Šiemet sukako 28 metai nuo kruvinosios Sausio 13-osios, kai žvarbią naktį prie televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato, Spaudos rūmų sovietiniai tankai traiškė čia taikiai besibūriuojančius žmones, o kareiviai daužė juos šautuvų buožėmis... Prie tuometinės LR Aukščiausiosios tarybos (dabartinio LR Seimo) taip pat gausiai buvo susirinkę žmonės, degė laužai, skambėjo dainos, aplinkinių namų gyventojai nešė arbatą, sumuštinius, o pasklidus žiniai apie kruvinus išpuolius, žmonių plūdo dar daugiau – ėjo, važiavo ne tik vilniečiai, bet vyko pilni autobusai iš visos Lietuvos. Nors traiškė, daužė, šaudė ir gąsdino, nors buvo žuvusiųjų ir labai daug sužeistųjų, bet Laisvė buvo apginta – savarankiškai norėjusių gyventi Lietuvos žmonių gyvybėmis, dainomis, drąsa ir ryžtu. Ir nors tie įvykiai kasmet vis užsikloja naujais mūsų valstybės istorijos lapais, bet nepasimiršta.

Kasmet Laisvės gynėjų, sausio 13-osios, dienai Pašaminės kaimo klube organizuojami teminiai renginiai: parodos, susitikimai, skaitomos eilės, uždegamos atminimo žvakutės. Šiemet taip pat Dalė Basiūnienė pakvietė visus, pasipuošusius neužmirštuolių žiedais, apžiūrėti parodos bei prisiminti tuos, kurie paaukojo brangiausią turtą – gyvybę – kad šiandien būtumėm tokie, kokie esame, ir savo valstybę bei savo gyvenimus kurtumėm patys. Bendruomenės namuose išrikiuoti Lietuvos laisvės gynėjų portretai, plevenančios atminimo žvakučių liepsnelės ir skaitomos eilės kūrė ypatingą atmosferą. Vanda Bendorienė trumpai apžvelgė 1991 m. sausio 13 d. įvykius, o Anastazija Čerkauskienė skaitė eiles, pakvietė tyloje pagerbti žuvusiųjų atminimą. Buvo perskaityta ir visų Sausio 13-ąją žuvusiųjų vardai bei pavardės, atsistoję pašaminiškiai sudainavo dainą „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“.

Po to Pašaminės koplyčioje kunigas dr. Valdas Girdžiušas ta intencija laikė ir šv. Mišias, kurių auka be kita ko buvo skirta ir prieš 28 metus sausio 13-ąją žuvusiųjų atminimui. Per pamokslą klebonas pažymėjo, kad tie žmonės paaukojo gyvybę – bene brangiausią mums visiems Dievo suteiktą dovaną, ir pakvietė pamąstyti, ką mes kiekvienas darome, kad būtumėm tos aukos verti...

Ir tikrai – kiekvienas iš mūsų turime asmeninį santykį su šia ypatingų išbandymų diena, taikliai pavadinta Laisvės gynėjų. Buvusiems ir mačiusiems sunku pamiršti tankų bildesį, kulkų švilpesį, dūžtančių stiklų žvangesį, sužeistųjų ir mirštančiųjų aimanas, besismelkiančią žvarbą. Sunku buvo ir laukusiems grįžtančių artimųjų nuo bokšto, televizijos pastato ar parlamento, bėgiojusiems su sumuštiniais ir arbata, besimeldusiems prie laužų, ieškojusiems būdų kaip kraupias žinias paskleisti pasauliui, traukusiems iš po vikšrų žuvusiuosius, gelbėjusiems sužeistuosius greitosios pagalbos medikams, operavusiems per naktį nepakeliant galvos chirurgams... ir kiekvienam paprastam žmogui, kuris tada darė tai, ką reikia, ką geriausiai moka ir gali. Tik todėl ir ištvėrėm, ir atsilaikėme.

Irena POŽĖLIENĖ