Už lango šerkšnota gruodžio diena. Po poros šiltų dienų naktį spustelėjęs šaltukas išpylė tiek sidabrinio šerkšno, kad visa tai pamatęs pasijunti lyg sidabrinėje pasakoje. Tiesa, ryte gramdydamas užšalusius automobilio langus, sunkiai atsidarančias automobilio dureles (net silikonas nepadėjo), ne vienas vairuotojas gerokai paniurnėjo, bet gamtos grožis atperka tas desperatiškas skubėjimo akimirkas.

Pasiėmęs fotoaparatą, trikojį, nes be jo subtilaus šerkšno nepavyks įamžinti, gerą pusdienį važinėdamas vis sustodavau ir ne tik fotografuodavau, bet ir stengiausi kuo giliau įkvėpti tos gaivos, o prie šerkšnu pasidabinusių augalų net baisu buvo prisiliesti, tyloje girdėjosi, kaip tarsi sidabrinis varpelis skamba krentantis šerkšnas.

Saldutiškyje užsukau pas gerą bičiulį kunigą Jurgį Kazlauską. Prie kavos puodelio šnekėjomės apie greitai pralėkusius metus, atidaviau jam iš Juodkalnijos atvežtas dvi ikonas su Šv. Jurgiu. Iš tiesų laikas kasmet vis greičiau lekia, o gal žmogus su metais darosi vis lėtesnis. Rusų rašytojas Levas Tolstojus rašė: „Laikas yra begalinis judėjimas: nė trumpiausios ramybės akimirkos – ir nevalia jo suprasti kitaip.“ O gal mūsų laikas kaip sidabrinis šerkšnas? Palieti ir jis ištirpsta, lieka tik lašelis – mažytė ašara delne. Važiuodamas atgal nuo Labanoro pabandžiau važiuoti link Januliškio, bet greitai teko atsisakyti to sumanymo, nes kelio slidumas – absoliutus. Netoli Kaltanėnų pamačiau lauke besiganančių stirnų būrelį, bet vos pabandžiau fotografuoti, jos, pavizginusios baltus užpakaliukus, dingo horizonte...

O šį kartą, gerbiamieji „Švenčionių krašto“ skaitytojai, jūsų teismui keletas gruodžio 6 d. užfiksuotų akimirkų.

Algis JAKŠTAS