Mes turime 164 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1066
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17267
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93297
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Pagerbti Adutiškio miestelio auksarankiai

2018 m. spalio 24 d., trečiadienis Nr.79 (1803)

Gražus šių metų ruduo jau persirito į antrą kalendorinio rudens pusę. Nenumaldomai trumpėja dienos, o ir lapų vis mažiau lieka ant medžių. Pasidžiaugti šių metų derliumi ir pagerbti auksarankius šeštadienį sukvietė Adutiškio miestelio bendruomenė, vadovaujama Eimučio Valiuko. Prisipažinsiu, nesitikėjau išvysti tiek gražių rankdarbių, kurie buvo skoningai išdėlioti ir kiekvienas norintis galėjo ne tik pasižiūrėti, bet ir pačiupinėti, kaip vienas ar kitas darbas padarytas. Šalia tradicinių nėrinių ir mezginių buvo ir simpatiškų lėlyčių bei ne iš miško atneštų, bet iškeptų baravykų. Keista nostalgija padvelkė senas studijinis fotoaparatas, kuriuo kažkada veikusioje fotoateljė fotografavo Albinas Krikštulis. Beje, net ir dabar yra nemažai fotografų, svajojančių apie tokį fotoaparatą, nes su juo galima padaryti fantastiškų nuotraukų, bet čia aš jau šiek tiek nuklydau į dausas, o šventės pradžią medžioklės ragu paskelbė Adutiškio miestelio bendruomenės pirmininkas Eimutis Valiukas, kuris su savo jaunąja pagalbininke Gabriele Bučelyte ir vedė renginį.

Puiku, kad buvo pakalbinti visi į šventę atėję auksarankiai, tikriau, auksarankės. Pirmajai toks išbandymas teko Nijolei Steponėnienei, surengusiai pirmąją savo tapybos parodą. Man ir, ko gero, visiems išliks paslaptimi tai, kaip vieną dieną žmogus ima ir pradeda tapyti. Panašiai nutiko ir Nijolei Steponėnienei, kuri nebaigusi jokių dailės studijų tapo puikius paveikslus.

Gražūs auksarankių parodai pateikti Astos Bielinienės, Donatos Sinkevič, Marijos Vidžiūnienės, Daivos Burokienės ir Antaninos Movlik nėriniai ir mezginiai. Kartais tik stebėtis belieka, kaip kaimo vietovėje gyvenančios moterys dar laiko randa ir tokiom subtilybėm kaip nėrimas, mezgimas, o štai Svetlanos Civaniuk sukurtos lėlytės nukelia į pasakų pasaulį. Paėmei kelias simpatiškas lėlytes, įsižiūrėjai į jų veidelius, žvilgsnius ir gali kurti pasakas.

Bičių karalienė Marytė Pupkevičienė atstovavo jau dinastija tampančiai Pupkevičių šeimai. Visada džiaugiuosi matydamas gražiai pateiktus bičių produktus. Kažkada pirmieji mūsų krašte taip pateikę bičių produktus Marytė ir Aleksandras Pupkevičiai iš pradžių sulaukė savotiškos bitininkų priešpriešos, bet dabar kiti bitininkai jau kitaip žiūri į pirkėjui pateikiamų produktų įpakavimą.

Ritos Turlienės rudeninės puokštės dvelkė grožiu ir nostalgija. Kaip sakė pati Rita, šiemet ruduo padovanojo puikios medžiagos – lapų – kūrybai. Taip ir norėjosi paimti ir paskanauti parodai pateiktų Lionginos Steponian iškeptų grybukų ir riešutų. Nors šiemet miškai nebuvo grybingi, bet Ana Lukšienė sakė radusi ir grybų, ir uogų, tiesa, savo grybingų vietų neišdavė.

Gražius eksponatus auksarankių parodai pateikė „Šarkėnų“ medžiotojų klubas, vadovaujamas Arūno Pirštelio. Tiesa, kaip sakė Arūnas, dabar apie tokius šernų eksponatus belieka tik pasvajoti, nes po afrikinio kiaulių maro epidemijos Adutiškio apylinkėse šernų faktiškai nebeliko ir šernų populiacija kol kas neatsistatė, o kai Arūno paklausiau, kaip su stirnomis, tai išgirdau atsakymą – prastokai, nes vilkų yra nemažai, ir dažniausia šalia stirnos įmintų pėdučių matosi ir vilkų pėdos.

Ne tik moterys, bet ir vyrai Adutiškyje nagingi. Tiesa, juos sunkiau įkalbėti parodai pateikti eksponatų, bet buvo galima pasigrožėti Remigijaus Petronio pintais krepšiais ir mediniais šaukštais, kuriuos dabar dažniausia naudoja kapelos muzikantai ritmui palaikyti.

O auksarankių darbų parodos kulminacija, žinoma, buvo Lazdinių-Adutiškio etnografinio ansamblio dainos ir pasakojimai. Čia jau tikri auksabalsiai jau daugelį metų puoselėjantys Adutiškio krašto dainas ir papročius, o baigiantis Adutiškio miestelio auksarankių darbų parodos pristatymui bendruomenės pirmininkas Eimutis Valiukas visiems: ir dalyviams, ir žiūrovams, tarė nuoširdų „ačiū“. Tokios šventės, kai susirenka savi, visada yra šiltos ir nuoširdžios. Smagu matyti, kai žmonės džiaugiasi vienas kito pasiekimais, kai pagiriamasis žodis paprastas, nuoširdus, o ne valdiškas, kai nori nenori reikia girti, sakyti. O aš dar kartą pamačiau, kaip Adutiškio miestelio bendruomenė vis labiau telkiasi ir moka švęsti ir džiaugtis.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis