Bažnyčia, įvesdama mus į šventą gavėnios metą, primena mums Viešpaties pasninką, kad mes, „žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją“ (plg. Žyd 12, 1–3), nepailstume ir neapsileistume. „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį“ (plg. Žyd 4, 15).

Evangelijos pasakojimas apie gundytoją primena Jėzaus išmėginimus, kartu parodo Jį kaip nugalėtoją. Būdamas tyruose jis patiria tris didelius išmėginimus. Gundytojas žino žmogaus silpnąsias vietas, kurias apaštalas Jonas nusako kaip kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę (plg. 1 Jn 2, 16).

Piktoji dvasia, matydama Jėzų, išsekintą ilgo pasninko, kaip tik ir taiko į silpną vietą – duonos alkį. Pasak Evangelijos, velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. Jau pats žodis „duona“ išalkusiam Jėzui yra pagunda. Bet Jėzus ramiai ir tvirtai atsakė: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Šėtonas, lengvai sugundęs pirmąjį Adomą uždraustu vaisiumi, susiduria su tvirtu antrojo Adomo pasipriešinimu.

Deja, kitaip yra su kitais Adomo vaikais. Kaip Adomas lengvai suklupo matydamas viliojantį vaisių, taip ir jo vaikai labai greitai pasiduoda kūniškumo pagundoms. Kūnas jautrus ir valgiui, ir kitiems pageidimams, ir žmogus, pasidavęs kūniškiems įgeidžiams, greitai nueina sūnaus palaidūno keliais. Gavėnios metu Bažnyčia šaukte šaukia: „Sugrįžkite jūs, aistrų vergai, palikite kiaulių jovalą, prisiminkite Tėvo namus. Jis jūsų laukia su žiedu, Jo namuose dar daug peniukšlių jaučių, kad galėtų jums puotą surengti“.

Antrasis Jėzaus išmėginimas – pasaulio grožybės. Evangelijoje skaitome, kad velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“. Labai dažnai žmogų įveikia šėtonas per žmogaus langus – akis. Šv. Jonas akių pageidimą laiko viena iš svarbiausių žmogaus suklupimo priežasčių.

Šiandien šėtonui nereikia rodyti pasaulio karalysčių. Mes patys jas susirandame. Žmogus sukūrė daug gerų dalykų. Tarp jų – mūsų gyvenimo reikme tapęs televizorius. Nuostabus žmogaus kūrybos laimėjimas. Bet kaip gaila, kad paprastai žiūrime ne tik tai, kas gera ir gražu. Kaip dažnai per akis velnias užnuodija mūsų sielas, palieka širdyje tuštumą. Jėzui pažįstama akių pagundos jėga ir jis skuba iš velnio atimti viltį sugundyti jį pasaulio grožybėmis. Jėzus priminė, kam turi būti skirtas visas mūsų dėmesys: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk“. Kiek nedaug pasaulyje žmonių, kurie su Viešpačiu išdrįsta tarti: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink“ ir tuo gyvenime vadovautis.

Bet dar neišnaudotas šėtono pagundų arsenalas, dar lieka pagunda, kuri parklupdė pirmuosius tėvus. Kaip elgėsi pirmieji žmonės? Dievas buvo davęs jiems tik vieną įsakymą, kad žmogus prisimintų priklausąs Dievui, kad neužmirštų, jog jis yra kūrinys. Vienas Dievas yra Kūrėjas, o tu, žmogau, neužmiršk, kas esi. Pirmieji žmonės to neturėjo užmiršti, kaip ir joks kitas žmogus. Ir vis dėlto tokiomis didžiomis dovanomis apdovanoto žmogaus širdyje jau kirbėjo pagunda susilyginti su Dievu. Juk, rodos, tiek nedaug trūksta iki dieviškos garbės. Velnias pajuto šią silpną žmogaus vietą ir pačiu laiku pakišo pagundą: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad kai tik jo užvalgysite, atsivers jums akys, ir jūs būsite kaip Dievas“, ir pirmieji tėvai suklupo. Dabar šėtonas vėl nori pritaikyti savo patirtį.

Velnias žino, kad tauta laukia Mesijo. Tikriausiai taip pat žino, kad prie šventyklos susirinkusios minios žmonių. Štai nužengtų dabar Jėzus nuo šventyklos šelmens – koks entuziazmas kiltų: pagaliau nužengia iš dangaus tautų laukiamasis! Kad Jėzus nesusvyruotų, žvelgdamas nuo šventyklos šelmens, velnias primena, jog Dievas saugos jį nuo pavojų: „Jis palieps savo angelams sergėti tave“ ir „Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Viešpaties atsakymas vėl labai trumpas: „Negundyk Viešpaties savo Dievo“. Derėtų mums įsidėmėti šiuos žodžius. Juk mes ne kartą gundome Dievą laukdami, kad jis už mus padarytų tai, ko mes per savo tingumą ar apsileidimą nepadarome, nors iš Dievo esame gavę pakankamai prigimtinių galių.

Taigi ir puikybės gundymas velniui nepavyko. Tik, reikia pasakyti, jis turi daug paguodos iš nūdienos žmonių. Pažiūrėkime, kaip žmonės beatodairiškai grumiasi dėl garbingų vietų. Tinka netinka, išmano neišmano, bet kopia per kitų galvas į aukštumas. Jie ir patį Dievą nustumtų, kad tik patys galėtų iškilti.

Prisiminę Viešpaties 40 dienų pasninką, pasekime savo Viešpačiu. Tiesa, jis tiek daug iš mūsų nereikalauja, bet vis dėlto padarykime nors tai, ką galime. Sekmadieniais uoliau dalyvaukime šv. Mišių aukoje, neužmirškime Susitaikinimo sakramento, neapleiskime rekolekcijų, karštai dalyvaukime priešvelykinėse pamaldose, kad tyromis širdimis, atmetę visas piktosios dvasios pagundas, dalyvautumėm džiaugsmingoje Viešpaties prisikėlimo šventėje.

Kun. dr. Valdas GIRDŽIUŠAS