Girion įžengęs dar su šviesa, jis tikėjosi rasti senąjį taką ir juo greitai išeiti į kitą kraštą, prie upės. Už upės – jau namai... Iki jų taip netoli, štai žengs plačiau, paskubės ir dar šviesoje pasieks lieptą, juo persliuogs į kitą krantą, o tada...

Pasitaisęs pečius rėžiančias iš maišo pasiūtos kuprinės petnešas, vyras akimis bando surasti po sniegu vingiuojantį tako rėžį – jis visada čia buvo, sniegas jame būdavo lygus ir baltas, o tako žymė buvo aiški net ir be išklampotų keleivio pėdų. Matyt, taką žmonės jau seniai pamiršo – kiek sykių  jis taikėsi bristi ir  užčiuopti kojomis, tačiau apsižvalgęs grįždavo į girios pakraštį ir lyg atpažinęs medžius, kažkada žymėjusius  tako pradžią, žengdavo vėl. Išklampojęs sniegą ir neradęs tako pradžios, jis numojo ranka ir pasileido girios gilumon. Ne sykį čia ėjo, nepražus...

Kol ieškojo tako, kol ryžosi eiti, staiga nusileido  prieblanda ir medžių šakose pakibo naktis. Dabar gali skubėti, gali neskubėti – keliauti teks tamsoje. Ir žvaigždžių nėra, nei – mėnulio. Pagal jį geriausiai rastų kryptį – eitų matydamas kabantį vienoje vietoje ir nenuklystų.

Jis neprisiminė, kaip ilgai per girią keliaudavo tada, kai dar buvo takas. Nereikėjo skaičiuoti laiko ir tako vingių – ėjai ir žinojai, kur kelio trečdalis, o kur – jau antra pusė. Dabar, klampodamas sniege ir stengdamasis nenuklysti, nepasukti šalin, jis nejautė to ir nežinojo, kur esąs. Tiek to, visai nesvarbu – kaip greitai... kad tik išeitų, susirastų lieptą.

Žengdamas girion, jis jautėsi toks tvirtas. Rodėsi: štai prašmėžuos medžiai ir prieš akis praplyš palaukė. O ten iš karto – siauram slėny suspausta jo gimtinės upė, už kurios turi žibėti namų langai. Jau kada žiema, kažin, ar upė sustojo, ar ledu galima pereiti į kitą krantą? Dabar jis vis sustodavo įklimpęs sniege, rankove šluostydavo prakaitą ir atsikvėpęs vėl žengdavo į sniegą. Purus ir gilus jis gramzdino kojas iki pat žemės, kai kur vyras užuodė iš savo pėdų kylantį raisto dumblo kvapą. Kada tai baigsis – juk giria čia ne pati plačiausia, kai kas jų kaime gyveno taip, taku per girią eidami rytą ir vakare, nes už girios buvo kelias į visą pasaulį. Kažkada jis tikėjo, kad išėjus iš namų pasaulį galima rasti tik už upės. Tada atrodė, kad jų krante viskas baigiasi, net atsigręžus ir užlipus ant kalvos, esančios slėnio briaunoj, nepamatytum nieko...

Na štai, giria šviesėja... Vyras pasitaiso kuprinės diržus ir paspartina žingsnį.  Dabar jau greitai... jau čia pat namai...

Už paskutinių girios medžių turėjo įdubti upės slėnys – kas jį bepakeistų, vyras jį visada pažintų... užuostų upės vandenį ir vėją, kuriame vejasi jo namų dūmų sruogos. Tačiau nebuvo nei slėnio, nei upės, o miško pakraštys atrodė neseniai matytas ir pažįstamas. Jis stovėjo pamiškėje, iš kurios vakare pasuko tiesiai namų link!

Taip spėriai klampojęs per sniegą ir veržęsis pirmyn, vyras staiga pajuto neapsakomą nuovargį ir silpnumą. Nugara atsirėmęs į pušies kamieną, jis pirštais sugriebė gruoblėtą medžio žievę ir užvertė galvą į pilką nakties dangų. Kodėl taip atsitiko – kodėl? Jam labai reikėjo sugrįžti, jis pasiilgo namų, jis troško atsisėsti prie Kalėdų stalo ir  užmiršti nesibaigiantį traukinio ratų dunksėjimą, seiles taškančių šunų lojimą tau prie galvos ir komandas, piktas ir pagiežingas, tave  padarančias niekuo. Gal to kažkam reikėjo? Gal kas jį norėjo apsaugoti? Tik – nuo ko?

Ilgai žiūrėdamas į dangų, medžių proplaišose jis ėmė skirti debesų piešinius - pasirodančius ir vėl dingstančius, išsiklaipiusias senos pušies šakas. Ant pušies kamieno, visai čia pat,  akys iš tamsos išskyrė kryželį – paprasto medžio, jau apirusį, su iš metalo išlieta Kristaus kančia. Kristus, palenkęs erškėčių dygliais apipintą galvą, ramiai žvelgė į naktį...

Praėjo silpnumas, atlėgo karštis, prieš tai spaudęs visą kūną. Vyras iš sniego pakėlė savo nešulį, rankom pataisė jo diržus. Laikas eiti. Jo laukia. Gal dabar jam pavyks?

Naktis buvo tokia pati, danguj negimė nė viena žvaigždė, kuri galėtų rodyti kelią. Tačiau jis žengė ir žengė, retsykiais sustodamas įsiklausydavo į spengiančią tamsą ir keliavo toliau.

Dar nesitikėjo išeisiąs kiton girios pusėn, o ji staiga prasivėrė, nušvito – čia jos pakraštys ir viskas atrodo taip, ko jis laukė: upės slėnis ir kitapus stovintys jo namai. Pagaliau... vyras nusiėmė kepurę, paskubom persižegnojo ir suklupo sniege. Jis taip ilgai laukė šios akimirkos. Ten toli, prisiglaudęs prie barako sienos, jis užsimerkdavo ir laukdavo, kada mintin atplauks paveikslas, kuriame yra giria, upė, namai... Jis visą laiką bijojo, kad gali ką nors pamiršti, kad kas nors gali atitikti... juk gali iškirsti girią, užtvenkti upę... kad nebeliktų jo namų, vyras net negalvojo.

Pagaliau – jis namuose. Stačiu šlaitu nusiritęs per sniegą, vyras pasiekia upę – ji neša ledokšnius ir kužda šaltu balsu. Tokios upės niekas neperplauktų... net valtimi. Tačiau yra lieptas...

O kur lieptas?! Jis žiūrėjo į tamsą ir negalėjo patikėti – vietoj liepto styrojo keli apanglėję, papuvę kuolai. Negali būti. Lieptas buvo visada, prieš dešimtį metų pats jį taisė, keitė lentas. Jis turėjo atlaikyti bent iki šio vakaro...

Atsirėmęs į liepto statramsčius, vyras žvelgė į upę, nedraugiškai šiugždančią čia pat, prie jo kojų, į tamsą už upės, kurioje turi būti jo namai. Vienu metu pasirodė, kad jis mato mažą raudoną ugnelę, mažulytę – kaip jonvabalio švieselę, bet antrą kartą ji nenušvito. „Pasivaideno...“, – liūdnai šyptelėjo jis.

Brisdamas per girios sniegus jis buvo sukaitęs, o dabar staiga pajautė šaltį, kylantį nuo upės ir besiskverbiantį po rūbais, lendantį į rankoves, už apykaklės, gniaužiantį kerziniuose batuose suspaustas kojas. Nestovėk! Eik! – pažadino pats save ir pasuko atgal, į girią. Dabar eiti paupiais nėra ko, nes arti nei liepto, nei tilto nerasi.  Jis girioje susikurs lauželį – gal dar liko senieji apkasai? Juose atšvęs Kalėdas, o rytoj ryte... Ryte viskas bus kitaip.

Kai buvo pasiekęs slėnio briauną ir ruošėsi žengti miškan, atsigręžė į savo namus. Kodėl  juose nėra žiburio? Per Kalėdas?

Nespėjęs rasti paaiškinimo, griuvo į sniegą ir rankomis užsidengė galvą – jo namų kieme sušvito sunkvežimio žibintai, užkriokė variklis, ėmė šmėžuoti žmonės, o po to mašina pradėjo tolti, tik raudoni  jos žibintai lyg jonvabaliai tai išnykdavo už pusnynų, tai vėl pasirodydavo.

Giliai miške vyras  uždegė mažutį lauželį – jis buvo  poros sprindžių dydžio, bet atrodė, kad nuo jo tapo šviesi visa giria.  Gal per šviesu, gal nereikia...? Atsitraukęs nuo laužo jis nurimo – ne, tokios ugnelės tikrai niekas nematys. Suplūkęs sniego gurvuolį, išlygino jį ir pasidarė mažą stalo plokštumą, atsisėdo ant glėbio eglišakių ir nusimovė apsunkusius batus. Gera taip... Šilta, kaip namuose. Ir duonos riekė, padėta ant sniego, du saldainiai ir cukraus gabaliukas atrodo lyg šventos vakarienės valgiai. Ugnelė straksėjo greta, beregint įsigaudavo į naujus jai pamėtėtus pagaliukus. Buvo taip jauku ir šventa...

Kaip gerai, kad kažkas jį klaidino ir neleido dar šviesoje sugrįžti, kad nuardė lieptą. Kaip gera, kad jis pagaliau namuose, kad Kalėdos tokios tylios ir ramios. Ryte jis pasieks upę, eis jos pakrante ir būtinai suras lieptą į kitą pusę. Juk be liepto žmonės negyvena?

Selemonas PALTANAVIČIUS