Per 28 darbo Strūnos socialinės globos namuose metus daug kas pasikeitė. Žinoma, visada norisi matyti tik tai, kas gera. O gerų pokyčių labai daug. Net tik patalpos išgražėjo, bet ir čia gyvenančių žmonių buitis. Dabar Strūnos socialinės globos namuose gyvena 205 žmonės su negale ir dirba iš viso 112 žmonių. Daug tai ar mažai? Tokios yra normos, normatyvai. Kartais manęs klausia, kaip pavyksta rasti žmonių tikrai sunkiam, ypač psichologiškai, darbui? Kažkaip pavyksta ir dar norinčių yra. Gal todėl, kad provincijoje su darbais sunku. Mūsų gyventojai turi visas galimybes ne tik mobiliaisiais telefonais naudotis, bet ir kompiuteriais naudojasi, bendrauja internetu, yra keliolika porų, gyvenančių kaip šeima. Bet yra ir neigiama tendencija – kasmet vis sunkesnės būklės žmonės pas mus apsigyvena. Jau nemažai yra ir gulinčių, silpnai judančių, todėl sunkiau ir saviveikloje dalyvaujančių surasti, ir surengti tokius koncertus kaip anksčiau rengdavome. Dabar jau pas mus gyvena žmonės iš 18 savivaldybių. Kažkiek neramina tai, kad ir iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės pripažintus neveiksniais pas mus apgyvendina. Kol kas pavyksta kontroliuoti situaciją. Tokią, kažkiek nusistovėjusią, kasdienybę vėl gali sudrumsti visoje Lietuvoje vykstančios socialinės globos įstaigų reformos, kurios neaplenks ir Strūnos globos namų, o reformos pagrindinė idėja – grupinių globos namų kūrimas. Bet tam atsiranda nemažai kliūčių, problemų. Viena iš pagrindinių – visuomenės neigiamas požiūris į tokią kaimynystę.

Visuomenė dar nepasiruošusi žmonių su negale priimti į bendruomenę. Su tuo Lietuvoje susidūrė pirmosios globos įstaigos, pabandžiusios kurti grupinius globos namus, kuriuose gyventų iki 10 žmonių. Įkurti grupinius globos namus nėra lengva, nes reikia ne tik pastatus ar butus surasti, bet ir normatyvai gana griežti. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti, kad vienoje laiptinėje negali būti dviejų butų, kur mes apgyvendinsime negalę turinčius savo gyventojus. Kartais sunku suprasti, kodėl gyventojai nenori, kad kaimynystėje įsikurtų grupiniai globos namai, kuriuose gyventų neįgalūs žmonės. Juk jie taip pat žmonės, tiesiog turintys negalę, beje, kaip taisyklė, į bendruomeninius grupinius globos namus iškeliami patys sveikiausi, tie, kurie gali savimi pasirūpinti. Nors ir dabar mes nesame užsidarę nuo bendravimo. Mūsų gyventojai ir dabar bendrauja su Vidutinės bendruomene, ir bendrus koncertus, ir bendras šventes rengiame, bet kai pasakai, kad kaimynystėje norime įkurti grupinius globos namus, iš karto pajunti priešpriešą. Štai tokiomis akimirkomis pagalvoji, kad reikia dėti daug bendrų pastangų paruošiant visuomenę ir tik tada žengti kitą žingsnį – pradėti kurti grupinius globos namus. Tam reikia laiko, juk aklai kopijuoti kai kurių užsienio valstybių pavyzdžio mes negalime, nes kiekviena tauta turi savo mentalitetą, atsargumo kriterijus. Štai čia ir iškyla kol kas sunkiai įveikiamos kliūtys. Kartais galima suprasti ir bendruomenę, nenorinčią turėti kaimynystėje tokių grupinių globos namų, bet mes turime vykdyti Vyriausybės sprendimus, bet kaip juos įgyvendinti nesukėlus priešpriešos. Taip, mes iškeltume į grupinius globos namus pačius geriausius, o ir priežiūra bus, nepaliksim jų be priežiūros. Aš tikiu, kad mūsų gyventojams, apgyvendintiems grupiniuose globos namuose, būtų geriau, jie turėtų, nors ir prižiūrimi, daugiau veiklos. Galbūt pavyks pralaužti priešpriešos ledus, ir mes įkursime grupinius globos namus, bet tai pareikalaus papildomų išlaidų. Dar vienas nerimą keliantis klausimas, ar tarp bendruomenės, į kurią bandys integruotis mūsų globotiniai, narių neatsiras tokių, kurie bandys pasinaudoti patikliais mūsų globotiniais. Šito aspekto irgi negalime atmesti. Kol kas nėra ilgametės patirties šalyje, kuria pasinaudojus būtų galima išvengti klaidų. Aš čia kalbu apie Lietuvą, o ne užsienio šalis, nes visur sava specifika.

Turime gražių tradicijų, viena jų – Pasaulinės žmonių su negale dienos proga pasikviečiame profesionalių atlikėjų. Šiai tradicijai jau pora dešimtmečių. Pernai koncertavo Donskovas, šiemet – „Sare Roma“ ansamblis, vadovaujamas Ištvano Kvik, beje, su juo neseniai Rokiškyje vykusiame konkurse dainavo mūsų gyventojas Ričardas ir puikiai pasirodė. Šis koncertas – tai dovana ne tik pas mus, Strūnos socialinės globos namuose, gyvenantiems žmonėms su negale, bet ir sunkų darbą dirbantiems žmonėms, su kuriais mes ir stengiamės, dedame visas pastangas, kad čia gyvenantiems šitie namai būtų tikrais namais, o sugrįžtant prie bendruomeninių grupinių globos namų kūrimo idėjos, gal po kurio laiko ir ji bus išspręsta. Juk niekas nestovi vietoje, viskas keičiasi. Gal bus rastas tas aukso vidurys, kai neliks priešpriešos, o atsiras abipusis supratimas.

Petras VELIČKA

Strūnos socialinės globos namų direktorius