Mes turime 315 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3546
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13733
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89763
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

2012 metai – Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai

2012 m. kovo 10 d., šeštadienis Nr.20 (1163)

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis savęs netaupė ir negailėjo
(1871 – 1927)
,,Duok, Dieve, kad sudegčiau kaip žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės Tau ir Tavo Bažnyčiai“.

(Jurgis Matulaitis)

 

Negalia atsinaujino

Vėl staiga atsigauna senoji negalia. Manė, kad reumatizmas. Laukė porą mėnesių ir nutarė ieškoti gydytojų pagalbos. Gavęs rusišką užsienio pasą ir pasiskolinęs iš pusbrolio pinigų išvyko į Vokietiją. Kurorto gydytojas nepajėgė nustatyti ligos priežasties ir, skausmui nesiliaujant, išrašė pažymėjimą vykti į Merano gydyklą Alpėse, tuometinėje Austrijoje. Jurgis Matulaitis pasiuntė gydytojo pažymėjimą į Varšuvą ir prašė pratęsti pasą ketvertui mėnesių, bet pasas buvo pratęstas tik 4 savaitėms. Tada Jurgis Matulaitis išvyko į Šveicariją – Friburgą tvarkyti sveikatos ir studijuoti.

 

Į universitetą – nuo rusų persekiotojų prisidengę slapyvardžiais

Friburge atsirado 1899 m. gruodžio pabaigoje, įsirašė į universitetą Montvydo vardu (prisidengti nuo rusų persekiotojų) ir įsikūrė bendrabutyje. Čia rado anksčiau atvykusius draugus su lietuviškais slapyvardžiais. Dirbę parapijose, kiti turėjo santaupų, o jis buvo priverstas ieškoti darbo. Gavo vikaro vietelę priemiestyje. Klebonija buvo senas mūrinis namas upės slėnyje. Vėl drėgmė. Bet kitos išeities nebuvo. Pradėjo sakyti pamokslus prancūziškai, lankyti ligonius, krikštyti. Dvigubas darbas – parapijoje ir universitete – sekino jėgas, o tariamasis reumatas nesiliovė varginęs. Skaudėjo ne tik koją, bet ir ėmė gelti ranką. Kreipėsi į gydytoją, kuris turėjo gerą vardą, bet buvo brangininkas. Išklausinėjo ligos istoriją, padarė tyrimus ir rado kaulų tuberkuliozę. Patarė operuotis. Operacija užtruko pustrečios valandos. Po to išbuvo klinikoje keletą savaičių ir ištisus metus gydytojo priežiūroje. Eidavo pas jį kas savaitę, kad suleistų vaistus, o jie buvo labai skaudūs.

 

Poliglotas, gabus teologas

Grįžęs prie parapijos darbo, gavo geresnį kambarėlį ir toliau tęsė studijas. Universitete buvo vartojamos dvi kalbos – vokiečių ir prancūzų, tad išmoko abi. Buvo gabus kalboms, sakysim, graikų mokėjo ne tik senąją, bet ir naująją kalbą. Gydytojas patarė nepersistengti studijose.

Gydosi ir studijuoja. 1902 metais jis apgina teologijos daktaro laipsnį Fryburo katalikų universitete tema: „Rusų teologų doktrina apie pirmųjų žmonių teisumo būklę“. Disertacija nustebina Universiteto vadovybę. Darbas buvo įvertintas kuo geriausiai, po metų išspausdintas Krokuvoje. Juo susidomėjo Vakarų teologai, nes ligšiol nebuvo literatūros rusų teologijos klausimais.

 

Rusai šiaip ne taip patvirtino seminarijos profesoriumi

Friburgo profesoriai rašė Romai, atkreipdami dėmesį į nepaprastus jaunojo teologijos daktaro gabumus. Apgynęs daktaratą, išvyksta į Kelcus, ir čia jau laukė jo rusų policija: kur taip ilgai buvęs, kodėl neprašęs pratęsti paso, kas nesant, ėmęs algą ir t. t. Jis aiškinosi per vyskupą, kuriam pristatė visus atsivežtus pažymėjimus – gydytojo, universiteto, šveicaro vyskupo. Teko ilgokai laukti, kol rusai patvirtino seminarijos profesoriumi.

 

Dėl ligos apkaustė metaliniais saugikliais

Dėstė bažnytinę teisę, filosofiją ir lotynų kalbą. Dėl ligos vėl išvyksta į Varšuvos ligoninę. Grįžo metaliniais saugikliais apkaustyta koja ir ranka. Jam vaikštant, buvo girdėti metalo žvangėjimas. Per mišias taurę ir ostiją keldavo tik viena ranka. Varšuvoje jis įkuria Krikščionių darbininkų sąjungą, leidžia laikraščius, rūpinasi našlaičiais ir kitais nelaimingaisiais. Atėjus vasarai, jis buvo išvežtas ilgesniam laikui į smėlėtus pušynus. Čia pradėjo akivaizdžiai stiprėti ir grįžęs, dar gana silpnas, sutiko dėstyti tikybą mergaičių gimnazijoje.

 

Paskaitų klausydavosi net mokytojai

Mokykloje buvo viena lietuvaitė – J. Žukauskaitė, vėliau Jokantienė, kuri pasakojo, kaip naują dėstytoją atvesdavo du vyrai, paėmę už rankų, ir pasodindavo į kėdę. Nevaldęs vienos rankos ir viena koja sunkiai judėjusi. Dėstė be vadovėlio taip įdomiai, kad ateidavo klausytis net mokytojai. Aiškindavo klausimus įdomiai ir plačiai. Klausimus prašydavo užrašyti ant kortelių ir padėti ant katedros prieš jam ateinant į klasę.

 

Petrapilyje profesorių tiesiog ant rankų nešiojo

Teologijos akademija, perkelta iš Vilniaus į Rusijos sostinę, ligi šiol neturėjo sociologijos kurso. Negalėjo turėti, nes ši studija buvo draudžiama, ypač kunigams; juos net bausdavo už literatūrą, rastą namuose. Po 1905 m. įvykių akademija nutarė (1906 m.) įsteigti šių mokslų katedrą, rusų valdžia sutiko. Sunkumų iškilo rasti tinkamą profesorių. Sustota ties J.Matulaičiu, kuris garsėjo socialine veikla, ir jis kviečiamas pagaliau sutiko. Kiek pasitaisius sveikatai, atvyko į Petrapilį 1907 m. rugsėjo pradžioje, atsivežė nemažai literatūros. Pirmąją paskaitą jis dėstė gražia lotynų kalba, vėliau kitas – išdailinta varšuvine lenkų kalba – geriau už tikruosius lenkus. Akademija jį tiesiog nešiojo ant rankų. Auditorija nebetalpino norinčių patekti į paskaitas.

 

Petrapilyje – gausi ir aktyvi lietuvių bendruomenė

Matulaičiui rūpėjo ne tik darbas auditorijoje. Jį traukė žmonės ir praktinė veikla. Petrapilis buvo internacionalus, pilnas įvairių tautybių, tarp jų ir lietuvių. Tada skaičiuota, kad lietuvių yra apie 25000. Iš seno čia veikė keletas organizacijų. Kauno kunigų seminarijos rektoriumi buvo paskirtas Maironis, o į Dvasinės akademijos vicerektorius - Jurgis Matulaitis. Petrapilio lietuviai tautos dainiui surengė išleistuves, ir J.Matulaitis įteikė jam visų vardu dovaną. Po atostogų, grįžęs į Petrapilį, J.Matulaitis gavo naujų pareigų – studentų dvasios vadovo – kapeliono. Paruošia naujus Marijonų įstatus, pritaikytus slaptai veiklai. Būdamas dvasios tėvu, įsidėmėjo vieną kitą studentą, kuris ieškojo gilesnio dvasinio gyvenimo. J.Matulaičiui teko eiti ir rektoriaus pareigas. Studentai tuo labai džiaugėsi.

 

Karjeros atsisakė dėl rūpinimosi žmogaus dvasios pasauliu

Po kurio laiko Vatikanas siūlo Matulaičiui persikelti į Romą ir čia atstovauti Rusijai, Lietuvai, Lenkijai, net Poznanei ir Galicijai ir informuoti Apaštalų Sostą apie Bažnyčios padėtį tose šalyse. Tada savo dienoraštyje svarsto: „Matome, kad vieni, užimdami aukštas vietas, mažiau nuveikia dėl Dievo, o kiti, žemiau pastatyti, daug padaro. Teko matyti net tą patį žmogų, kuris žemiau stovėdamas, davė daugiau naudos, o aukščiau pakeltas, nebetiko. Taigi, bus geriau... varyti toliau pradėtą darbą“.

Jis galėjo padaryti karjerą, eidamas mokslininko keliu. Bet jis ypač rūpinosi žmogaus dvasios pasauliu. Karo metais iš Marijampolės jis išvyksta į Šveicariją gydytis ir studijuoti. Užsuka pakeliui į Varšuvą, kur gyvendamas įsteigia vargdienių seserų vienuolyną.

 

„Jeigu Lietuvai reikalinga mano auka, aš neatsisakau...“

Matulaičio veiklumą, gabumus, įtaigą pastebėjo Vatikanas. Lietuvos Taryba, paskelbusi Nepriklausomybę, rūpinosi, kad sostinė Vilnius gautų lietuvį vyskupą. Lietuvos Tarybos nariai dėl Vilniaus vyskupo skyrimo lankėsi 1918 m. du kartus pas nuncijų Miunchene. Jis pritaria J.Matulaičio kandidatūrai. Vokiečiai dar valdė Lietuvą, ir buvo žinoma – jie nenori kandidato lenko. Tai jautė, o gal ir žinojo J.Matulaitis. Grįždamas iš Vilniaus, sustojo Kaune ir užėjo pas vokiečių politikos skyriaus vedėją dr. Erichą Zechliną: „Prašiau nepiršti manęs į Vilnių“. Taryba, ilgai netrukusi, apsisprendė už J.Matulaitį ir pranešė apie tai nuncijui į Miuncheną. Matulaitis pats nuvyksta į Miuncheną prašyti nuncijaus, kad jį paliktų ramybėje. Dėl savo vizito pas nuncijų jis rašo: „Miunchene buvau ir, deja, išsinešiau įspūdį: į mano pasiaiškinimus Šv. Tėvas vargu ar atsižvelgs“. Taryba, matyt, jautė vieną pavojų: J.Matulaitis, net nominuotas vyskupu, gali atsisakyti. Pasiuntė du kunigus, kad įtikintų nebesipriešinti. Šie atvyko į Marijampolę ir po vakarienės išsivedė į vienuolyno sodą kalbėtis be liudininkų. J.Matulaitis ramiai klausė, o jo veidas rodė didelį susirūpinimą. Pagaliau tarė:

- Na ką gi, jei Lietuvai reikalinga mano auka, aš neatsisakau. Bet žinokite, kad jūs mane siunčiate į pražūtį. Pavojaus aš nebijau ir savo asmens nebranginu, man tik baugu, kad save paaukosiu ir nieko negalėsiu padaryti.

 

Maironio nenorėjo lenkai

Vizitatorius Achilles Ratti, būsimasis popiežius, o tuo metu dar tik prelatas gavo per rankas paties J.Matulaičio raštą, rašytą Marijampolėje. Dėstė jis savo motyvus, jau mums žinomus, ir prašė apsaugoti jį nuo vyskupystės. Spalio viduryje gavo atsakymą tuo pačiu keliu – per pasiuntinį. Atplėšęs laišką, J.Matulaitis pastiro: jau paskirtas vyskupu. Ir prierašas: jei bandysiąs atsisakyti, popiežius atsisakymo nepriimsiąs. Tą naktį, sako, negalėjęs užmigti. Pajutęs visą užgriūvančią naštą. Kandidatu į vyskupus buvo ir tautos dainius prelatas Maironis, bet jo nenorėjo lenkai.

(B.d.)

Parengė Bronius Lazaraitis ir Danutė Bučelienė
 

 
Reklaminis skydelis