Kiek prisimenu, tais audringais metais visas naujasis judėjimas pagal Gorbačiovą buvo vadinamas pertvarka. Tik daug vėliau pristatytas naujadaras Sąjūdis. Puikiai jis tiko išsivadavimo kovai iš sovietinės priespaudos, o vėliau ir nepriklausomoj valstybėj negerovėms šalinti.

Kad Sąjūdis gimė prieš tris dešimtis metų – abejonės nėra. Mes patys – Sąjūdžio amžininkai. Natūralu, jog dabartinėj epochoj, norint išsivaduoti iš kitos šalies primestos priespaudos, reikia panaudoti tokias priemones, kad priešas negalėtų įspėti mūsų tiesioginių tikslų. Kai kurie tuometinės valdžios atstovai siūlė eiti pamažu – žingsnelis po žingsnelio. Sakyčiau, tai būtų ginklas sovietinio saugumo rankose. Sąjūdis neapsiriko. Tiksliai buvo nustatytas tas kritinis laikas, palankiausias ryžtingiems veiksmams.

Sąjūdžio veiklai dirva buvo ruošiama ir paruošta prieš daugelį metų už Lietuvos ribų. Apie tai šis mano pasakojimas.

1949 metais mes, šeši jauni tremtiniai iš Joniškio ir Radviliškio rajonų, susitikome Irkutsko srities Tulūno rajono gyvenvietėje. Iš Lietuvos čia buvo ištremta apie 180 gyventojų. Susitikome, susipažinome nelaimės draugai. Atradome tarp savęs bendrą kalbą, atitiko mūsų mintys, pažiūros. Buvome jauni, energingi, patriotiškai nusiteikę jaunuoliai. Visi mes buvome lankę Lietuvoje gimnazijas ir negalėjome susitaikyti su vergiška dalia. Todėl ir bendravimas atitiko visų politines pažiūras.

Sunkus tremtinių gyvenimas žlugdė žmonių fizines, o svarbiausia dvasines jėgas. Tai labiausiai palietė jaunimą. Atrodė, kad gyvenimas sustojo vietoje ir lietuvybė išnyks kartu su mumis. Spauda tik rusiška, laiškai stropiai tikrinami. Kilo grėsmė nutautėti ar tiesiog surusėti. Mūsų sąmonėje jau seniai buvo susiformavęs nepakantumas bolševikinei sistemai. Aiškiai supratome jų norą nutautinti ir sunaikinti lietuvių tautą.

Visi mokėjome skaityti rusiškai, tad, reikalui esant, pasinaudodavome vietine spauda. Apibendrinę paskleisdavome informaciją tremtinių tarpe. Dažnai prisimindavome buvusį gyvenimą dar nepriklausomoje Lietuvoje, kas, žinoma, buvo politinis nusikaltimas. Žavėjomės mūsų miško brolių ištverme ir pasiryžimu. Kitiems aiškinome, koks „rojus“ kaimo žmogaus laukia kolūkiuose Lietuvoje. Aptarėme 1950 metais prasidėjusius Korėjos karo veiksmus, už ką vėliau buvome apkaltinti ruošiamu pabėgimu.

Išgyvenus tremtyje pusantrų metų, 1950 metų gruodžio 5 dieną visi šeši buvome areštuoti ir įkišti į Irkutsko kalėjimą. Po septynių mėnesių tardymo sudaryta penkių tomų byla, visi apkaltinti kaip kontrrevoliucionieriai ir nuteisti po 10 metų lagerio.

Mes buvome jauni, naivūs, neturėjome patyrimo politiniuose reikaluose, neįvertinome čekistinės klastos, jų noro sunaikinti mus mūsų pačių rankomis. Aršus čekistas komendantas dėjo dideles pastangas ieškodamas informatorių. Ir jam tai pasisekė.

Mūsų Sąjūdis anuomet pralaimėjo. Vėliau supratome, kad tuomet priešintis ir laimėti dar buvo per anksti, dar nebuvo atėjęs momentas.

1951 m. liepos mėnesį išvežė mane traukiniu į Vorkutos lagerius. Tai apie penki tūkstančiai kilometrų kelio beveik per visus pakelėje esančius persiuntimo kalėjimus. Vežė mėnesį laiko. Ir štai traukinio konvojaus vadas kaliniams paskelbė: „Čia baigiasi Sovietų Sąjunga, - ir po akimirkos pridūrė: – „Ir prasideda Vorkuta.“

Įkalino septintos šachtos rėžiminiame lageryje, prisiuvo ant drabužių numerį 1-Г-650 ir nuo to momento perėjau į katorgininko statusą. Dirbau akmens anglių gavybos požemyje.

Lagerio skyrius – tai tartum mažutė įvairiakalbių žmonių valstybėlė, kurioje, kaip ir didelėse, viešpatavo gausiausių tautybių atstovai. Lietuvių buvo apie 500, ir mes buvome trečioje vietoje po ukrainiečių ir rusų. Tai buvo valstybė valstybėje, su visomis gyvenimui reikalingomis priemonėmis.

1953 m. kovo pradžioje mirė Stalinas. Praėjus kuriam laikui po Stalino mirties atėjo žinia apie Berijos nušalinimą. Visi pajuto, kad bręsta pokyčiai. Tarp kalinių kilo sumanymas paskelbti streiką. Liepos 22 d. pradėjo streikuoti mūsų antrojo lagerio skyriaus 7-tos šachtos kaliniai. Dirbti atsisakė ištisos brigados ir darbo pamainos.

Ligoninės pastate įvyko steigiamasis streiko komiteto susirinkimas. Jame buvo sudarytas streiko organizacinis komitetas. Atsižvelgiant į ypatingas sąlygas, be pagrindinės sudėties buvo numatytas ir „rezervinis komitetas“ tam atvejui, jeigu tikruosius narius suimtų, ir net trečios sudėties komitetas, žinant, kad MVD (Vidaus reikalų ministerija) gali surengti ginkluotą puolimą. Kiekvienam streiko komiteto nariui buvo paskirta po du asmens sargybinius, kurie turėjo juos saugoti dieną ir naktį. Į komiteto sudėtį buvo įtraukti visų tautybių atstovai. Komiteto pirmininku išrinktas Jurijus Levando, ukrainietis. Kaliniams iš Baltijos šalių atstovavo lietuvis Henrikas Jaškūnas.

Komitetas nusprendė tartis tik su Vyriausybės ir su Komunistų partijos centro komiteto atstovais, o ne su lagerio vadovybe ar Rečlago viršininku.

Lagerio vadovybei buvo pateikti pagrindiniai keturi reikalavimai ir keletas vietinės reikšmės. Komitetas nusprendė, kad nežiūrint į tai, kad vyksta streikas, šachta turi veikti ir nusiuntė į darbą 80 vyrų. Elektrikai lieka dirbti, virtuvės personalas atleistas nuo streiko.

Liepos 25 d. streiko komitetas ir būrys įvairių sričių specialistų: juristų, diplomatų ir karininkų, susirinko tikslinti memorandumo teksto, kurį ketino perduoti Maskvos delegacijai. Šešiolikos punktų memorandumą pasirašė Levando, Jaškūnas ir dar keletas. Buvo paruošti ir papildomi dokumentai – išdėstyti kaltinimai MVD atstovams, piktnaudžiavimų sąrašas, nepilnamečių sąrašas ir kt.

Maskvos delegacija atvyko į Vorkutą liepos 29 d. Jai vadovavo vidaus reikalų ministro pirmasis pavaduotojas armijos generolas Maslenikovas. Delegacija buvo sutikta lagerio teritorijoje. Po įvairių derybų ir diskusijų komitetas įteikė memorandumą. Komisija pažadėjo nuvežti kalinių reikalavimus į Maskvą su sąlyga, kad šie grįš į darbą. Komiteto pirmininkas pareiškė, kad kaliniai nedirbs, kol negaus atsakymo iš Maskvos.

Deja, taikus susitarimas neįvyko. Mūsų sukilimas, sąjūdis, buvo numalšintas jėga. Sekančią dieną buvome išvaryti dirbti, bet tvirtai galėjome pasakyti, kad savo tikslą pasiekėme. Mūsų iškelti reikalavimai palaipsniui buvo vykdomi. Netrukus ėmė peržiūrėti bylas ir šiaip atsirado įvairių palengvinimų.

7-tos šachtos antro lagerio gerai organizuotą pasipriešinimą čekistinei struktūrai galima laikyti etalonu. Tie sukilimai, kurie vyko Vorkutoje ir kitur, kilo beveik vienu metu – 1953 metais. Jie ne tik sukrėtė visą lagerinę sistemą, bet ir išjudino Sovietų Sąjungos ekonominius pamatus.

Šis Vorkutos antrojo lagerio neginkluotas pasipriešinimas turėjo dvigubą reikšmę: parodė, kaip be ginklo gali išsivaduoti iš vergijos ir sudarė sąlygas atsirasti išsivadavimo sąjūdžiams ir frontams.

Tikiu, kad mes, tūkstančiai lietuvių, Vorkutos kalinių, tiesėme kelią į Lietuvos Sąjūdį ir prisidėjome prie šalies nepriklausomybės atgavimo.

Vytautas TAUTVAIŠAS