Mes turime 286 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1281
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11468
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87498
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Tradicinė rudens vakaronė sustiprino svirkiečių bendruomeniškumą

2018 m. gruodžio 8 d., šeštadienis Nr.91 (1815)

Kiekvieną rudenį prieš advento rimtį Svirkų seniūnijos gyventojai turi tradiciją susirinkti į rudens vakaronę, kurią organizuoja kaimo bendruomenė „Svirkų centras“: pasidžiaugti nuveiktais darbais, kartu pavakaroti ir pabendrauti. Lapkričio 24 dieną į Svirkų kaimo bendruomenės namus rinkosi ne tik svirkiečiai – atvyko Dvilonių kaimo bendruomenės atstovai, prisijungė kaimyninės Adutiškio seniūnijos gyventojai. Svirkiečiai vakaronei ruošėsi kelis mėnesius. Visą rudenį kaimo bendruomenės namuose buvo repetuojamas spektaklis „Vainikelis“, kurį režisavo pjesės autorė Virginija Sinkevičienė. O jauniausieji svirkiečiai, vadovaujami Adutiškio pagrindinės mokyklos mokytojos Jurgitos Urbanavičienės, rūpinosi salės papuošimu: iš džiovintų augalų sukūrė rudenėjančius Lietuvos laukus simbolizuojantį paveikslą bei linų puokštėmis dekoravo žvakides. Šių metų vakaronė buvo skirta vestuviniams papročiams, nes ruduo – vestuvių metas.

Pirmiausia renginio svečiai pakviesti apžiūrėti vestuvinių suknelių, surinktų iš Svirkų ir aplinkinių kaimų, parodą. Tas pačias sukneles buvo galima pamatyti nuotraukose dėvimas nuotakų, nes Svirkų kaimo bibliotekininkė Valentina Veličko parengė nuotraukų parodą „Vestuvių tradicijos Svirkų krašte“. Paroda siekta parodyti, kaip keičiantis kartoms keitėsi vestuvių mados, palyginti mamų ir jų dukrų vestuves, o smagiausia, kad tie patys žmonės atėjo į vakaronę ir savo prisiminimais atgaivino nuo laiko spėjusias nublukti nuotraukas.

Kiekvienam, atvykusiam į vakaronę, į atlapą buvo prisegta žolynų puokštelė, kad jaustųsi tikru vestuvių dalyviu. Tačiau tą dieną svirkiečiai buvo pasinėrę į rimtį, nes į amžinojo poilsio vietą Milkūnų kalnelyje lydėjo ilgametę Svirkų felčerę, kaimo šviesuolę, spektaklių kūrėją ir režisierę, aktyvią kaimo bendruomenės narę Danguolę Strižakienę. Ji iškeliavo į amžinybę taip ir nespėjusi pristatyti spektaklio apie naujus Svirkų senjorų nuotykius. Vakaronės dalyviai mylimos daktarės atminimą pagerbė tylos minute, vildamiesi, kad pavyks tęsti jos darbus, kad spektaklis vis tiek išvys dienos šviesą.

Vakaronės pradžioje buvo parodytas Virginijos Sinkevičienės režisuotas spektaklis „Vainikelis“. Spektaklio veiksmas žiūrovus nukėlė į tarpukario Lietuvos kaimą, kai vestuvės dažniausiai būdavo abiem pusėms priimtinas sandėris, kai svarbu buvo susiderėti dėl ... kumelio. Pagal tikrus įvykius sukurta pjesė buvo suvaidinta Svirkų tarme, kuri spektakliui suteikė ypatingą vietinį koloritą. Tolesnę vakaronės eigą rikiavo gaspadorius Sergėjus Jermolajevas ir gaspadinė Virginija Sinkevičienė, su vakaronės dalyviais bendravusi tik tarmiškai. Jie kvietė svirkiečius palyginti skirtingų kartų vestuves, prisiminti išnykusius ar tebegyvuojančius vestuvių papročius, pasidalinti savo vestuvių prisiminimais. Valerija Meškelienė pasakojo apie skurdžius laikus, kai gausios šeimos savo basus vaikus į vestuves nešdavosi... maiše. Aliona Zubova prisiminė savo sentikės senelės vestuvių istoriją, kai neapsieita be nuotakos pagrobimo ir tikrų tikriausios išpirkos. Vestuvės laikytos vienu iš svarbiausių žmogaus gyvenimo virsmų, šalia gimimo ir mirties. Merginoms tai buvo mergystės pabaiga, todėl jaunajai būdavo nukerpamos kasos. Irena Urbanavičienė prisiminė, kad vestuvių ragaišis būdavo puošiamas jaunosios kasas simbolizuojančia pyne. Tokį ragaišį vakaronės svečiams iškepė Teresė Rimašienė. O kokios gi vestuvės be gausaus stalo! Specialiai vakaronei Daiva Jermolajeva paruošė troškintos avienos, užaugintos Virginijos ir Alberto Sinkevičių ūkyje. Ant stalų puikavosi vietinis medus, rankų darbo vaško žvakės, žiedadulkės – tai bitininkų Juozo ir  Rimanto Latakų dovana svirkiečiams. Senųjų vestuvių melodijas armonika atgaivino Česlovas Rinkevičius. Vakarotojai žaidė žaidimus, kūrė spektaklį, minė mįsles, kol atėjo laikas skirstytis. Iki kito pasibuvimo, spektaklio ar parodos.

Tokių susibėgimų svarba neįkainojama. Kaimo bendruomenės „Svirkų centras“ pirmininkas Sergėjus Jermolajevas pasidžiaugė, kad bendruomenė sėkmingai vykdė projektinę veiklą. O gaspadinė Virginija Sinkevičienė negailėjo padėkų visiems, padėjusiems organizuoti šią šventę. Pasidžiaugta vietinių žmonių skirta 2 proc. nuo pajamų mokesčio suma, iš kurios bendruomenės vakaronėms nupirkta indų. Džiugu, kad prie bendruomenės veiklų realiais darbais prisideda Svirkų seniūnija, o vakaronėje dalyvavęs seniūnijos atstovas Arnas Jacina pažadėjo bendradarbiauti ir ateityje. Tokios vakaronės – tai daugybės žmonių neatlygintino darbo, idėjų, kūrybos rezultatas. Bet kiekvienas, atiduodamas save, gauna dar daugiau – visa apimantį bendrumo jausmą. Apie šio jausmo prasmę kalbėjo popiežius Pranciškus, viešėdamas Lietuvoje: „Neleiskite, kad pasaulis jus įtikintų, jog geriau eiti po vieną. Tie, kurie eina vieni, niekada taip ir nenueina... Gyvenimas gražus su kitais, mūsų šeimose, su draugais, dalyvaujant savo tautos kovose. Toks gyvenimas yra gražus!“ Svirkiečiai, atmesdami asmenines ambicijas ir individualizmą, regis, eina teisingu keliu. Kuriant gražų gyvenimą sau ir aplinkiniams neužtenka pavienės iniciatyvos – reikia daugybės žmonių rankų ir širdžių.

Jolita URBANAVIČIENĖ

 
Reklaminis skydelis