Žiniasklaidoje nuolat pasirodant pranešimams bei gamtininkams kalbant apie nykstančias ar į Raudonąją knygą įrašytas gyvūnų rūšis, Švenčionių rajone vyko tikra itin reto vabalo paieškos medžioklė. Tiesa, ieškomas vabalas – toks smulkus ir retas, jog kažin, ar kas nors be ieškojusių gamtosaugininkų yra jį matę.

Kaimyninėse šalyse saugomas vabalas

Manerheimo grybinuko (Oxyporus mannerheimii) paiešką Gelednės apylinkėse vykdė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Metodinio – analitinio centro (MAC) ekspertai. Nors visos Europos Sąjungos (ES) šalys, kuriose gyvena šis vabalas, privalo jam įsteigti specialias saugomas teritorijas, žinių apie jį Lietuvoje iki šiol trūksta. 

Šiuo metu Manerheimo grybinukas saugomas Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje, o Lietuvoje žinomos vos dvi radavietės. Vienoje jų, šalia Gelednės kaimo, įsteigta Buveinių apsaugai svarbi teritorija (BAST).

Ekspedicija vykdyta rugsėjo 11-12 dienomis, kadangi, kaip galima nuspėti iš vabalo pavadinimo, jo gyvenimas glaudžiai susijęs su grybais, tad prasidėjus grybavimo sezonui jį surasti šansų daugiau.

„Paprastai tokiu sezono metu miškuose gausu grybų, o mūsų ieškomas grybinukas maitinasi grybuose gyvenančių dvisparnių lervomis. Grybinukai prasigraužia į grybą ir rausia jame takus, į kuriuos patekusios dvisparnių lervos tampa spąstus paspendusio vabalo grobiu. Jų reikia ieškoti lepšiuose, raudonviršiuose, baravykuose ir kituose skylėtabudiniuose grybuose. Jei grybe tikrai yra grybinukas, tai grybo apatinėje dalyje pastebimi mažyčiai „kurmiarausiai“, kuriuos jis sukuria rausdamasis gilyn“, – pagrindinį atspirties tašką nupasakoja ekspedicijos iniciatorius, MAC gamtosaugos ekspertas – entomologas Giedrius Švitra.

Pagal Europos Komisijos Buveinių direktyvą Manerheimo grybinukų buveinėse turi būti steigiamos BAST, tačiau anot specialistų vienintelės šiuo metu saugomos teritorijos neužtenka, ir teoriškai vabalo arealas turėtų apimti visą Lietuvos teritoriją. Ekspedicijų kaip ši tikslas – ateityje įsteigti naujas BAST, kurios padėtų išsaugoti šį gyvūną.

Rado daugiau, nei tikėjosi

Dvi dienas trukusioje ekspedicijoje dalyvavo ne vien MAC, bet ir Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) darbuotojos kartu su Sirvėtos regioninio parko specialistais. Be Gelednės apeitos ir Paveinių, Balaganų, Trakų, Kusliškės, Zalavo, Katelninkų, Pabradės, Naujašilio miškų teritorijos.

„Regione dominuoja brukniniai, mėlyniniai, gailiniai pušynai su eglių, beržų bei kitų lapuočių priemaiša. Dėl reto lietaus miškai sausi, o grybų, ypač reikalingų mums, mažai ir ieškoti reikia labai atidžiai. Šie metai grybinukų paieškai tiesiog nepalankūs. Ekspedicijos metu aptikome įvairiausių smulkių vabalų bei lervų, tačiau vienintelį Manerheimo grybinuką pavyko rasti tik įpusėjus antrajai ekspedicijos dienai Katelninkų miške prie Gužių kaimo. Kitur paieška rezultatų nedavė, kas tik įrodo, kokia reta tai rūšis“, – aiškina G. Švitra.

Vis tik net ir tiems, kurie pagrindinio paieškos objekto nerado, kelionė nenuėjo veltui. Net kelios ieškotojų komandos ekspedicijos metu aptiko kitus gana retus ir išvaizda į Manerheimo labai panašius grybinukus Oxyporus maxillosus.

Netoli pagrindinės radavietės, Paveinių miške, aptiktos ir kitos ES Buveinių direktyvos II priedo rūšies – Šneiderio kirmvabalio (Boros schneideri), kuriam irgi steigiamos Europinės svarbos saugomos teritorijos – lervos.

„Ekspedicija pasiteisino. Įrodėme, jog tikslingai ieškant Manerheimo grybinuką surasti įmanoma. Taip pat įgavome praktinės patirties, kurią dar panaudosime ateityje. Reikia pripažinti, kad iki šiol neturime aiškaus grybinuko ekologinių poreikių supratimo, tad tokios praktinės veiklos leidžia geriau juos pažinti“, – tiki gamtosaugininkas.

Saugomas dėl svarbos aplinkai

Tačiau kodėl šis vabalas apskritai toks svarbus, kad jam rasti būtų telkiamos kelios dešimtys specialistų? G. Švitra aiškina, jog kaip ir su daugeliu kitų ES Buveinių direktyvos gyvūnų rūšių, pats saugomas gyvūnas svarbus ir kaip platesnio konteksto dalis.

„Manerheimo grybinukas yra vadinamoji „skėtinė“ rūšis – taip vadinami gyvūnai, kuriems išgyventi reikia gana specifinių gamtinių sąlygų, o tų pačių sąlygų reikia ir žymiai daugiau dar sunkiau aptinkamų rūšių. Tai reiškia, jog rasdami ir apsaugodami „skėtinių“ rūšių buveines, iš tiesų apsaugome visą kompleksą panašių rūšių. Taip pat plečiame savo supratimą apie tai, kokie konkrečiai šių rūšių ekologiniai poreikiai“, – sako G. Švitra.

Ateinančiais metais planuojama tęsti šio reto vabalo inventorizaciją, taip kartu tęsiant ir tinklo „Natura 2000“ optimizavimo Lietuvoje darbus. Šis tinklas sieja visas ES nares – jo ribose privalo būti užtikrinta esama ekologinė vertė, tad nors ūkinė veikla ir leidžiama, ji ribojama taip, kad neturėtų ilgalaikio neigiamo poveikio buveinėms ir rūšims.