Kitą savaitę Romualdas Pauliukevičius švęs gražų 60 metų jubiliejų. 60 metų – tai daug ar mažai? Galiu iš savo asmeninės patirties pasakyti, kad tie dešimtmečiai pralekia kaip cunamis. Tai daug ar mažai, priklauso nuo paties žmogaus, svarbu, kaip tu sudėliosi gyvenimo prioritetus, nuo to ir priklausys, kokį gyvenimiškos patirties bagažą susikrausi per tuos metus ir kaip tą patirtį panaudosi.

Norėdamas savo patirtį panaudoti rajono žmonių labui, ir į politiką Romualdas nuėjo, buvo išrinktas į rajono tarybą, o ar pasiteisino viltys, pakalbėsime šiek tiek vėliau, o dabar pradėsime nuo pradžių pradžios – vaikystės.

- Gimiau ir augau gražiame Dvilonių kaime. Buvau jauniausias šeimoje, turėjau dvi aukles – vyresnes seseris. Gimtajame Dvilonių kaime ir pradinę mokyklą baigiau. Ar kas nors dabar patikės, kad tuomet Dvilonių pradinėje mokykloje mokėsi apie 40 vaikų? Iš poros kaimų – Dvilonių ir Šišniškio – tiek susirinkdavo mūsų. Tuomet Dvilonyse buvo 34 gyvenami namai, kiekviename jų dažniausia buvo po kelis žmones, dabar nuolat gyvena gal 12 žmonių. Štai tokios gyvenimo pasakėlės.... Baigęs Dvilonių pradinę, mokslus tęsiau Strūnaičio aštuonmetėje, kurią baigęs 1974 m. įstojau į Panevėžio hidromelioracijos technikumą. Jį baigiau 1978 m. ir sugrįžau į gimtąjį Švenčionių rajoną. Tiesa, kalbant apie mokslus, vėliau jau nepriklausomoje Lietuvoje baigiau Žemės ūkio akademiją, - apie savo vaikystę ir mokslus pasakoja Romualdas Pauliukevičius.

- Romualdai, o kas lėmė apsisprendimą pasirenkant profesiją?

- Matyt, tai, kad aš buvau kaimo vaikas. Aš nuo 13 metų mokėjau dirbti visus žemės ūkio darbus ir, kas svarbiausia, man tie darbai patiko. Aš ir dabar neatitrūkau nuo to, ką išmokau, nes jauniausias sūnus ūkininkauja, o mes jam padedam. Tad mano apsisprendimas pasirinkti specialybę buvo logiškas. Ir sugrįžimas į gimtąjį Švenčionių rajoną buvo sąmoningas, nes reikėjo padėti tėvams. Aš ir neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Prieš skirstymą gavau Švenčionėlių melioracijos direktoriaus pažymą, kad būsiu įdarbintas, čia ir gavau paskyrimą.

- Ir kaip sekėsi jaunam specialistui bendrauti su melioratoriais?

- Pradėjau nuo vyr. darbininko kontrolieriaus. Sugebėjau surasti kontaktą su melioracijos senbuviais. Su tais žmonėmis šaukdamas ar bardamasis nieko nepasieksi. Svarbu būti tolerantiškam ir viskas buvo gerai. Po to pakilau pareigose, dirbau meistru. Mes ne tik laukus melioravome, bet ir kelius tiesėme. Kiekviename projekte 3-5 kilometrai kelio mažiausiai buvo padaroma Švenčionėlių melioracijos. Įmonė turėjo geros technikos ir gaila, kad vėliau buvę vadovai leido tokiai įmonei žlugti, o juk galėjo sėkmingai gyvuoti. Žinoma, tada kai kur ir lazda buvo perlenkiama, tai liečia ir vienkiemių nukėlimą, ir miškelių medžių užkasimą į tranšėjas. Tik vėliau buvo susiprotėta ir leista žmogui bent malkom medžio nusipirkti. Kalbant apie melioracijos sistemų būklę, tai dabar situacija prasta, ir jei nebus imamasi priemonių, kasmet ji prastės. Prisiminkim kad ir pernai metus, kiek laukų liko nenukultų, nesuartų, kai buvo lietinga vasara ir ruduo. Jei melioracijos sistemos dirbtų normaliai, to nebūtų.

- O kodėl iš melioracijos išėjai?

- Išėjau 1992 metais, nes padėtis vis prastėjo. Melioracijos įmonė pradėjo byrėti. Nors, jau minėjau, buvo galima išsilaikyti, bet tiesiog nebuvo gero vadovo. Buvo technika, buvo žmonės, o vadovo tvirto - ne, ir rezultatas toks, kad Švenčionėlių melioracijos neliko. Po melioracijos planavau eiti į muitinę, bet išėjo taip, kad nuėjau dirbti į rajono Žemės ūkio skyrių. Dirbau su sklypų registracija. Išdirbau iki 1998 m. ir jau 20 metų dirbu Registrų centre, tuomet vadinosi kitaip. Darbas panašus kaip ir Žemės ūkio skyriuje. Kaip bežiūrėtum, visas mano darbas susijęs su žeme. Tą polinkį, matyt, gavau iš tėvų, protėvių.

- Darbas darbu, bet yra ir graži šeima. Kaip su Jūrate susipažinai?

- Su Jūrate susipažinau ir pradėjome bendrauti Panevėžyje, nors jos tėviškė – Vidutinėje. Žinoma, aš ją matydavau, nes mano draugas su jos broliu buvo draugai, o rimta mūsų pažintis prasidėjo, kaip jau minėjau, Panevėžyje, ir mūsų draugystė iki vestuvių tęsėsi 9 metus. Gal būtumėm ir anksčiau susituokę, bet dar kariuomenė laukė, kai grįžau, tada ir nutarėme šeimą kurti. Susituokėme 1982 m., po metų gimė vyriausias sūnus Raimondas, kuris kaip ir aš dirba Registrų centre, po 7 metų susilaukėme jaunėlio Mindaugo, kuris dabar mūsų ūkininkas. Aš labai džiaugiuosi, kad abu mano sūnūs niekur neišvažiavo, liko savo krašte, niekur neišlėkė geresnio duonos kąsnelio ieškoti. Juos su Jūrate auginome taip, kad ir žemę mylėtų, ir darbo nebijotų. Ir džiaugiuosi, kad išaugo ne baltarankiai, o vyrai, nebijantys darbo ir žinantys, kad reikia padėti. Smagu, kai dirbame ranka rankon. O mano džiaugsmas dabar gimęs anūkas Paulius, - apie savo gyvenimą pasakoja Romualdas Pauliukevičius.

- Romualdai, o kaip tu politikon patekai?

- Kaip patekau? Jau kuris laikas vis tai su vienu, tai su kitu pabendrauju, pasišneku apie politiką, o ir valstiečius kurį laiką stebėjau. Tai ir į rinkimus su jais ėjau, ir į tarybą patekau. Žinoma, buvo noras kažką daryti rajono žmonių labui, bet kai pamačiau, kas dedasi, kaip nesiskaitoma su tarybos nariais... Turėjau vilties, kad visi kartu susėdę ieškosim sprendimų, juk ne veltui sakoma, kad ginčuose gimsta tiesa, bet pas mus tik valdantieji sprendžia, o kiti nustumti, meras taip pat tik savo tiesas pripažįsta, per daug arogantiškas. Čia baisiau negu baisu. Aš Klipčiui vieną kartą tiesiai į akis sakiau – baisiau nei pas Lukašenką. Liūdna dėl to, kad situacija tokia rajone, ir jei laiko ratą galima būtų atsukti atgal, rimtai pagalvočiau, ar eiti į politiką, - kalbėdamas apie politiką rajone sako mano pašnekovas Romualdas Pauliukevičius, o kai baigiantis pokalbiui paklausiau, ką keistų savo gyvenime jei būtų galima pradėti nuo pradžių, išgirdau tvirtą vyrišką atsakymą:

- Nieko nekeisčiau. Viskuo esu patenkintas. Turiu gražią šeimą, darbą, kurį mėgstu, daug laiko galiu skirti darbui su žeme, gal tik į politiką neičiau, nes tai, ką pamačiau per tuos trejetą metų – baisu. Baisu, kai nesiskaitoma su žmonėmis, kai aukščiau visko – tik sava nuomonė. Apžvelgiant tuos 60 metų galiu pasakyti, kad jie prabėgo greitai, bet manau, aš juos nugyvenau prasmingai, - baigdamas mūsų pokalbį sako Romualdas Pauliukevičius, kitą savaitę minėsiantis gražų 60 metų jubiliejų, o aš atsisveikindamas palinkėjau gražios šventės, o ir datos nesureikšminti, nes tai tik skaičius, o metų turime tiek, kaip jaučiamės.

Šį pasakojimą norėčiau užbaigti Platono žodžiais: „Užvis sunkiausia ir neramiausia protingam žmogui, kai reikia tuštiems ir nenaudingiems dalykams eikvoti daug laiko.“ Šie žodžiai labai tinka prie Romualdo Pauliukevičiaus pamąstymų apie politiką rajone.

Algis JAKŠTAS