Sausio 25-ąją pažymime kaip simbolinę pusiaužiemio ar viduržiemio dieną. Įvairiausių būrimų ir spėjimų galime rasti liaudies folklore. Mūsų protėviai sausio 25-ąją įdėmiai stebėdavo orus. Buvo manoma, kad tos dienos priešpiečio oras atitinka pirmąją, o popietinis – antrąją žiemos pusę. Jeigu saulėta, buvo spėjama, kad bus metai geri ir vasara graži, o jei apsiniaukę – tai metai bus prasti, daug žmonių mirs. Dar burdavo ir pagal barsuko poelgius. Žinoma, tai daugiau iš fantazijų srities, nes kas ten ėjo barsuko paliktų pėdų į mišką ieškoti... O kalbant apie oro spėjimus, tai dabar net meteorologai su moderniausia aparatūra trim parom į priekį retai kada orus nuspėja...

Liturginiame kalendoriuje sausio 25-oji skirta pirmųjų krikščionių persekiotojo Sauliaus stebuklingam atsivertimui, nes jis vėliau tapo vienu uoliausių Kristaus mokslo skleidėjų tarp to meto pagonių. Jį mes žinome apaštalo Povilo vardu.

Šiemet sausio 25-oji bent jau mūsų rajone buvo apniukusi. Ką tai pranašauja? Žinoma, laukia nemažai įvairiausių peripetijų, o svarbiausia – bus net treji rinkimai. Nuo to, ką išsirinksime, priklausys, kaip gyvensime toliau ir rajone, ir Lietuvoje, ir ES. Bet šie procesai vargu ar nuo viduržiemio burtų priklauso... O aš norėčiau prisiminti sausio 24-osios dieną, kai spustelėjo tikras viduržiemio šaltukas. Pas mane termometras rodė -20, o ir šerkšno sidabras ant medžių, ypač beržų ir pušų, suspindo. Tokiu gražiu žiemišku oru būtų nuodėmė bent keleto fotografijų nepadaryti. Tad, nenorėdamas turėti nuodėmių, išvažiavau pasigrožėti viduržiemio grožiu.

Pirmas sustojimas – ties Pilypų kaimu. Vienoje kelio pusėje – šerkšno rūbą užsivilkę medžiai, kitoje – šerkšne skendintis Pilypų kaimas. Padaręs keletą kadrų, važiuoju toliau. Netoli kelio į Ragaučiną pamatau nedidelį kurapkų pulkelį. Sustojęs padarau keletą kadrų ir grįžtu atgal link Švenčionėlių. Ant kalno pasuku į kairę ir važiuoju link Varakalių kaimo. Pačiame kaime mane pasitikęs aploja simpatiškas šuva. Palojęs nusuka į kiemą, o aš važiuoju toliau. Kelias siauras, jei tektų prasilenkti, būtų rūpestėlio, bet viskas gerai. Iš miško išvažiuoju netoli Poškonių. Čia vėl fotografuoju, šį kartą šerkšno rožes. Netoli kaimo matyti šviežiai iškirstas miško plotas. Kažkaip liūdna pasidaro, bet, matyt, kažkam pinigų prisireikė, kad pardavė...

Atgal grįžtu per Švenčionis. Vėl matau netoli kelio tą patį pulkelį kurapkų, kurios jau kuris laikas įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, o juk prieš kelis dešimtmečius kurapkų pulkeliai prie pat namų ateidavo, ir buvo jų daug, o dabar ant išnykimo ribos. Kaip sako gamtininkas Selemonas Paltanavičius, kurapkos turi labai daug priešų. Tai ir lapės, ir įvairūs plėšrūs paukščiai, o ir vieni didžiausių mūsuose paukščių priešai – katinai – jas puola.

Nors ir gaila, bet tenka grįžti atgal, bet lieka įamžintas viduržiemio akimirkos, kuriomis mielai dalinuosi su jumis, gerb. „Švenčionių krašto“ skaitytojai.

Algis JAKŠTAS