Mes turime 386 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3366
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19567
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95597
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Juozas Naujalis – muzikos patriarchas 1869-1934

2019 m. vasario 20 d., trečiadienis Nr.14 (1834)

Kompozitorius, žymiausias savo meto Lietuvos vargonininkas, choro dirigentas, vienas pirmosios Dainos šventės organizatorių, pedagogas, lietuvių muzikinės spaudos pradininkas, pirmojo lietuviško knygyno Kaune steigėjas, dar gyvas būdamas pelnęs Lietuvos muzikos patriarcho vardą, gimė 1869 metų ankstyvą pavasarį, balandžio 9-tą dieną Raudondvaryje.

 

Lietuvoje – sudėtinga situacija

1869-ieji... Aštuoneri metai praėjo po baudžiavos panaikinimo, šešeri – po 1863 metų sukilimo. Sunkūs tai buvo laikai: žemės reforma mažai tepalengvino sunkią valstiečių dalią, daug šviesių žmonių buvo ištremta, lietuviška spauda – uždrausta, dar gyvi prisiminimai apie žiaurų sukilimo numalšinimą ir Motiejaus Valančiaus veiklą. Žmonės nerimo. Prūsuose suaktyvėjo lietuviškų spaudinių leidimas, Lietuvoje didėjo domėjimasis liaudies kūryba, vis ryškiau skambėjo poetų balsai.

Grafui Benediktui Tiškevičiui priklausė visas Raudondvaris – puošnūs raudonų plytų rūmai, ir šiandien stūksantys tarp senų medžių, bažnyčia, miestelis, apylinkės. Grafas, turtingas žemvaldys, nuolat keliaudavo, į Raudondvarį užsukdavo gana retai. Atvykus grafui ir jo šeimai, prie rūmų būdavo iškeliama vėliava – ženklas, draudžiantis pašaliniams vaikščioti rūmų teritorijoje.

 

Gausi šeima

Naujaliams gimė keturiolika vaikų, tačiau tik penki užaugo. Juozas buvo jauniausias. Tėvas, turėdamas išlaikyti tokią gausią šeimą, ėmėsi įvairių darbų. Turėjo sklypelį žemės, dirbo bažnyčioje zakristijonu ir dvare dažytoju. Namuose viešpatavo motina. Čia visada būdavo švaru, tvarkinga. Triūsdama nuo ankstyvo ryto lig vėlaus vakaro, motina kiek įmanydama stengėsi sukurti savo šeimai geresnes gyvenimo sąlygas. Vaikai buvo auklėjami labai griežtai, neišvengdavo fizinių bausmių.

 

Juozo meninė prigimtis

Juozukas meninę prigimtį bus paveldėjęs iš tėvo. Paprastas kaimietis, Vincas, Juozuko tėtis, turėjo polinkį į dailę. Mėgo piešti, yra tapęs peizažus bei portretus. Dvare dirbo ne tik paprastu dažytoju: mokėdavo restauruoti paveikslus ir rūmuose atlikdavo sudėtingesnius, jau profesinio įgudimo reikalaujančius darbus. Eidamas į darbą dažnai su savimi pasiimdavo vaikus. Nuo eilinių, sunkesnių darbų Juozukas, kaip jauniausias ir silpnos sveikatos, būdavo atleidžiamas. Tačiau jei tėvas turėdavo darbo pačiuose rūmuose, drauge vesdavosi tik Juozuką. Rūmų puošnumas kėlė mažam berniukui nuostabą. Čia buvo didelė ir turtinga biblioteka, Tiškevičių giminės suvenyrų muziejus, antrame aukšte ,,rojaus sodas“, kur augo apelsinai, citrinos bei kiti egzotiški augalai. Rūmuose buvo nemažai garsių dailininkų paveikslų: Leonardo da Vinčio, M. Karavadžo, N. Puseno, P. Rubenso originalai.

Vertingų meno kūrinių buvo ir Raudondvario bažnyčioje. Ypač minėtini Tiškevičių šeimos antkapiai, sukurti Florencijos ir garsių prancūzų skulptorių. Retai kuriam vaikui teko matyti tiek tikro meno kūrinių! Į bažnyčią Juozukas taip pat ateidavo su tėvu. Čia jį labiausiai viliojo vargonai. Kokia buvo laimė, kai vargonininkas leido berniukui iš arčiau stebėti jo grojimą. Pastebėjęs neeilinius vaiko gabumus, vargonininkas leisdavo jam retkarčiais ateiti į namus ir skambinti pianinu. Natų jis nepažino. Vėliau vargonininkas išaiškino Juozukui natų rašymo tvarką, o šis, atidžiai stebėdamas vargonininko grojimą, suprato gaidų rašybos esmę. Dabar natos įgavo prasmę.

 

Fotografu nebus

Laikui bėgant noras tapti muziku stiprėjo, ir vieną kartą vaikas pasiryžo pakalbėti su tėvu. Tačiau tėvas nė klausyti nenorėjo. Jis svajojo sūnų padaryti fotografu. Noras padaryti sūnų fotografu buvo neatsitiktinis. B. Tiškevičius buvo sušelpęs vyresnįjį sūnų Aleksandrą, kuris, baigęs mokslus, vėliau neblogai įsikūrė Varšuvoje, ten atidarė fotoateljė. Tėvo valiai nelabai pasipriešinsi. Juozukas pateko pas vieną Kauno fotografą. Mėnesį pabuvęs, Juozukas susidėjo daiktus ir pėsčias sugrįžo į Raudondvarį. Išsiilgęs sėdo prie numylėtų vargonų. Ne, fotografu jis niekad nebus, tik muziku!

 

Svajonės link

Kartą sekmadienį susirgo vargonininkas. Kaip tyčia grįžo grafas. Senasis vargonininkas nutarė patikėti vargonus keturiolikmečiui Juozukui. Nors ir labai berniukas jaudinosi, groti sekėsi neblogai. Įgudusi grafo ausis iš karto pagavo kitokį vargonų skambesį. Sužinojęs, kad vargonavo dvaro dažytojo sūnus Juozukas, pakvietė tėvą į rūmus ir pasiūlė siųsti gabųjį berniuką mokytis muzikos į Varšuvą. Grafas pažadėjo mokėti kas mėnesį 18 rublių stipendiją. Koks laimingas buvo Juozukas, kai tėvas iš rūmų parnešė nuostabią žinią.

Išvyka į nežinią, tačiau drąsina kišenėje paslėpti B. Tiškevičiaus laiškai - rekomendacijos. Pradžia nebuvo lengva – juk muzikinio pasiruošimo jis neturėjo ir į Varšuvos konservatoriją pateko tik garsaus grafo rekomendacijų dėka. Gabumų pakako, viskas priklausė nuo jo ištvermės ir darbštumo. Netrukus dėstytojai pastebėjo jaunuolio pareigingumą ir darbštumą. Vienišas J. Naujalis buvo neilgai. Susirado draugų, susipažino su čia besimokančiais lietuviais. J. Naujalį lavino ne tik Konservatorijoje, bendravimas su pedagogais – žymiais muzikais, bet ir visas Varšuvos muzikinis, kultūrinis gyvenimas. Jis lankė Varšuvos Didįjį operos teatrą, kuriame, be lenkų operų, buvo statoma pasaulinė klasika, klausėsi žymių lenkų bei užsienio atlikėjų.

 

Pirmoji meilė

Varšuvoje gimė ir pirmoji meilė, kuriai J. Naujalis liko ištikimas visą gyvenimą. Čia jis susipažino su Monika Kritaite, dainavusia filharmonijos chore. Kritų namuose rinkdavosi jaunimas, pasikalbėti, pamuzikuoti. Monikos motina buvo kilusi iš Lietuvos, garsiosios Oginskių-Kontrimavičių giminės. Į vaišingus Kritų namus pateko ir J. Naujalis. Jaunuoliai pamilo vienas kitą ir 1888 metais slapta susižiedavo.

Studijų metai praėjo nepastebimai. 1889 metais su Varšuvos Konservatorijos diplomu į Raudondvarį grįžo jau nebe tas Juozukas, kuris prieš penkerius metus iškeliavo su mediniu lagaminėliu. Grįžo ne tik puikus vargonininkas, bet ir išsilavinęs muzikas, menininkas. Jam rūpėjo Lietuvos muzikinė kultūra, jis norėjo būti laisvas ir nepriklausomas. Išvažiavęs Varšuvon kaimo vargonininkas savamokslis, į Lietuvą grįžo rimtas profesionalas. Jis išmoko groti ne tik vargonais, bet ir fortepijonu. Nors čia jis nepasiekė tokių aukštumų, kaip vargonavime, bet galėjo koncertuoti kaip pianistas ir akompaniatorius.

 

Choras ir pirmosios dainos

Baigęs studijas Varšuvoje, J. Naujalis atvyko dirbti į Vabalninką. Kupinas energijos kibo į darbą. Rytais jį pažadindavo ,,Antanas“ - taip buvo pramintas varpas, (mat visi Vabalninko varpai turėdavo vardus ), ir jaunasis vargonininkas skubėdavo į bažnyčią groti. Tuo laiku Vabalninke nebuvo choro. J. Naujalis ėmėsi jį organizuoti. Netrukus subūrė nemažai dainininkų. Juos mokė ne tik bažnytinių, bet ir pasaulietinių kūrinių. Kadangi lietuviško repertuaro tuo laiku nebuvo, jaunasis vargonininkas ėmėsi jį kurti pats. Arčiau bendraudamas su kaimo žmonėmis, J. Naujalis susipažino su šio krašto papročiais, dainomis, dažnai iškeliaudavo į kaimus, ten užrašinėdavo liaudies dainas, nunešdavo draudžiamos lietuviškos literatūros.

Vabalninke gimė pirmosios jo harmonizuotos liaudies dainos. Jis pasirinkdavo paprastas, plačiai dainuojamas melodijas. Pavyzdžiu galėjo būti jo harmonizuota liaudies daina ,,Ant kalno karklai siūbavo“. Laisvalaikiu J. Naujalis mėgdavo išeiti į gamtą. Galėdavo jis ištisas valandas, niekieno netrukdomas džiaugtis gamta, svajoti, komponuoti. Įdomiai jis aprašo varlių kvarkimą vasaros vakarais. ,,Tobuli skudučiai ir fleitos, tik gaila, kad tos muzikantės visos unisonus groja. Reta kuri paima sekunda aukščiau ar žemiau. Kaip man patikdavo ta melodinga varlių muzika!“

 

Keliai atvedė į Kauną

Nors J. Naujalis daug ir įtemptai dirbo, vis dėlto jautėsi vienišas. Su ilgesiu prisimindavo ne tik savo sužadėtinę, likusią Varšuvoje, - jam stigo bendraminčių, platesnės veiklos. Jo talentui miestelis darėsi ankštas. Žandarai atkreipė dėmesį į jo išvykas į kaimus, pradėjo sekioti. Vabalninke prasidėjo kratos ir areštai. Lygiai po metų – 1891 metų rudenį, ankstyvą rytą jis išvažiavo į tą pačią stotelę, kurioje prieš metus išlipo iš traukinio. Tačiau Vabalninke jis subrendo kaip muzikas ir žmogus, sustiprėjo jo patriotiniai jausmai, tapo aktyviu kultūrinio judėjimo dalyviu.

Kviečiamas vieno mokslo draugo, J. Naujalis nuvažiavo į Rietavą. Tais laikais Rietavas garsėjo kunigaikščio B.Oginskio dvaro orkestru, muzikos mokykla. Puikiai užsirekomendavęs kaip vargonininkas, pradėjo dirbti, bet Rietave išbuvo tik 6 mėnesius. Profesionalų vargonininką ir muziką pastebėjo Kauno dvasininkai. Palikęs Rietavą atvyko į Kauną, su kuriuo susiejo visą tolimesnį gyvenimą. Darbą Kaune J. Naujalis pradėjo kupinas energijos ir didelių ateities planų.

 

Gyvenimas Kaune

Pirmiausia reikėjo susitvarkyti savo buitį. J. Naujalis vedė, atsivežė iš Varšuvos Moniką Kritaitę. Netrukus prasidėjo kapitalinis katedros remontas ir ją uždarė. Tačiau jaunam vargonininkui atsivėrė netikėta galimybė pasitobulinti. Jį globojęs vyskupas Mečislovas Paliulionis rekomendavo ir savo lėšomis parėmė J. Naujalio studijas Vokietijoje, Regensburgo aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje. Ją baigė gavęs labai aukštą įvertinimą. J. Naujalis buvo paskirtas Kauno dvasinės seminarijos profesoriumi ir katedros vargonininku. Pats vyskupas rūpinosi bažnytinės muzikos reikalais, norėjo įvykdyti bažnytinės muzikos reformą.

Grįžęs į Kauną, J. Naujalis su šeima įsikuria nedideliame mediniame name katedros kieme. Iš pradžių atrodė, kad gyventi šiame bute neteks, - moterims nebuvo leista gyventi katedros teritorijoje, nes čia buvo vyskupų rūmai. Tačiau vėliau leidimas buvo gautas. J. Naujaliui tai buvo labai svarbu, nes groti vargonais reikdavo anksti rytą, vakare, ir gyventi toliau mieste būtų buvę nepatogu. Pokario metais J. Naujalis persikėlė į kitą katedros teritorijoje esantį mūrinį namą, kur gyveno iki mirties. Ant šio namo dabar yra paminklinė lenta.

 

Monika Naujalienė

Namuose šeimininkavo Monika Naujalienė. Kokia gi buvo ištikimoji kompozitoriaus gyvenimo draugė? Vaizdingą jos portretą piešia jų dukra: ,,Smulkutė, grakšti. Joje įdomiai derinasi gyvumas, linksmumas, optimizmas, pasiaukojimas šeimai, begalinis pareigos jausmas, pagarba vyrui, tvirtumas nelaimėse. Nuo ankstyvo ryto namai pripildyti jos giesmių, dainų, kurių mokėjo šimtus. Manau, kad ne kartą motinos optimistinis gyvenimo šūkis ,,O vis dėlto bus gerai“ kėlė tėvo ūpą, skatino lengviau žiūrėti į gyvenimą“. Netrukus Naujalių butas tapo savotiška muzikos svetaine. Ją lankydavo daugelis besidominčių muzika.

 

„Daina“

Vienas pirmųjų Naujalio rūpesčių – organizuoti katedros chorą. Pagal to meto katedros nuostatus moterys negalėjo jame giedoti, tad J. Naujalis pradėjo kurti berniukų chorą. Norinčių atsirado nemažai. Daugelis vaikų buvo iš gana vargingų šeimų. Atrinkęs apie 30 balsingiausiųjų, J. Naujalis pradėjo repetuoti. Sunku šiandien spręsti, kokio lygio buvo šis berniukų choras, tačiau jo pasiklausyti atvažiuodavo muzikai net iš įvairių Rusijos miestų.

Vėliau atsirado suaugusių žmonių, norinčių dainuoti lietuviškas dainas. Taip susikūrė choro entuziastų kuopelė. J.Naujalis pradėjo jai vadovauti. Dirbti su choru, taip pat ir dainuoti jame buvo pavojinga. Choristus mokydavo atskirai, po vieną ar kelis butuose, bendroms repeticijoms parinkdavo nuošalias vietas, kur neužklysdavo budri policijos akis. Kartais repetuodavo net miške. Šis nedidelis choras pasivadino „Daina“. Pirmasis „Dainos“ koncertas įvyko 1899 metais privačiame bute. Negausus klausytojų būrelis buvo sujaudintas iki ašarų.

Laikui bėgant, choras augo ir tvirtėjo, didėjo ir gerbėjų būrys. Apsisaugoti nuo policijos darėsi vis sunkiau. Repeticijoms ir koncertams buvo parenkami žinomi, saugūs namai miesto pakraštyje, dalyviai rinkdavosi pavieniui. Sandariai uždarytos langinės, prie vartų pakaitomis budi organizatoriai. Kambariai šiltai prikūrenti, jaukiai apšviesti žibalinių lempų – tai ir estrada, ir klausytojų salė. Taip savo pirmuosius žingsnius žengė lietuviškas chorinis judėjimas. Apie „Dainą“ pradėjo burtis pažangūs menininkai – gimė draugija. Ilgainiui „Dainos“ draugija tapo viena pajėgiausių Lietuvoje. Kiekvienais metais draugija surengdavo apie 20 spektaklių ir koncertų ne tik Kaune, bet ir kituose miestuose. Prie „Dainos“ buvo suorganizuotas vaikų choras, kuriame dainavo ir J. Naujalio vaikai.

Nuėjęs su choru sunkiausią etapą, 1906 metais J. Naujalis perleido jį savo padėjėjui ir buvusiam mokiniui V. Nacevičiui. Iki gyvenimo pabaigos J. Naujalis liko choro garbės nariu. Vėliau „Dainos“ chorui vadovavo žymūs muzikai: St. Šimkus, A. Kačanauskas, N. Martinonis, J. Karosas, B. Dvarionas ir kt. Draugija egzistavo iki 1940 metų.

 

Maironio ir Naujalio bičiulystė

Maironis ir J. Naujalis susibičiuliavo 1893 m., kai kompozitorius sukūrė pirmą dainą poeto eilėms „Jau slavai sukilo“. Susižavėjęs daina, Maironis jos rankraštį išsivežė į Peterburgą. Dvasinėje akademijoje mokėsi grupė lietuvių kunigų, kurie dažnai rinkdavosi pasikalbėti lietuviškai ir padainuoti savo krašto dainų. Apie tai sužinojo policija ir padarė kratą. Maironis spėjo rankraštį įmesti į besikūrenančią krosnį.

1884-1889 m. grafo Tiškevičiaus remiamas, mokėsi Varšuvos muzikos instituto J. Slivinskio vargonų klasėje, metus studijavo kompoziciją pas Z. Noskovskį.

Bažnytinėje muzikoje J. Naujalis paliko nuostabaus grožio veikalų. Šioje muzikos srityje atsispindėjo kompozitoriaus gilus tikėjimas. Atgavus lietuviškąją spaudą, giesmės „Pulkim ant kelių“ melodiją parašė Juozas Naujalis.

 

Naujalių ketvirtadieniai

Kiekvieną laisvesnę valandėlę J. Naujalis stengėsi išnaudoti kūrybai. Jis harmonizavo liaudies, kūrė originalias choro bei solo dainas. Pirmieji atlikėjai ir klausytojai - šeima, artimi bičiuliai. Tarp jų artimas J. Naujalio draugas, turėjęs reto grožio ir stiprumo bosą – J. Byla. J. Byla buvęs labai muzikalus, tačiau galimybių studijuoti muziką neturėjo, tėvai jį išsiuntė studijuoti į kunigų seminariją. Jo muzikiniam išprusimui J. Naujalis skyrė ypatingą dėmesį. J. Byla pramoko skambinti fortepijonu, griežti smuiku, violončele. Amžininkai prisiminė jį ir kaip gerą skaitovą. Naujalių šeimoje jis tapo nuolatiniu svečiu. Tradiciniais tapo Naujalių ketvirtadieniai. Tą dieną Naujalių namuose buvo muzikuojama, dainuojama ir deklamuojama. Čia J. Byla buvo nepamainomas – kaip instrumentalistas ir vokalistas. Dainuodavo duetus su Monika Naujaliene. Ji turėjo gražų sopraną atlikdavo solines dainas. Šiuose vakaruose dalyvaudavo garsus smuikininkas M. Leškevičius. Jis visus stebindavo virtuozišku savo grojimu. Mykolas Leškevičius buvo smuikininkas mėgėjas, dalyvavo atliekant beveik visus J. Naujalio kamerinius kūrinius.

Kaip prisimena amžininkai, jis grieždavo trankias ir greitas polkutes, laikydamas smuiką normaliai, į pilvą, į kairį šoną, ar į strėnas įsirėmęs arba dugnu į viršų apvertęs, ir visad vienodai būdavo švari grojimo technika. Prie Naujalių ketvirtadienių prisidėdavo ir kiti to meto muzikos ir dainos mėgėjai. Šie muzikos vakarai buvo labai mėgstami ir kartais kompozitoriui tapdavo akstinu kurti naujus kūrinius. Dirbdamas Kauno dvasinėje seminarijoje ir katedroje, J.Naujalis suorganizavo seminarijos klierikų chorą, kuris buvo laikomas geriausiu giedojimo pavyzdžiu tuometinėje Lietuvoje. Net pats Mogiliovo arkivyskupas Ježis Šembekas, viešnagės metu Kaune išklausęs iškilmingas mišias, skirtas 300-osioms Popiežiaus Grigaliaus I Didžiojo mirties metinėms pažymėti, buvo sužavėtas J. Naujalio choro giedojimu.

 

Mokė vargonininkus

Deja, kūrybai likdavo tik laisvalaikis, o jo Naujalio gyvenime buvo labai mažai. Didysis jo rūpestis, pareikalavęs, daugiausiai jėgų ir laiko, buvo darbas su vargonininkais. Naujalis puikiai suprato susidariusią situaciją – spaudos draudimo metu tik bažnyčia turėjo teisę turėti lietuvišką chorą. Jei choras bus pajėgus, o vargonininkas – šviesus, pažangus žmogus, šis choras galės propaguoti ir pasaulietinę, lietuvišką muziką. Vadinasi, nuo vargonininko išsilavinimo, profesinio pasirengimo bei kultūros priklauso ir muzikinės kultūros būklė. Juk vargonininkai tuo metu buvo vieninteliai muzikos meno skleidėjai Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, o daugelio jų muzikinis ir kultūrinis lygis buvo menkas. Taigi pagrindinis uždavinys – šviesti ir mokyti vargonininkus. J. Naujalis su būdingu jam užsidegimu ėmėsi darbo; visų pirma reikia įsteigti kursus, kurie turėtų aiškius reikalavimus ir programą.

Mokslas trukdavo nevienodai: geriau pasirengusiems J. Naujalis greitai išduodavo pažymėjimus, blogiau – tekdavo mokytis ilgiau, net kelerius metus. Šalia nuolatinių lankytojų buvo ir neakivaizdininkų. Jie atvykdavo konsultacijų, gaudavo užduotis ir vėl važiuodavo į savo darbo vietas. Baigimo pažymėjimai buvo kuklūs – J. Naujalio ranka rašytos rekomendacijos, tačiau jų užtekdavo. Kompozitoriaus vardas buvo plačiai žinomas visoje Lietuvoje.

„Pas Naujalį nebuvęs – mažai ko vertas“, - yra pasakęs St. Šimkus. Tai buvo tiesa, per J. Naujalio rankas perėjo beveik visi to meto Lietuvos vargonininkai. Skirtinga buvo gyvenimo patirtis, išsilavinimas, amžius, profesiniai sugebėjimai. Kursai specialių patalpų neturėjo, dėstytojai dažniausiai dirbdavo namuose. Kiekvienas vargonininkas galėjo bet kada atvažiuoti į Kauną pasimokyti pas Naujalį tris, penkis, septynis mėnesius ar dar ilgiau. 1914 metais Vilniaus gatvėje Nr. 22 buvo iškabinta didelė lenta „Vargonininkų mokykla – J. Naujalis“. Tai buvo būsimosios muzikos mokyklos pradžia, o 1933 m. buvo reorganizuota į konservatoriją. Jis daug ir įtikinančiai aiškino vargonininkams, kad būtina organizuoti chorus, mokyti juos pasaulietinių dainų. Išvažiuodami namo, jie visada išsiveždavo nemažą pluoštą naujų chorinių kūrinių.

 

Šv. Cecilijos draugija ir „Vargonininkas“

Norėdamas suburti vargonininkus, J. Naujalis organizavo vargonininkų sąjungą – Šv. Cecilijos draugiją. 1908 m. Kauno gubernatorius leido užregistruoti šią draugiją, kurios tikslas buvo sujungti vargonininkus, kad jie pajustų esą profesijos broliai, paskatinti juos kovoti už savo teises. 1909 m. J. Naujalis pradeda leisti muzikinį laikraštį ,,Vargonininkas“. Šiandien sunku įsivaizduoti, kiek reikėjo pastangų, entuziazmo ir užsispyrimo, kad jis pasirodytų. J. Naujalis buvo ir leidėjas, ir redaktorius. Korespondentų dažnai pritrūkdavo, todėl kompozitoriui pačiam tekdavo užpildyti ne vieną skiltį. Kadangi prenumeratorių buvo mažai, po dvejų metų ,,Vargonininkas“ nustojo ėjęs, bet vietoje jo, keletą metų buvo leidžiamas ,,Vargonininko kalendorius“.

 

Lietuviškas knygynas

Panaikinus spaudos draudimą J. Naujalis Rotušės aikštėje įkūrė lietuvišką muzikinį knygyną, kuriame platino savo lėšomis išleistų kūrinių gaidas, kad atvažiavę vargonininkai galėtų jų nupirkti. Kauno gubernatorius, išduodamas leidimą atidaryti knygyną, nurodė, jog leidžiama pardavinėti knygas rusų ir užsienio kalbomis (apie lietuvių kalbą neužsimenama). Kauniečiai 1905 m. vasario 3 dieną, paėmę į rankas „Lietuvių laikraštį“, perskaitė skelbimą: ,,...Kaune atidarytas naujas lietuviškas knygynas...<...> Bus tai pirmasis ir didžiausias lietuviškas knygynas Kaune. Duok dieve įkūrėjui ir valdytojui sveikatos ir visokių pasisekimų užmanyme ir darbe“. Kompozitorius užmezgė ryšius su Vilniaus, Seinų spaustuvėmis, kurios jau buvo pradėjusios leisti lietuviškas knygas. Pravertė seni ryšiai su Rytprūsių leidykla. Šiuos ryšius jis užmezgė per knygnešius. Kompozitorius ir pats nuvykdavo į spaustuves.

Knygyne literatūra buvo be galo įvairi. Prie prekystalio dažniausiai stovėdavo Monika Naujalienė, visada draugiškai ir nuoširdžiai rėmusi vyro sumanymus, nors ir jai darbo užteko – namuose juk augo keturi vaikai... Tačiau išlaikyti knygyną J. Naujaliui trūko lėšų, patirties ir laiko. Kai 1912 metais Kaune atsidarė kiti knygynai, J. Naujalis savąjį uždarė. Tai buvo būdinga jo veiklai: atidavęs organizavimui daug jėgų ir sveikatos, jis vėliau pasitraukdavo, palikdamas kitiems paruoštą dirvą, o pats ieškodamas naujų dirvonų.

 

Gyveno Švenčionyse

Atėjo 1914 metai. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Nuo artėjančio fronto teko trauktis. Naujalių šeima iš pradžių apsigyveno Švenčionyse. Tinkamo darbo neatsirado. J. Naujalį kankino neveiklumas ir rūpesčiai: du sūnūs mokėsi Maskvoje, o ryšiai buvo nutrūkę. Netikėtai J. Naujalis atvyko į Vilnių. J. Naujalis pradėjo dirbti lietuviškoje ,,Ryto“ gimnazijoje muzikos mokytoju, organizavo chorą. Vokiečiams okupavus Vilnių, 1916 metų rudenį grįžta į Kauną. 1918 metais iš Rusijos grįžo vėliau žinomas režisierius Antanas Sutkus ir dainininkas Petras Oleka. Jiems kilo idėja sudaryti nedidelę grupelę ir koncertuoti periferijoje. Šis sumanymas patiko ir J. Naujaliui. Kelionėn leisdavosi trise: J.Naujalis akomponuodavo, paskambindavo vieną kitą kūrinėlį solo, P. Oleka dainuodavo, A.Sutkus – skaitydavo. Organizuojant koncertus pravertė didžiulis J.Naujalio populiarumas ir autoritetas. Netrukus buvo gauta labai daug pakvietimų. Koncertai palikdavo didelį įspūdį.

 

„Traviata“

1920 metų gruodžio 31-oji. Kas nežino šio atmintino žiemos vakaro, kai miesto teatre, Tallat-Kelpšai diriguojant, nuvilnijo Dž. Verdžio opera „Traviata“. Aukso raidėmis įrašyta ta diena mūsų teatro istorijoje. Amžininkai prisimena: „Kai nuskambėjo paskutinieji operos garsai, žmonės pakilo iš savo vietų – plojo, šaukė, verkė iš džiaugsmo. Į užkulisį atskubėjo Tumas-Vaižgantas. Jis bučiavo artistus ir verkė iš džiaugsmo, verkė artistai, tai buvo didžiulė šventė, jos niekas negalėjo užtemdyti net ir dideli sunkumai, kuriuos teko nugalėti. Salėje sėdėjo ir J.Naujalis. Atrodo, kaip neseniai jis būrė dainininkus į mažutį „Dainos“ chorą.... O dabar žengtas toks reikšmingas žingsnis. Jis aktyviai pradeda dalyvauti operos teatro organizavimo darbe.

 

Kelionė į Ameriką

1922 m. sausio mėn. J.Naujalis leidosi į ilgą ir nelengvą kelionę – į Ameriką. Šiai kelionei kompozitorius rengėsi jau senokai. Amerikoje gyveno keli jo buvę mokiniai, kurie kvietė atvykti, žadėjo organizuoti koncertus. Be to, J.Naujalis tikėjosi, kad tokia kelionė padės šiek tiek uždirbti senatvei. J.Naujalis aplankė daugelį didelių Amerikos miestų, kur buvo susispietę lietuviai – Bostoną, Čikagą, Detroitą, Klivlendą, Pitsburgą ir kitus. Čia J.Naujalis pasirodė kaip kompozitorius, vargonininkas, pianistas ir dirigentas. Koncertai turėjo didžiulį pasisekimą ir tapo reikšmingu įvykiu Amerikos lietuvių gyvenime. Koncertas sekė koncertą, nepastebimai atėjo pavasaris. J.Naujalis pradėjo ruoštis kelionei į namus. Jam buvo siūlomos neblogos vietos Amerikoje, bet jis nesusigundė – per daug mylėjo tėvynę, žinojo, kad ten laukia dar daug darbų. Kelionė neatnešė kompozitoriui didelių pajamų, tačiau paliko daug malonių prisiminimų. Nemaža aukų kompozitorius parvežė Meno kūrėjų draugijai. Už tai jam buvo įteiktas padėkos raštas.

 

Dainų šventės organizavimas

Dažnai J.Naujaliui tekdavo važiuoti į įvairias Lietuvos vietas tikrinti naujai pastatytų vargonų. Tuomet Lietuvoje jis buvo didžiausias žinovas. Į savo dainų šventes, iškilmingus koncertus kviesdavosi jį ir kaimynai latviai, estai. Tada ir gimė mintis: estai ir latviai jau seniai ruošia dainų šventes, o Lietuvoje ir chorų yra, ir entuziazmo, o kodėl ne ... Prasidėjo pirmieji pasitarimai, posėdžiai. Darbo buvo nepaprastai daug, o laiko maža. Reikėjo suregistruoti visus chorus, patikrinti jų pasiruošimo lygį. Teko važinėti į periferiją. Važiuodavo dažniausiai kiti, nes dėl širdies ligos tokios išvykos J.Naujaliui buvo per sunkios. Daug rūpesčių kėlė įvairūs organizaciniai klausimai, valdžia atsisakė finansuoti dainininkus. Į Kauną buvo sukviesti visi chorų vadovai. Gana iškilmingai prasidėjo dešimties dienų kursai.

 

Dirigento lazdelei pakluso 3000 balsų

Pagaliau atėjo ilgai ir nerimastingai laukta rugpjūčio 23 d. J.Naujaliui pakėlus dirigento lazdelę, jungtinis 3000 dainininkų choras uždainavo ,,Tautos giesmę“ ir jo harmonizuotas dainas: ,,Močiute mano“, ,,Oi, žiba žiburėlis“ ir ,,Ant kalno karklai siūbavo“. Prasidėjo pirmoji lietuvių Dainos diena. Antroji šventės diena buvo nesėkminga. Visą naktį ir dieną lijo lietus. Šventę teko atidėti kitam vakarui. Tačiau ne visi dainininkai galėjo pasilikti Kaune, dalis išsiskirstė. Bet publika šventę sutiko su dideliu entuziazmu. Kritika labai palankiai įvertino reikšmingą įvykį. Iki Antrojo pasaulinio karo pavyko surengti dar dvi dainų šventes (1928 ir 1930 m.) Nors J.Naujaliui sunku buvo aktyviai dalyvauti, jis, kaip garbės dirigentas, jas atidarė.

 

Iškilmingi jubiliejai

Gruodžio 8 d. teatre iškilmingai buvo švenčiamos trisdešimt penkerių J.Naujalio darbo ir jo paties penkiasdešimt penkerių metų jubiliejus. Tai buvo didelės iškilmės, kuriose dalyvavo visas Lietuvos meno pasaulis – muzikos mokyklos, teatro kolektyvai, žinomi muzikai: J.Tallat – Kelpša, J.Bendorius, A.Kačanauskas, K.Petrauskas, T.Brazys, poetai: Maironis, V.Mykolaitis – Putinas, L.Gira, dailininkai: K.Sklėrius, P.Kalpokas ir daugelis kitų. Tą vakarą buvo įvertinti jo nuopelnai lietuvių kultūrai, jis buvo pavadintas Lietuvos muzikos patriarchu.

Gyvenimo pabaigoje jį slėgė daug sunkių buitinių rūpesčių, kankino širdies liga. Keturiasdešimt metų išdirbęs katedros vargonininku, įdėjęs į šį darbą daug sveikatos ir širdies, J.Naujalis pamatė, kad bažnyčia abejinga jam ir jo rūpesčiams. Tiek metų buvęs viso muzikinio gyvenimo centre, jis pasijuto nebereikalingas – į gyvenimą išėjo nauja karta, užėmė jo vietą. Širdyje J.Naujalis jautė didelį kartėlį, nusivylimą, kuris į gyvenimo pabaigą kartais pratrūkdavo ir viešai. Manė esąs nebereikalingas, atstumtas naujo meno. Matyt, J.Naujalį vargino ne tik metų našta, nepasitenkinimas jaunų žmonių kūryba; ypač jį slėgė tai, kad susikūrus Lietuvos valstybei, į kurią jis dėjo tiek daug vilčių, daugelis jo siekimų liko neįgyvendinta.

Pagrindiniai Juozo Naujalio gyvenimo principai

Pagrindinius savo gyvenimo principus Juozas Naujalis vieną kartą atvėrė savo sūnui per atsitiktinį pokalbį. Į vieną sūnaus skundą dėl kažkokių nesėkmių, jis atsakė: „Ko tu stebiesi ir ko galop nori? ...yra ir mažiau už tave gabių žmonių, bet jie vis dėlto pasiekė materialinės gerovės. Tačiau įsidėmėk kokiu būdu. Jie turi lankstų stuburkaulį, žino, kur, kada, ir kam nusilenkti, moka silpnesnį nustumti nuo kelio, neturi savo nuomonės, tačiau visada sutinka su galingųjų nuomone. Eik šiuo keliu, jei nori tuščios garbės ar materialinių gėrybių. O jei nori likti savimi, - nesisielok. Žinok, kad likti savimi – didelė prabanga, kuri brangiai atsieina“.

Juozas Naujalis niekada nesistengė įsigyti „galingųjų“ prielankumo. Gal todėl valstybė nepadėjo jam išleisti nė vieno kūrinio. Kai kuriuos jis išleido kukliomis savo lėšomis, kiti iš viso liko nespausdinti. J.Naujalis niekad nieko neprašė sau, užtat kitiems padėdavo kiek galėdamas. Ir taip jau išėjo, kad to kuklaus žmogaus bėdos niekam nerūpėjo.

 

Pirmąjį lietuvių muzikos profesorių pakirto širdies liga

1927 m. Naujalis atsisakė muzikos mokyklos direktoriaus pareigų, jam pasidarė per sunku. Mokyklą perėmė J.Gruodis. J.Naujalis liko dėstytojo pareigose. Rūpesčių sumažėjo, bet atsivėrė tuštuma... 1933 m. J.Naujaliui suteikiamas profesoriaus vardas. Jis – pirmasis lietuvių muzikos profesorius. J.Naujalis apsiriboja darbu muzikos mokykloje ir katedroje. Širdies liga progresuoja... 1934 m., paprašytas pagroti mokslo metų atidaryme, J.Naujalis labai susijaudino. Rodydamas savo patinusias rankas, kalbėjo: „Kaip aš jomis grosiu?“ Mokslo metų atidarymo išvakarėse teatre vyko iškilmingas vyriausybinis koncertas, kuriame J.Naujalis turėjo dalyvauti. Jautėsi suvargęs, nerimavo, kaip pavyks pagroti mokslo metų atidaryme.

Štai ką prisimena šalia jo buvęs Antanas Zauka: „Staiga pastebėjau, kad Naujalis pablyško ir pradėjo smarkiai alsuoti. Greit nuėjom į užkulisį, atsegiau jam apykaklę. Kaip visuomet, jis buvo ramus, tik, prisidėjęs prie širdies ranką, pasakė: „Kažkaip negera...“ Ir akys taip maldaujamai žiūrėjo. Ką daryti? Prezidiume radau du gydytojus ir paprašiau, kad ateitų padėti.

Gaila, kad jie buvo tokie abejingi, gal dar būtų buvę galima jį išgelbėti. Priėję paklausė pulso, pakraipė galvas ir, niekuo nepadėję, nepabuvę kiek ilgiau, nuskubėjo į salę. Iškviečiau greitąją pagalbą. Gal Naujaliui negalima buvo judėti, bet jam pačiam jau sunku buvo apie tai galvoti, artimųjų šalia nebuvo, o kiti apie jo širdies priepuolius nežinojo. Visi užsiėmę koncertu, mažai tekreipė dėmesio į Naujalį. O tuo tarpu tai buvo paskutiniai garbingo mūsų muziko širdies dūžiai. Palydėjau jį iki greitosios pagalbos mašinos...“

Pakeliui į ligoninę rugsėjo 9 d. 21 val. Juozas Naujalis mirė. Paskutinieji žodžiai buvo taip būdingi šiam kukliam žmogui: „Nieko, nieko, praeis“. J.Naujalį laidojo nepaprastai iškilmingai. Susirinko visa muzikinė visuomenė, minios žmonių lydėjo jo karstą į miesto kapines. Nebuvo turbūt Lietuvoje žmogaus, kuris bent nežinotų Juozo Naujalio vardo.

 

 

Amžinojo poilsio – tarp bendražygių ir mokinių

„Tikrasis gyvas muzikos judėjimas Lietuvoje ir prasidėjo nuo Naujalio, - kalbėjo, atsisveikindamas su velioniu, St.Šimkus, - <... >. Žinoma, greit išnyks iš atminties rami Naujalio eisena per Kauną, jo gražus, klasiškas veidas, vis balstanti barzda, - bet kas pavartys Lietuvos muzikos darbų lapus, kad ir po šimto ir po kito metų, jį tinkamai paminės ir pagerbs“. J.Naujalio palaikai ilsisi gražiame Petrašiūnų pušyne, tarp bendražygių ir mokinių – Č.Sasnausko, St.Šimkaus, J.Gruodžio ir kitų.

 

Prabangoje besimaudydami, vargingųjų neatjaučia...

Juozui Naujaliui mirus, jo žmona atsidūrė sunkioje materialinėje būklėje. Turėdama galvoje savo vyro keturiasdešimties metų darbą Kauno katedroje, ji paprašė tuometinės Lietuvos bažnytinės hierarchijos vadovą, arkivyskupą Juozą Skvirecką suteikti jai nors kuklią materialinę paramą. Į tai jai buvo atsakyta: „Naujaliui, kol jis tarnavo, mokėjome, kiek galėjome, dabar katedra neįpareigota rūpintis jo šeima: kad ir norėtų, negalėtų pasirūpinti, nes neturi iš ko“. Tuo tarpu, kas gi nežino, kokia prabanga supo Skvirecką; kokie puošnūs buvo jo rezidencijos rūmai Rotušės aikštėje, koks modernus ūkis ant Vilijampolės krantų.

Kaip bebūtų keista, tarybų valdžia, vertindama kompozitoriaus nuopelnus, Monikai Naujalienei paskyrė personalinę pensiją.

 

Kūrybinis J.Naujalio palikimas

Kūrybinį J.Naujalio palikimą sudaro apie 200 įvairaus žanro kūrinių. Tai 13 mišių, apie 60 giesmių, trys kantatos. Už mišias „Missa pro defunctis“ Varšuvoje surengtame religinės muzikos konkurse pelnė Stanislavo Moniuškos premiją. Jo religinė muzika buvo žinoma Vakarų Europoje. Tai liudija įvairūs tarptautiniai apdovanojimai. Jo bažnytinius kūrinius spausdino vokiečių, prancūzų, lenkų leidyklos. J.Naujalio religiniai kūriniai įėjo į italų bažnytinės muzikos antologiją. Stambiausias bažnytinės muzikos žanras – mišios. Pirmąsias mišias parašė grįžęs iš studijų Varšuvoje 1890 metais, o paskutines – savo mirties metais. Jos buvo rašomos įvairioms chorų sudėtims – nuo vienbalsio iki penkiabalsio, su vargonų pritarimu ir be jo.

Jo kūriniai: „Dievas mūsų prieglauda“, giesmė „Malda už Tėvynę“, dainos „Dainų dainelė“, „Jaunimo giesmė“, „Lietuva brangi“ skambėjo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje ir Toronte, jas ir dabar dainuoja visa Lietuva.

1933 m. Vilijampolėje Lenkų gatvė buvo pavadinta J.Naujalio vardu.

1935 m. Arkikatedroje bazilikoje (Vilniaus g. 1), kurioje ilgus metus vargonavo, pritvirtinta memorialinė lenta su bareljefu: „Juozas Naujalis“, 1869 – 1934.

1967 m. senamiestyje prie namo (Vilniaus g. 3) buvo pakabinta pirmoji memorialinė lenta: „Šiame name 1921 - 1934 m. gyveno Lietuvos muzikos patriarchas Juozas Naujalis“.

 

 

Muziko vardo įamžinimas

1969 m. pažymint kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines Kauno muzikos mokyklai (Rotušės a. 14a) buvo suteiktas J.Naujalio vardas (dabar Juozo Naujalio muzikos gimnazija).

1969 m. Raudondvaryje gimtosios sodybos vietoje, pastatyta tašyto granito stela su įrašu; „Juozo Naujalio“ gimtinė“, kitoje – dainos „Lietuva brangi“ gaidos motyvas.

Nuo 1971 metų Raudondvaryje organizuojami tradiciniai Juozo Naujalio vardo mišrių chorų konkursai. Nugalėtojai apdovanojami medaliais su J.Naujalio atvaizdu.

1989 m. 04.09. Muzikinio teatro sodelyje, pažymint kompozitoriaus 120-ąsias gimimo metines, atidengtas paminklinis biustas „Juozas Naujalis“.

1994 m. šalia Raudondvario bažnyčios kompozitoriui pastatytas monumentas iš granito.

1996 m. Raudondvario pilies parke pastatyta skulptūra iš granito „Vaidila su varpu“.

2001.01.01. įkurtas J.Naujalio memorialinis muziejus.

Jei keliausite Panemune ir pasieksite Raudondvarį, neskubėkite tolyn, pasukite nuo plento į Raudondvarį. Pažvelkite nuo aukšto kalno į vingiuojančią Nevėžio juostą ir parymokite prie nedidelio obelisko, kuriame įrašyta: „Juozo Naujalio gimtinė“. Paniūniuokite iškaltą akmenyje melodiją „Lietuva brangi“. Kaip teisingai pasakė vienas muzikas: „... jos vienos Naujaliui būtų užtekę visiems laikams įeiti į lietuvių muzikos istoriją“.

Juozas Naujalis bendradarbiaudamas spaudoje pasirašinėjo slapyvardžiu Senis vargonininkas.

Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė 2019 metus Juozo Naujalio metais. Tai 150 metų sukaktis. Rekomenduojama iškiliausius renginius organizuoti vasario 16 ir balandžio 9 d. Renginiams skirta 1,6 mln. eurų.

Parengė Bronius Lazaraitis

 

Literatūra:

1. O. Narbutienė. Juozas Naujalis. ,,Šviesa“ Kaunas.1989

2. Ona Narbutienė. Juozas Naujalis. Vaga. Vilnius. 1968

3. Mūsų švyturiai. Trumpos biografijos - nekrologai. „Spindulio“ spaustuvė, Gedimino 10. Kaunas 1992

4. Konradas Kaveckas „Juozo Naujalio gyvenimas ir kūryba“ 1939 m.

5. Boleslovas Zubrickas. Lietuvių kompozitoriai. Vaga. Vilnius 2004

 
Reklaminis skydelis