dabar, sulaukęs garbaus amžiaus, Jonas domisi šalies įvykiais, santūriai, be euforijos džiaugiasi gerais gyvenimo poslinkiais, tvirtai tiki šviesia Tėvynės ateitimi.

Mums, jaunesniesiems broliams, Jono darbštumas, tvarkingumas, kuklumas – visada sektinas pavyzdys.

Juozas JUODAGALVIS