Praėjo 28 metai nuo įsimintinų 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių, bet iš tautos atminties tų tragiškų įvykių laikas neištrins. Prieš 28 metus tų įvykių dalyviu buvo ir jaunas fotografijos mokslus studijuojantis Aidas Dolotovas, kurio pamąstymus ir spausdiname šį kartą.

1991 tas žodis „laisvė“ skambėjo taip įtaigiai, kad rodės jis ir yra aksioma, nereikalaujanti jokio įrodymo, paaiškinimo... Žodis buvo tapęs be galo įprastu fonu kasdieniniam gyvenimui, kartas nuo karto paryškinamas iš radijo eterio skambant E.Masytės dainai „Laisvė“. Reikia pripažinti, kad tame žodyje tikrai buvo turinys, duodantis kvapą anų dienų alsavimui. Lygiai taip pat priimtina ir tarsi savaime suprantama, papildanti egzistencine gyvybe alsuojantį žodį „laisvė“, kažkur užrašytuose lozunguose šmėžavo frazė „tikėjimo ir žodžio laisvė“. Tuo metų širdys labai noriai gėrė taip gaiviai banguojančių tiesų viltį. O kas iš to pirmapradžio laisvės patyrimo mūsų šalies realiame gyvenime likę šiandien? Regis, likęs tik įvaizdis, „neveiksmingas simbolis“. Šio rašinio tikslas yra parodyti, kad laisvės turinys yra RAKTAS, ir šiandien tai yra veiksmingas raktas į išeitį iš daugelio šalyje bei tautos santykiuose susipynusių problemų!

1991 žodis „laisvė“ nebuvo tuščias simbolinis skambesys. Buvo konkreti istorinė situacija, tautos noras atsiskirti nuo kitos tautos, varžančios, galbūt nenorinčios suprasti savo mažos kaimynės gyvybinių interesų. Po to buvo mažos tautos konkrečių žmonių aukos. Turbūt tauta net nepastebėjo, kaip tas tarsi aiškus, visiems laikams suprantamas žodis „laisvė“ ėmė transformuotis į visiškai su istorine patirtimi nesusijusią „laisvą rinką“, į „saviraiškos laisves“ su niekam garbės nedarančiais skandalais, akibrokštais, įžūlybėmis ir savivale. Pačioje politikoje atsirado nerašytomis taisyklėmis besivadovaujantis varžybų „formatas“ - nuolatinis stumdymasis vardan „laisvesnio“ už visus kitus laisvus – vietą po lempų šviesa. Tai kaip gi pasiekiama, kad tas šalies mechanizmas „LAISVAI - NEVARŽOMAI DIRBTŲ“? Kaip gi pasiekiamas tas susiderinimas ir susitarimas tarp daugybės išdidžiai vienas nuo kito nepriklausomų skyrių, įstaigų ir įgaliojimus turinčių asmenų? Kažkur užsiglaudę atsargūs žmogeliai vis šnabždasi, kad „susitarimai ir susiderinimai“ vyksta papirkinėjimų, lobizmo, išdavysčių, apgaulių, šantažo, bauginimų, perbėgimų, moralinio teroro būdais ir keliu. Bet jeigu tai tiesa, jeigu „laisvės kilnumo jėga“ nebeveikia, tai vargu ar veiksminga yra kita laisvės rūšis, t.y. bandymai demaskuoti ir laukti liaudies palaikymo, kurti „antipajėgas“ ir t.t. Chaosas tik didėja, kai kažkieno laisvės, pavirtusios „teisėmis“ ima konfrontuoti su kitų interesų grupių „teisėmis“...

Visa ši situacija verčia ieškoti pirmapradžio laisvės vaizdinio. Tai yra iš kur kyla ta laisvės būtinybė, poreikis žmogaus širdyje. Kaip, kokiom sąlygom laisvė išlaisvina. Tad ką pajuto lietuvių tauta „Atgimimo“ pradžioje? Pajuto, kad tikėjimas Tėvynės ateitimi, meilė jai širdyse yra DIDESNĖ už vyraujantį šalyje įstatymą. Ryškiausia istorinė figūra, stojusi ginti žmogaus laisvės, yra Jėzus iš Nazareto. Jis kalba būtent tą patį, mokiniams pateikdamas pavyzdį iš gyvenimo. Jėzus pasakoja (Luko ev. 6 sk.), kaip būsimasis Izraelio karalius Dovydas, persekiojamas veikiančio valdovo Sauliaus, slapstėsi bei buvo alkanas. Jis atėjo prie Dievo namų ir paprašė kunigo duonos. Ten buvo tik šventinta duona, kurią pagal įstatymą gali valgyti tik kunigai. Čia Jėzus pritaria Dovydo poelgiui, kuris nepaisant įstatymo draudimo, ėmė ir valgė tos duonos. Mat įstatymas yra tiesmukas, grubus, bejausmis mechanizmas, negalintis numatyti visų gyvenimiškų situacijų, niuansų. Laisvė ir yra būtinybė kritinėse situacijose pasielgti ne pagal gniuždantį įstatymą, o pagal sąžinę ir situaciją. Kaip Jėzus ir sakė liaudžiai: „Jeigu jūsų teisumas neviršys įstatymo mokytojų teisumo, neįeisite į dangaus karalystę“. Mat tie mokė, bet niekad nesielgė vedini gailesčio, meilės, pasiaukojimo.

Jėzaus iš Nazareto mintį teoriškai plačiai išrutulioja šv. Paulius. Jis priešpriešina įstatymą ir malonę (laisvę). Jis teigia, kad įstatymų laikytis žmonija priversta iš bėdos ir vargo. Ir kad įstatyminei tvarkai yra alternatyva. Biblijoje, Pradžios knygoje mes skaitome, kad rojaus sode buvo du medžiai. Įstatymas ir kyla iš „Gėrio ir blogio pažinimo medžio“, prie kurio neklusnumo akimirką ir prisilietė žmogus. Nuo to laiko, kad neperžengtų KITO laisvės, žmogus yra sulaikomas įstatymų ir draudimų sąvadu. Tie draudimai nuolat pažadina aistras ir susitarti, susiderinti žmonėms, grupėms, valstybėms yra be galo sunku. Kitas gi medis rojaus sode, tai Gyvenimo medis. Jo esmę Jėzus iš Nazareto išreiškė dviem įstatymais: „Mylėk visa esybe Viešpatį Dievą ir mylėk savo artimą kaip save patį.“ Mylintis žmogus... jam nereikia „sulaikančiojo“ įstatymo, nes ką jis bedarytų, jo veiksmai nebus KENKIMAS savo artimui. Kitaip tariant, laisvas žmogus – tik mylintis žmogus. Tas, kuris „nedaro kitam to, ko nenori, kad kiti jam darytų“.

Kaip matome, laisvės energija kyla ne iš įstatymo, bet iš tikėjimo aukštesniu idealu. Ji kyla iš meilės, kas ir reiškėsi tautos atgimimo laikotarpiu. Šv. Paulius tą įkvėptą „Atgimimo“ judėjimą pavadintų „malone“. Buvo daug jėgų, noro, vilčių, tikėjimo ir meilės. Meilei nereikia įstatymų, reglamentų, kad ši didžiulė grupė žmonių susikalbėtų, susitartų, susiderintų. Meilė jungia, vienija.

Tam, kad tarpusavy susitartų visi laisvieji, kad tarpusavy susiderintų visos jų laisvės, reikalingas įkvėpimas, kylantis iš realaus ŠALTINIO.

Iš kur kilo tas įkvėpimas „Atgimimo“ laike? Yra manoma, kad iš politikų, visuomenininkų aktyvistų, iš jų kalbų ir lozungų. Kai tiesa yra kitokia, ta laisvės energija kaupėsi dėka dešimtmečiais rašiusių apie savo meilę kaimui, sodžiui, rašytojų, iš kompozitorių ir dailininkų, iš Lietuvos kinematografininkų! Rašytojai ir poetai Avyžius, Marcinkevičius, Martinaitis, Petkevičius... Kiek įkvėpimo ir talento! Fotomenininkai Rakauskas, Dichavičius, Sutkus... Kiek meilės gamtai žemei, žmogui! Vien kino režisierius Arūnas Žebriūnas, ko vertas! Gavęs ir vakarų festivaliuose aukščiausių prizų. Tiesa, jis po to prisidėjo ir prie politikos. Apskritai, tautų raidos procesai labai ilgi, o revoliucijos neša apgaulingą foną, tarsi „nieko nebuvo, o visa atsitiko staiga“. Todėl tautą, lyg kokia manija, apsėdo politikų garbinimas. Jiems, politikams, neblėstantis dėmesys yra vos ne stebuklingų dovanų lūkestis iš jų. Šv. Paulius sako, kad malonė ir įstatymas vienas kitam priešingi. O politikai yra ne malonės, bet įstatymo tarnai. Mažai ką bendro jie turi su malone. Malonė ateina iš tų, kurie turi malonės dovanas, t.y. talentus. Ta laisvė, kurios kvapą pajuto 1988, 1991 m. istorinių įvykių dalyviai, jos turinys, savo kilme atėjęs iš kantraus, pasiaukojančio tautos šviesuolių darbo, trukusio dešimtmečius, iš jų širdies tikėjimo. Kas susikaupia, tas vienu istoriniu momentu išsilieja. O įstatymas yra sausas dalykas, kiek jų bus beišleista, su visais poįstatyminiais „pokštais“... Susiderinimas ir harmonija greičiausiai tik tols nuo šios tautos. Ne žmogus turi tarnauti įstatymui, bet įstatymas žmogui. Įstatymas kiek jungia, tiek ir skaldo. Jungiantysis elementas ir iš jo kylanti laisvė plyti kitoje, širdžių tikėjimo, plotmėje.

Aidas DOLOTOVAS