Pamažėle rimsta aistros, kurias sukėlė urėdijų reforma. Galima pasidžiaugti, kad Švenčionėlių urėdijoje kardinalių pokyčių įvyko nedaug. Liko ta pati bazė, tos pačios girininkijos. Taip, pasikeitė pavadinimas, vietoj buvusios urėdijos dabar VĮ Valstybinių miškų urėdijos Švenčionėlių regioninis padalinys, kuriam vadovauja Giedrius Grincevičius, su kuriuo ir kalbuosi apie pokyčius, kaip tie pokyčiai po reformos palietė ar dar palies dirbančius žmones, bet pokalbio pradžioje paprašiau naujo vadovo papasakoti šiek tiek apie save.

- Esu gimęs ir užaugęs Kazlų Rūdoje. Kadangi užaugau tarp miškų, tai ir pasirenkant miškininko profesiją didelių abejonių nebuvo. Baigęs studijas miškų fakultete 1998 metais gavau pasiūlymą dirbti Nemenčinės miškų urėdijoje Meros girininkijoje girininko pavaduotoju. Meros girininkija ribojasi su Sarių girininkija, kuri tuomet priklausė Švenčionėlių miškų urėdijai. Taigi aš jau 20 metų dirbu Švenčionių rajone. Iš pradžių laikinai gyvenau girininkijos pastate, po to gavau tarnybinį butą. Po kurio laiko tuomet buvęs Švenčionėlių urėdijos urėdas man pasiūlė atvykti Švenčionėlius. Čia dirbau prekybos vadybininku 7 metus, po to gavau pasiūlymą dirbti generalinėje urėdijoje. Tuo metu aš jau gyvenau Pabradėje. Po 3 metų darbo generalinėje urėdijoje gavau pasiūlymą dirbti Pabradės girininku. Pabradės girininkijai vadovavau beveik 7 metus, kol prasidėjo urėdijų reforma. Iš 42 urėdijų nuo sausio 1 d. liks tik 26 padaliniai. Nutariau dalyvauti Švenčionėlių regioninio padalinio vadovo konkurse, kurį laimėjęs vėl atsidūriau Švenčionėliuose, - apie savo darbinę veiklą pasakoja VĮ Valstybinių miškų urėdijos Švenčionėlių regioninio padalinio vadovas Giedrius Grincevičius.

- Pradėti vadovauti tokiam dideliam Švenčionėlių padaliniui, matyt, nebuvo lengva?

- Pertvarkos pagrindinis tikslas iš esmės pagerinti valstybinių miškų valdymo kokybę, centralizuoti miško ištekių naudojimą bei valdymą.  Kadangi norima sumažinti kaštus, tai tiek viešieji pirkimai, tiek buhalterinė apskaita ir daugelis kitų veiklų tvarkoma centralizuotai. Nuo sausio 1 d. padaliniuose bus įkurti medienos ruošos padaliniai, kurie medienos ruošą perims iš girininkijų. Girininkai  galės daugiau dėmesio skirti miško priežiūrai ir apsaugai bei gamtotvarkos projektams. Taip pat jie matuos biržes kirtimui, žymės medžius, o medienos ruoša užsiims naujai įkurtas padalinys. Ruošos padalinys turės 8 meistrus, kurie užsiims tik medienos ruošos organizavimu bei prekyba. Jų darbas bus medienos priėmimas tarpiniuose sandėliuose ir prekyba – pardavimas pirkėjams. Visa mediena parduodama tik aukcione, o dalis paliekama mažmeninei prekybai.

- O kaip su mediena malkoms?

- Iš tos mažmeninei prekybai paliktos dalies žmonės ir galės nusipirkti medienos ir malkoms, ir rąstų, jei jų reikės. Yra patvirtinti mažmeniniai kainininkai ir prekiaujame. Taip pat girininkijose galima nusipirkti malkų nenukirstu mišku.

- Pasikeitus girininkijų darbo specifikai, etatų ten sumažėjo? O kaip su žmonėmis?

- Žmonių sumažėjo tačiau nežymiai. Švenčionėlių regioniniame padalinyje yra 14 girininkijų, kur dirbti lieka girininkai ir jų pavaduotojai bei 7 eiguliai.  Kai kurie eiguliai tapo girininkų pavaduotojais, buvę pavaduotojai tapo meistrais. Dalis eigulių irgi dirbs meistrais. Du eiguliai nesutiko pratęsti sutarties, bet dauguma žmonių sutiko eiti dirbti į naujas pareigas.

- Vadinasi, urėdijų reforma bent jau Švenčionėlių regioniniame padalinyje labai žmonių nepalietė?

- Iš esmės, taip. Šiai dienai mes dar ieškome 3 specialistų: logistikos specialisto, miško apsaugos specialisto ir meistro. Esame padavę skelbimus, bet kol kas nėra lengva surasti žmonių, turinčių miškininko išsilavinimą. Trūksta kvalifikuotų darbuotojų, ypač provincijoje. Jauni žmonės išvažiuoja ieškoti laimės kitur.

- O kaip su kitais jūsų padalinio darbais?

- Turime techniką biokuro gamybai - 2 skiedrovežius ir medienos perdirbimo į skiedras įrangą. Gaminame skiedrą ir tiekiame į 8 katilines. Bent iki 2023 metų pagal dabar esančius planus turėtų išlikti ir medelynas.

- Giedriau, turite savotišką „Achilo kulną“ – Labanoro girią, dabar tiek aistrų verda dėl jos išsaugojimo...

- Miškas yra mūsų turtas. Ir medis turi savo amžių. Jei jo laiku nenupjausi, jis tiesiog supus, sutrūnys. Labanoro girioje mes turime daug saugomų teritorijų, kur nevykdoma jokia ūkinė veikla. Viso Švenčionėlių padalinyje turime apie 811 ha kertinių buveinių, iš jų 618 ha Labanoro regioniniame parke. Iš viso turime 249 kertines buveines, 141 paveldo objektą, 7 valstybinius draustinius, 20 Natura 2000 teritorijų. Dar yra pirmos grupės ir antros grupės miškai, kuriuose irgi beveik jokia veikla nevykdoma. O kalbant apie kilusį triukšmą dėl Labanoro girios išsaugojimo, tai mano ir miškininkų nuomone, daug emocijų buvo be pagrindo, nes miškų tvarkymą vykdo profesionalai, išmanantys savo darbą ir, patikėkite manimi, mylintys mišką ir žinantys, kaip ir ką daryti tikrai geriau už atvažiuojančius iš miesto ir aiškinančius, kaip ir ką mums daryti. Ir ne jų, o miškininkų pastangų dėka miškingumas Lietuvoje didėja. Geriausias pušynų atkūrimo būdas – kertant plynais kirtimais, nes pušis – šviesiamėgis medis. Tai tik vienas pavyzdys, o jų galėčiau pateikti ir daugiau. O kalbant apie kirtimų normas, tai ne mes sprendžiam, kiek ir ko kirsti, yra mokslininkai, specialistai, jie skaičiuoja kirtimų normas. Penkmečio kirtimų normą tvirtina LR Vyriausybė, o metinę – aplinkos ministras.  Dabar Lietuvoje yra nemažai perbrendusių minkštųjų lapuočių medynų, kuriuos būtina iškirsti, o jų vietoje užauginti naujus kokybiškus medynus. Juk iš miškų gaunama 1,6 milijardo eurų vidaus produkto. Tai yra daug. Lietuvos miškininkystė paremta tvarumo principu, nepertraukiamu naudojimu. Ir dar svarbu, kad miškingumas Lietuvoje didėja. Šiandien turime 34 proc. Pasikartosiu, miškininkai, dirdami savo darbą, dirba su meile, nes dauguma jų miškininko profesiją pasirinko iš pašaukimo. Ir dar, mes, miškininkai, žinome, kaip mišką ne tik iškirsti, bet ir kaip išauginti, mes tikrai norime, kad visiems Lietuvos žmonėms miške būtų gera, - sako VĮ Valstybinių miškų urėdijos Švenčionėlių regioninio padalinio vadovas Giedrius Grincevičius. O aš pabaigoje pateikiu keletą skaičių.

Švenčionėlių padalinys (iki 2018 m. urėdija) įkurtas 1939 m., t.y. kitais metais švęs 80 metų sukaktį. Padalinio administruojama teritorija – apie 70 000 ha, iš jų valstybinės reikšmės miškų – 43 025 ha (likusi – privatūs miškai) Padalinyje yra 14 girininkijų, vidutinis girininkijos valstybinių miškų plotas 3340 ha. Saugomų teritorijų miškų ir miškų su apribotu ūkiniu režimu plotas sudaro apie 70 procentų valstybinių miškų teritorijos. Kertinės miško buveinės – 249 vnt., plotas – 811 ha, iš jų 618 ha – Labanoro regioniniame parke. Padalinio teritorijoje yra 141 paveldo objektas, yra 7 valstybiniai draustiniai, 20 Natura 2000 teritorijų. Jei atidžiau įsigilinsime į šiuos skaičius, suprasime, kad ne tiek jau ir mažai saugoma miško teritorijos, o miškas visais laikais buvo kertamas, atsodinamas ir vėl kertamas, ir tas ciklas tęsėsi ir tęsis.

Algis JAKŠTAS