Kada ir kodėl žmogus įžengia į kūrybos pasaulį? Vieni nuo vaikystės realizuoja savo gabumus, kitiems tie gabumai muzikai, poezijai, tapybai išryškėja vėliau, gal tai lemia susiklosčiusios gyvenime aplinkybės, įvykiai.

Adutiškyje gyvenančios Nijolės Steponėnienės tapytus paveikslus pirmą kartą pamačiau per Adutiškio miestelio rudens šventę. Dinamiški žirgai, natiurmortai, aštrus liūto žvilgsnis... Tai tik kelios emocijų išraiškos, kurias sukėlė Nijolės paveikslai. Jau tada kilo mintis papasakoti apie autorę. Ir štai snieguotą sausio dieną gerokai papustytu keliu važiuoju į Adutiškį. Išėjęs pasitikti Nijolės vyras Povilas pakviečia į vidų. Jaukiai įsitaisę gurkšnodami arbatą, kuri tokią žvarboką dieną kaip tik padeda sušilti, pradedame kalbėtis su Nijole apie piešimą, tapybą.

- Tai kur gi buvo ta pradžia? Kur to kūrybos šaltinėlio ištakos?

- Esu gimusi Jakelių kaime, tad galima sakyti vietinė, - pradėdama mūsų pokalbį sako Nijolė Steponėnienė. – Pomėgis piešti buvo nuo vaikystės. Piešiau mokykloje ir po to retkarčiais nupiešdavau vieną kitą piešinį. O tapyti pradėjau, kai įsikūrėme savo namuose ir reikėjo kažkuo papuošti tuščias sienas. „Na, jau ne, paveikslų tai jau nepirksiu“, - pamaniau. Jei sugebu piešinį nupiešti, tai gal ir didesnio formato paveikslą nutapysiu. Taip ir pradėjau. Juolab, kad pačios nutapytas paveikslas daug mielesnis ir man pačiai, ir vyrui Povilui, ir dukrai Sandrai. Kadangi esu gimusi Arklio metais, tai iš pradžių ir nutapiau paveikslus su žirgais.

- Tavo paveiksluose žirgai tokie dinamiški...

- Kai piešiau, pabandžiau įsivaizduoti laisvus, kalnuose ar stepėse gyvenančius žirgus, todėl čia tiek daug ekspresijos, dinamikos. Beje, ir pirmas mano paveikslas, kurį nutapiau būdama aštuoniolikos, buvo žirgas.

- Nijole, daug paveikslų turi namuose?

- Tai kad ne – vos kelis. Porą žirgų, dukrai nutapytą liūtą, o kiti išdalinti. Kai pirmąją parodą rudenį rengiau, teko draugų, bičiulių prašyti, kad paskolintų mano darbus kuriam laikui, o kalbant apie temas, vyraujančias mano paveiksluose, tai, žinoma, žirgai, gėlės, o dabar ir mistikos, fantastikos daugiau norisi nutapyti... Šiaip paveikslus dažniausia tapau žiemą ir kai kas nors paprašo. Nes viskas kainuoja. O šiaip, kai ateina įkvėpimas, piešiu piešinius, bet ir tuos dažniausiai išdalinu, man smagu ir miela, kai žmonės nori turėti mano piešinius, paveikslus. Aš jau greičiau padovanosiu nei parduosiu, - šyptelėjusi sako Nijolė.

- O kaip šeimos nariai – palaiko tave?

- Žinoma. Dukra ir pati pabando piešti, vyras paveikslus įrėmina. Gerai, kad dabar teorinių žinių spragas galima užpildyti panaršius internete. Ten randu ir patarimų, kaip nupiešti, pavyzdžiui, šešėlius ar spalvų derinius parinkti. Kai tik turiu laiko, ieškau atsakymų į mane dominančius klausimus virtualioje erdvėje, - sako Nijolė, kuri beveik viską, ką nupiešia ar nutapo, išdalina. - Praėjusiais metais nutapiau šešis paveikslus ir nupiešiau 30 piešinių ir visus išdovanojau. Piešiau konkrečiai kalėdinėms dovanoms. Ir tema, aišku, buvo žiema. Puoselėju mintį nutapyti tą patį peizažą skirtingais metų laikais. Visai gražu būtų: keturi metų laikai, keturi paveikslai, kuriuose ta pati vieta. Būtų gražu, tik kur pakabinti – nesugalvoju. Maži paveikslai nepatinka, o dideliems vietos lyg ir nėra, bet svajonė yra. Net ir piešinius piešiu ant didelio formato popieriaus... Geriausia piešti ar tapyti man sekasi žiemą, kai vakarai ilgi, o vasarą, pavasarį ar rudenį norisi ir lauke pabūti.

Nijolė, kuriai vaikystės pomėgis piešti tapo ir rimtesniu užsiėmimu, realiai žiūri į savo paveikslus, piešinius, kurie, kaip ji pati sako, dar nėra tobuli, o ir inventoriaus dar trūksta. Svarbiausia, ką norėtų turėti, tai – molbertas. Tada ir piešti būtų patogiau.

Kai Nijolės paklausiau, kuris metų laikas jai labiausiai patinka, išgirdau atsakymą:

- Visi! Ilgą laiką rudens nemėgau, bet kai dukra Sandra gimė rudenį, ir šį metų laiką pamėgau.

- Nijole, o kokie kūrybiniai planai šiai žiemai?

- Planų turiu, bet laukiu įkvėpimo. Man reikia įkvėpimo, tada procesas vyksta greitai. O be įkvėpimo nieko neišeina. Beje, ne tik piešimui, tapybai, bet ir, tarkim, gražų tortą iškepti kokia nors proga reikia įkvėpimo, - sako Nijolė Steponėnienė.

Atsisveikiname. Išvažiuoju į pūgą. Kelias iki Švenčionėlių netrumpas, tad turiu galimybę dar kartą prisiminti pokalbio detales, prisimenu Nijolės paveikslus, jos norą dovanojant žmonėms padovanoti ne tik paveikslą, bet ir dalelytę savo šilumos, gerumo...

Algis JAKŠTAS