Adutiškiečiai sunkiai sulaiko ašaras – toks brangus buvo daugelio bendraamžis ąžuolas

Apsilankyti Adutiškyje paskatino telefono skambutis. Susijaudinusi moteris papasakojo, kad Adutiškio miestelyje prie kultūros namų nupjovė ne vieną dešimtmetį augusį ir niekam neužkliuvusį ąžuolą (ąžuoliuku tikrai nepavadinsi medžio, kurio kamieno skersmuo apie 40 cm).

 Ąžuolas nuo senų senovės buvo Lietuvoje gerbiamas ar net garbinamas medis, ir tokia žinia privertė viską metus važiuoti ir pasidomėti,- sunku buvo patikėti, kad  tai tikrai tiesa...

Jau privažiavęs ties kultūros namais pamačiau, kad netoli tako, dešinėje pusėje augusio medžio nėra. Beveik jo vietoje puikavosi ką tik pastatyta kalėdinė eglė. Matyt, ąžuolas sutrukdė šventės sumanytojams ir lengva ranka buvo paaukotas valdžios sumanymų įgyvendinimui. Leidimai? Jie dabar medžių pjovimui rajone, jei tai yra valdžios ar jų bičiulių užgaidos, išrašomi lengva ranka, o va ten, kur tikrai reikia nupjauti avarinį medį, tas leidimas gaunamas su vargu. Štai Adutiškio bažnyčios šventoriuje auga sena liepa, kuri jau pradėjo skilti į dvi dalis. Jei toks didžiulis medis perskils per pusę, tai pasekmės bus liūdnos, nes viena atšaka grius tiesiai ant bažnyčios stogo. Ir ką tada kaltint? Juk ne Dievulį? Jis ir taip rūpesčių turi per akis. Gal todėl ir sėdi kitoje šventoriaus pusėje liūdnas rūpintojėlis, matydamas, kaip prie pat šventoriaus tvoros, klebonijos pašonėje jau baigiama įrengti sporto aikštelė. Dievaž, sunku rasti paaiškinimą, kam šovė tokia „geniali“ mintis – ant skardžio prie šventoriaus sienos įrengti sporto aikštelę, treniruoklius pastatyti, nors prie daugiafunkcinio centro vietos užtektinai? Ir kas gi čia eis pasimankštinti? Negi prieš pamaldas vyresnio amžiaus žmonės, tokių dauguma į bažnyčią eina, ateis pasimankštinti, o po to į pamaldas eis... Čia, aišku, ironizuoju, bet turint omenyje, kad šventoriuje yra ir palaidojimų, tai lyg ir nederėtų jų ramybės drumsti...

Beje, kalbinti adutiškiečiai negalėjo suprasti, kodėl tokie dalykai dedasi. Gal todėl, kad į seniūnes taikanti dama – ne vietinė ir jai nerūpi tie, kam skauda dėl nupjauto ąžuolo, dėl ne vietoje įrengiamų treniruoklių ir vaikų žaidimų aikštelės? Toje vietoje juk adutiškiečiai liepos 6-ąją susirinkę himną giedodavo. Žmonėms sunkiai suprantamas ir ąžuolo nupjovimas. Tiek metų stovėjo, netrukdė nei eglučių įžiebimo, nei kitoms šventėms.

Tiesa, kariauja su medžiais dabartinė valdžia jau ne pirmus metus. Miestuose beveik neliko normalių medžių, kažkokios stipenos auga vietoj jų atsodintos, biologai ne kartą sakė, kad iš tų pseudomedžių žmonės pavėsio nesulauks. Kodėl tokia nemeilė medžiams? Gal kas iš valdžioje esančių vaikystėje iš medžio iškrito? Ko gero, paslaptis kitur – piniguose, kurie, kaip sakoma, nekvepia... Atsodinimai – neblogas biznis, kaip, beje, ir medienos perdirbimas į dabar labai populiarius ir didelę paklausą turinčius čipsus kūrenimui. Aš visada pritariu, jei jiems gaminti panaudojami krūmai, menkaverčiai medžiai, bet kai medkirčio pjūklas ir beržus ar liepas pjauna – skaudu, o jei dar ir ąžuolas medžių inkvizitorių kelyje pasitaiko, tai iš viso graudu... Toks vandalizmas dabar vyksta ir aplink Adutiškį – grandioziniai pjovimai šalia buvusio geležinkelio į Didžiasalį. Esu įsitikinęs, kad ir čia leidimai išduoti, nes dirba tai, ko gero, savi.

O kur keliauja pinigai už realizuotą medieną? Į rajono biudžetą ar kažkieno kišenes?

Algis JAKŠTAS