Artėjame prie tos ribos, kai vis trumpėjantis šviesos laikas trumpam stabtelėjęs pradės ilgėti, bet tai bus per Kūčias, Kalėdas, o kol kas mes gyvename ilgiausią prieblandos ir tamsos laikotarpį, kuris sutampa su adventu. Adventinis laikotarpis pilnas sakralumo ir apmąstymų. Laukdami šv. Kalėdų kiekvienas mintyse perverčiame nueinančius metus... Adventas – tam puikus metas.

Šią savaitę teko dalyvauti gražiame adventiniame vakare Švenčionių Juliaus Siniaus meno mokykloje. Mokyklos direktorius Raimondas Gaidys pradėdamas vakarą pakvietė visus susirinkusius pabūti kartu ir pamąstyti, ką kiekvienam reiškia advento laikas, ta keista rimtis, juntama ne tik žmonėse, bet ir gamtoje.

Koncertinę programą pradėjo Ilonos Vinikaitės vadovaujamas choras, o vėliau skambėjo ir kanklės, ir fortepijonas, ir smuikas, ir dainos. Apie muzikos kūrinius rašyti beprasmiška, jų reikia klausytis. O jie buvo puikūs! Savo mintimis pasidalino ir svečiai. Pirmasis savo pamąstymus išsakė Švenčionių parapijos klebonas Medardas Čeponis:

- Ėjau į šį adventinį vakarą, snigo, o čia įėjęs pamačiau popierinius paukščius suglaustais sparnais, nes žiemą paukščiai ir turi mažiau skraidyti. Kartais mums atrodo, kad jei turėčiau sparnus, tai skrisčiau kaip paukštis. Tad būkime paukščiais, tik ne suglaustais, o ištiestais sparnais, kad matytume gyvenimą gražų, gal ir tokį kaip ši diena, bet šiek tiek spalvingesnį, šviesesnį, gražesnį ir svarbiausia juo dalinkitės... Kartais mums norisi gauti šiek tiek daugiau iš gyvenimo, bet gyvenimas – ne vaikiškas žaidimas. Jis šiek tiek sudėtingesnis, bet mums kartais reikia to šviesumo. Klausydamas choro atliekamų mišių giesmių dalių pagalvojau, kad jie laimingi, nes neturi su kuo lyginti. Mes gi kartais bandome lyginti dabartį su praeitimi, o jie tiesiog gyvena. Mano palinkėjimas būtų toks: gyvenkime, džiaukimės, nes gyvenimas nėra bausmė, gyvenimas yra Dievo dovana.

Apie Advento tradicijas, tą laikotarpį, kai šviesos laikas spėriai trumpėja, kalbėjo Algirdas Breidokas. Mokytoja ?????? Radžiūnienė perskaitė Zuzanos Vilkavickaitės eilėraštį „Žiemos paslaptys“, o baigdama savo kalbėjimą gerb. mokytoja ??????Radžiūnienė linkėjo atsigręžti vieniems į kitus, paieškoti to, kas gera, gražu, rimties, ramybės laukiant švenčių. Gražina Jarmalytė perskaitė puikų Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Tikėjimas, viltis ir meilė“. Savo kūryba dalinosi Lina Rodevičienė ir Vilhelmina Urbonienė. Paskaičiau ir aš keletą savo eilėraščių. O šį pasakojimą apie gražų adventinį vakarą Švenčionių Juliaus Siniaus meno mokykloje norėčiau užbaigti Justino Marcinkevičiaus žodžiais, kuriuos perskaitė Gražina Jarmalytė: „Tegul prikrenta to baltumo, to švelnaus ir minkšto nerūpestingumo.“ Tie žodžiai buvo visų dalyvavusių padėka vakaro sumanytojams už puikiai, prasmingai praleistą laiką.

Pratęsiant Švenčionių Juliaus Siniaus meno mokyklos direktoriaus Raimondo Gaidžio pasakytą mintį: „Mes esame ta didelė upė“, galima pasakyti, kad kai kiekvienas į tą upę įpilsime tegul ir po lašelį savo gerumo, nuoširdumo, atlaidumo vandens, ta didelė gyvenimo upė mums atsidėkos savo šiluma, švelnumu ir meile.

Algis JAKŠTAS