Senokai toks spalvingas ir turtingas aukso, saulės ir rūkų buvo ruduo. Gamta, matyt, kompensuoja mums visokeriopai už praeitą rudenį, kai laukuose liko daug nenuimto derliaus, kai drėgmės buvo iki valiai. Kai toks spalvingas ruduo, tai žmogui, įsimylėjusiam gimtąjį kraštą, nusėdėti vietoje sunku. Neskaičiuoju šiemet jau išfotografuotų rudenį kadrų. Jei skaičiuotum fotojuostom, tai būtų bankrotas, bet dabar tik kompiuterio diskai raudoną juostą vis brėžia...

Nerašysiu šį kartą apie išvyką į Kernavę ar Dūkštą, apsilankymą Zarasų krašte, o papasakosiu apie vieno ryto klajones po rajoną. Kai rytas gražus, ruošdamasis fotografuoti visada sprendi hamletišką klausimą, tik tas klausimas ne „būti ar nebūti“, o kur važiuoti, kai ir ten, ir ten gražu... Va, tokį rytą ir pasukau iš Švenčionėlių Sarių kryptimi. Pirmiausia užsukau pas gerą pažįstamą Tomą Jonušą į Grybų viensėdį. Pasisveikinęs čiupau fotoaparatą ir nuėjau fotografuoti... Gražina pajuokauja, kad ji jau išfotografavo gražiausias vietas ir man nieko nebeliko. O liko labai daug. Šiemet toks turtingas ruduo, kad net pasidalinus teritorijom gali rasti ką fotografuoti. Kadangi Grybų viensėdyje fotografuoju n-tąjį kartą ir turiu savo mėgstamas vietas, užtrunku gal kokią valandą. Šeimininkai Gražina ir Tomas pakviečia kavos, kuri tikrai padeda sušilti. Atsisveikinęs važiuoju į Dvarčiškius, į Vytauto Misiūno akmenų karaliją, bet pirmiausia mane užburia nuostabūs debesys. Retai kada tenka tokius debesis pamatyti. Tiesiog pasakiškas vaizdas. Einu prie vandens telkinio. Jis lygus lyg veidrodis ir nežinai, ar čia debesys atsispindi vandenyje, ar atvirkščiai. Tiesa, trumpam vandens ramybę sudrumsčia gulbė giesmininkė, kuriai, matyt, nepatiko mano vizitas ir ji pakilusi kelis ratus apsuko virš manęs ir galų gale vėl nusileido, o aš fotografavau besikeičiančius debesis. Ta fotosesija buvo nepakartojama. Paskui pasivaikščiojau po akmenų karaliją. Grįždamas sutikau Vytautą Misiūną, pasišnekėjau apie gražų rudenį, jis, kaip visada, parodė kelis naujus akmenis.

Į Švenčionėlius, žinoma, važiavau keliais keleliais. Prie Bagutiškių pavyko pamatyti trejetą stirnų. Beje, stirnų laukuose šiemet gal ir mažiau. Medžiotojai skundžiasi, kad stirnų gretas gerokai praretino vilkai... Ir vėl tie pilkiai kalti, o gal kartais ir be reikalo... Bet yra kaip yra, ir ne man spręsti, kas dėl vienos ar kitos situacijos kaltas, o aš po nuostabios ryto klajonės grįžau laimingas. Ir čia prisiminiau motinos prieš daugelį metų pasakytus žodžius: „Tu, vaikeli, ko gero, visą gyvenimą nesuaugsi“. Teisi buvo mama, to neneigiu, nes aš noriu matyti grožį, o jei dar pavyksta tą grožį įamžinti, aš tomis akimirkomis visada mielai dalinuosi su kitais, šį kartą – su jumis, gerbiamieji „Švenčionių karšto“ skaitytojai.

Algis JAKŠTAS