Kas nulemia mūsų apsisprendimą renkantis gyvenimo kelią? Apmąstymai, tėvų, draugų įtaka, pavyzdys žmogaus, kuriuo norėtum sekti? Daugiausia apmąstymų sukelia mintys apie žmones, pasirenkančius dvasininko profesiją. Ypač griežti reikalavimai yra katalikų kunigams. Priimdamas kunigystės sakramentą, žmogus atsisako daugelio paprastam mirtingajam skirtų malonių, negali turėti šeimos. Rusų mąstytojas Levas Tolstojus rašė: „Dievas yra toji gyvenimo esmė, kurią žmogus suvokia savyje“, gal todėl tik tą pajutę žmonės ir renkasi kunigo kelią. Apie vieną pasirinkimą ir norėčiau papasakoti pristatydamas Pabradės kleboną, kunigą dr. Vladimir Solovej.

Ilgokai ieškojau galimybės pakalbinti naująjį ne tik Pabradės, bet ir Karkažiškės bei Pavoverės parapijų kleboną, ir pagaliau prieš savaitę mūsų susitikimas įvyko. Prasidėjo mūsų pokalbis nuo tradicinio klausimo apie vaikystę, jaunystę.

- Gerbiamasis kunige Vladimirai, kur prabėgo jūsų vaikystė, jaunystė?

- Mano vaikystės keliai buvo labai vingiuoti, nes tėvai palyginus dažnai keitė gyvenamąją vietą. Tėvas kilęs iš Baltarusijos, mama – nuo Rokiškio. Be manęs šeimoje dar augo vyresnis brolis. Gimiau aš Trakų r., po to, kai man buvo kokie 5 metai, persikraustėme į Širvintas. Ten pradėjau mokytis lietuvių mokykloje, užbaigiau dvi klases, o po to tėvą, kaip gerą specialistą, išsiuntė į Mongoliją. Gal po pusmečio ir mes su mama išvažiavome ten. Išbuvome Mongolijoje 4 metus. Ten lankiau jau rusų mokyklą. Į Lietuvą grįžome 1987 metais. Tėvai gavo butą Vičiūnų gyvenvietėje netoli Druskininkų. 1992 metais baigiau vidurinę, įstojau į Kauno kunigų seminariją.

- O kokį įspūdį vaikui paliko Mongolija? Ne tiek jau daug žmonių ten  pabuvojo?

- Sakyčiau, teigiamą įspūdį. Visų pirma įdomu buvo susipažinti su kitų tautybių žmonėmis, nes dirbo žmonės iš visos Tarybų Sąjungos. Man, kaip vaikui, paaugliui gyvenimas ten buvo turiningas ir turtingas visom prasmėm. Visų pirma, tu atsiduri visai kitoje kultūrinėje erdvėje. Teko pamatyti, kaip iš tikrųjų gyvena mongolai, kaip jie iš feodalinės santvarkos turėjo žengti į Tarybų Sąjungos siūlomą socialistinę. Gyvenome Ulan-Batore – sostinėje, ir čia, šalia daugiabučių namų, galėjau stebėti ištisus rajonus jurtų. Ir nors žmonės kūrėsi šalia miesto, kur yra visa infrastruktūra, bet gyveno kaip ir protėviai. Žiūrint iš laiko perspektyvos, tai buvo įdomus ir naudingas potyris mano gyvenime.

- Pasirinkote studijas kunigų seminarijoje. Ar tai buvo svajonė nuo vaikystės, ar pasirinkimas gimė spontaniškai?

- Mano suartėjimas su tikėjimu ir bažnyčia buvo gana vėlyvas. Taip, aš buvau pakrikštytas, bet Pirmos Komunijos ėjau palyginus vėlai, gal kokių 13-os metų, kai grįžau iš Mongolijos. Gal kad jau buvau vyresnis, tai ir bažnyčią priėmiau kiek kitaip. Tada pradėjau dažniau lankytis bažnyčioje ir atrasti tikėjimo tiesas ir įžvalgas. Pasirinkimą lėmė keli faktoriai. Iš vienos pusės – tai buvo mano mamos maldų vaisius, nes ji tikrai maldos žmogus, o iš kitos pusės – tai dviejų mokytojų įtaka ir mano svajonė, kad kaip tik kunigų seminarija išugdo labiausiai išprususį žmogų. Aš norėjau gauti kaip tik tokį išsilavinimą.

- Ar seminarija pateisino viltis dėl išsilavinimo?

- Žiūrint iš laiko perspektyvos, kai gali vertinti visus „už“ ir „prieš“, supranti, kad seminarija anaiptol neteikia labai aukšto išsilavinimo. Tą galiu patvirtinti ir kaip kunigų seminarijos dėstytojas, esu atsakingas už studijas, bet kita vertus Dievas man išsilavinimo nepagailėjo. Per savo gyvenimą galėjau studijuoti kiek panorėjęs. Baigęs Kauno kunigų seminarijos VDU teologijos fakultetą, dėl metų trūkumo dar negalėjau priimti įšventinimų, išvažiavau studijuoti į Lenkiją, į Liublino katalikiškąjį universitetą, studijavau filosofiją, ten įgijau magistro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą buvau įšventintas į kunigus. Beveik tuo pat metu pradėjau dėstyti Vilniaus kunigų seminarijoje. Po 4 metų išvykau tęsti filosofijos studijų į Italiją, Į Romą. Ten 2009 metais apsigyniau mokslų daktaro laipsnį. Rašiau apie rusų filosofą V.Solovjovą, nagrinėjau žmogaus sampratą jo filosofijoje. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, tikrai turėjau visas galimybes studijuoti, tobulintis, bet, grįžtant prie klausimo apie pašaukimą, galiu pasakyti, kad stojant į seminariją motyvas gal ir idealistinis buvo, ar net vos ne iliuzinis. Tikrasis klausimas, kodėl aš tapau kunigu, ir laiko nuo įstojimo iki įšventinimo apmąstymams buvo pakankamai – 9 metai. Per tuos metus žmogus apsisprendi, ar toliau eiti šiuo keliu. Ar aš noriu prisiimti šią tarnystę? Nuo pirminių minčių apie kunigystę Dievas visas tas mintis apvalo, tau parodo tikrąją kunigystės, kaip tarnystės žmonėms ir Dievo bažnyčiai, esmę.

- Kokiose parapijose jau teko tarnauti?

- Sąlyginai nedaug. Mano pirmoji parapija buvo Vilniaus Kalvarijos. Ten buvau 4 metus nuo įšventinimo iki išvykimo į Romą. Labai teigiamai prisimenu savo pirmąją parapiją, kur tuo metu klebonu buvo monsinjoras Latoža, kuris baigė Kalvarijas atkurti. Teko dalyvauti ir Kalvarijų pašventinimo įspūdingoje ceremonijoje. Pašventino atstatytas Kalvarijas jo eminencija kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Romoje taip pat poroje parapijų teko patarnauti, ir net Sicilijoje bei Italijos šiaurėje. Ta patirtis irgi padėjo giliau pažvelgti į visuotinę bažnyčią, susipažinti geriau su kunigo darbo specifika. Lyginant Lietuvos ir Italijos parapijinį gyvenimą, galima sakyti, kad skirtumas yra. Krikščionybės tradicija Italijoje yra labai sena, plius - tai Popiežiaus valstybė. Krikščionybė Italijoje kur kas labiau įsitvirtinusi, ir kunigo tarnystė ten kitokia. Italijoje kunigo dienotvarkė labai užimta, bet ir Lietuvoj viskas priklauso nuo paties kunigo, kiek laiko jis skiria ne tik savo tiesioginėms pareigoms, bet ir  darbui su žmonėmis. Man darbo netrūko nei ten, nei čia. Po Italijos vikaru buvau Aušros vartuose, Šv. Teresės parapijoje, vėliau 6 metus rūpinausi filijine Nemėžio bažnyčia. Šiuo metu Pabradės parapijoje stebiu labai didelį žmonių atvirumą, institucijų norą bendradarbiauti. Darbo tikrai yra, nes be Pabradės dar yra Pavoverės ir Karkažiškės bažnyčios bei Arnionių koplyčia. Kunigui yra darbo per akis, tik pats turi norėti ir būti atviras žmonėms, atsiliepti į jų lūkesčius. Su savo pagalbininku vikaru Dovydu Grigaliūnu bendradarbiaujame pilna to žodžio prasme, neturime pasidalijimo. Tiek jis, tiek aš stengiamės aplankyti visas parapijas bent porą kartų per mėnesį. Jautriai jaučiame tiek Pabradės, tiek kitų parapijų pulsą. Mes tikrai nedalinam parapijiečių pagal tautybę. Visi yra lygūs, visiems skiriame vienodą dėmesį. Žmonės neturi jausti, kokios tautybės yra kunigas. Kunigas yra visiems lygus. Žmonės turi jaustis su savo kunigu gerai. Ir mes siekiame, kiek leidžia liturgija, kad būtų bendros pamaldos, ypač prieš didesnes šventes, kad visi galėtų melstis kartu.

- Gerb. Kunige Vladimirai, nemažai metų dėstote seminarijoje. Kodėl dabar mažai jaunų žmonių renkasi kunigo kelią?

- Dėstymas seminarijoje taipogi yra sielovada. Kadangi aš esu kunigas, galiu duoti seminaristams ne tik dėstomo dalyko žinių, bet ir savo, kaip kunigo, liudijimą savo gyvenimu ir pasirinkimu. Man pačiam tai yra didelis iššūkis, nes reikia labai suderinti savo laiką su sielovada parapijose ir dėstymu seminarijoje, be to, yra ir daug kitų užsiėmimų, tad reikia labai atsakingai planuoti savo laiką. Tad laisvo laiko faktiškai neturiu. Kalbant apie tai, kad dabar mažiau jaunų žmonių renkasi kunigo kelią, galiu iš savo, kaip kunigo, ir 17 metų dėstymo seminarijoje patirties pasakyti, kad dabar yra visai kita, autentiškesnė ir tikresnė pašaukimų kokybė. Ir dabar žmonės jaučia baimę įsipareigoti visam gyvenimui, tai liečia ne tik kunigystę, bet ir šeimų kūrimą.

- Jeigu turėtumėte laisvo laiko, kam jį skirtumėte?

- Kažkur skaičiau vieno žymaus dvasinio mąstytojo mintį apie šiuolaikinį pasninką: „Šiuolaikinis pasninkas – tai yra darbo atsisakymas vardan to, kad žmogus tiesiog pailsėtų, kad atgautų jėgas.“ Jei turiu laisvo laiko, stengiuosi jį praleisti aktyviai, - baigdamas mūsų pokalbį sako klebonas dr. Vladimir Solovej ir nuskuba į bažnyčią, kur jau laukia tegul ir negausus tikinčiųjų būrelis.

Algis JAKŠTAS