Renesanso, o gal ir visos žmonijos egzistavimo vienas genialiausių žmonių Leonardas da Vinčis apie gamtą rašė: „Savo valdove pasirinkau gamtą – visų mokytojų mokytoją.“ Kad ir kaip bandytum paneigti šiuos žodžius – nepavyks, nes net trumpam prisilietęs prie gamtos grožio jauti jos palaimingą įtaką, o ką bekalbėti apie įspūdžius, kuriuos patiri būdamas vienoje ar kitoje šalyje. Šį kartą norėčiau trumpai (kaip pavyks) papasakoti apie Juodkalniją, kurioje praleidau visą savaitę.

Nekalbėsiu apie poilsį prie Adrijos jūros, kurioje gali mirkti neišlipdamas nors visą dieną, nes temperatūra +25 laipsniai, jūra švarut švarutėlė, tiesa, vanduo sūrokas – virš 35 proc. Adrijos jūra – trečia pagal sūrumą, po Negyvosios ir Raudonosios. Tiek apie vandenį ir maudynes, o dabar apie kalnų šalį Juodkalniją, prigludusią prie Adrijos jūros. Ši nedidelė valstybė, kurios plotas tik virš 13 tūkst. kvadratinių kilometrų, o gyventojų virš 650 tūkst. Šalis turi turtingą istoriją ir gamtą, su kalnais, kanjonais, kuriuos per milijonus metų išgraužė bėgdamos kalnų upės. Šalis prabanga ir turtais pasigirti negali. Nėra ir didelių miestų, didžiausias – sostinė Podgorica, kur gyvena apie pusė šalies gyventojų. Striuka ir su dirbama žeme, todėl net grūdus duonai tenka įsivežti, bet čia gyvenantys žmonės sugeba verstis ir svetingai sutinka turistus, kurių šalyje kasmet apsilanko vis daugiau ir daugiau, kadangi apie 80 proc. atvykstančių pakeliauti ir pailsėti – iš buvusios Tarybų Sąjungos, tad be vargo, ypač turistinėje zonoje, gali susikalbėti ir rusų kalba. Kadangi Juodkalnijos valiuta – euras, tai keliaujant ir pinigų kaitalioti nereikia, kaip nereikia ir vizos, nors Juodkalnija nėra ES narė.

Per tūkstantmetę istoriją ši šalis priklausė ir graikams, ir romėnams, ir turkai dalį šalies buvo okupavę. Ilgą laiką Juodkalnija buvo viena iš 6 Jugoslavijos respublikų, o nuo Serbijos po referendumo atsiskyrė tik 2006 m. Apie kovas su įvairaus plauko užkariautojais byloja išlikusių tvirtovių griuvėsiai, nukariauti ir pavergti kalniečių gentis nebuvo lengva. Net rusų poetas A.Puškinas rašė apie juodkalnuočių karingą charakterį. Nemažai laiko juodkalniečiai turėjo ir savo valstybę. Turi ir dabar, palengva bandydami išsikapstyti iš privatizavimo palikto chaoso... Bet sugrįžkim prie vertybių, kurios vilioja tūkstančius turistų. Pradėkim nuo gamtos.

Juodkalnijos gamta – įspūdinga ir turtinga. Šalyje gamtai saugoti įkurti net 5 su puse nacionaliniai parkai, o gausiai lankomas yra prie Škoderio ežero įsikūręs nacionalinis parkas. Aš Škoderio ežerą su gausybe paukščių mačiau tik pro pravažiuojančio autobuso langą, bet galiu pasakyti, kad vaizdas užburiantis, ir jei gyvenime dar kartą bus lemta apsilankyti Juodkalnijoje, prie šio ežero būtinai nuvažiuosiu. Juodkalnija turi 294 km Adrijos jūros skalaujamos pakrantės, kur įrengta 117 puikių paplūdimių. Jau pats pavadinimas Juodkalnija (keista, kaip čia Lietuva, kur taip mėgstami tarptautiniai pavadinimai, nevartoja tarptautinio pavadinimo Montenegro) byloja apie tai, kad tai kalnų šalis. Tiesa, tie kalnai nėra labai aukšti. Aukščiausia Dinarų kalnyno viršūnė Zla Kolata – 2534 m. Tiesa, gidė minėjo, kad dabar jau ir aukštesnis taškas yra... Žinoma, per tas kelias dienas neįmanoma aplankyti visų, tegul ir nedidelės šalies, įdomiausių vietų, bet apie keletą jų, kurias aplankėme, norėčiau trumpai papasakoti.

Jau pats atvykimas į Juodkalniją – gana efektingas. Lėktuvas atskraidino į Tivatą, įsikūrusį prie pat Adrijos jūros, Kotoro įlankos. Visai netoli Tivato yra kitas fantastiško grožio miestas kontonas, į kurį galima patekti plaukiant jūra, važiuojant iš apačios arba leidžiantis serpantinu nuo kalnų. Mes leidomės nuo kalnų serpantinu, turinčiu 25 posūkius. Va, čia vairuotojams reikia ne tik meistriškumo, bet ir tolerancijos bei supratingumo... Gidė ne veltui priminė anekdotą apie kunigą ir autobuso vairuotoją. Kai abu pasimirė, kunigas nukeliavo į skaistyklą, o autobuso vairuotojas – tiesiai į dangų. Įsižeidęs kunigas nueina pas Dievą ir sako:

- Dieve, kodėl jis danguje, o ne aš, juk visą gyvenimą tau meldžiausi?

- Tu meldeisi dažniausia vienumoje, o kai jis vairuodavo autobusą kalnų keliais, melsdavosi visas autobusas, - atsakė jam Dievas.

Iš tiesų leidžiantis būdavo akimirkų, kai autobuse įsivyraudavo absoliuti tyla. Beje, reikia pastebėti, kad vairuotojai savo darbą atlieka profesionaliai. Įspūdingai Kotoro įlanka atrodo iš viršaus, kai nameliai – mažyčiai, o didelis laineris – kaip maža valtelė. Kuo žemiau leidiesi, tuo laivas didėja. Įspūdingai atrodo tvirtovės sienų apsuptas Kotoro senamiestis, čia daug kavinukių, barų, tad laisvalaikį yra kur praleisti. Šalimais stovi ir katalikų, ir stačiatikių cerkvės. Kažkuo į Kotoro senamiestį panašus Budvos senamiestis. Kadangi gyvenome Budvoje, tai Budvos senamiestyje lankiausi ir vakare, ir dieną. Ko gero, įspūdingiau atrodo vakare. Pasižvalgyti galima ne tik einant siauromis gatvelėmis, bet ir užkopus ant gynybinės sienos. Nuo sienos vaizdas į Adrijos jūrą – nuostabus. O kiek ištaigingų jachtų stovi Budvoje, kaip, beje, ir Kotore, Tivate.

Būnant Juodkalnijoje būtina aplankyti Lipos urvą, esantį visai netoli senosios šalies sostinės Cetenės. Nors šis urvas rašytiniuose šaltiniuose minimas gal nuo 9-to amžiaus, lankytojams atvertas tik 2015. Įspūdis, kurį patiri po urvą eidamas – lyg iš pasakos. Tiek nuostabių keistų formų, kurias per milijonus metų suformavo gamta. Čia keisti rūmai ir figūros, panašios į žmogaus, ir dar daug daug įvairiausių darinių. Tiesa, urve šaltoka. Lauke - +30, o viduje – 8-10 laipsnių šilumos.

Neišdildomą įspūdį paliko ir Taros upės kanjonas su tiltu. Drąsiausi gali per kanjoną ir lynu persikelti. Beje, tiltas virš upės nutiestas 160 metrų aukštyje. Žiūri į vieną tilto pusę – gražu, į kitą – dar gražiau, apačioje – Taros upės juosta ir kalnai, kalnai... Pavasarį, kai ima tirpti kalnuose sniegas, upė tampa galinga. Dabar ji srauni.

Norėčiau paminėti ir aukštai kalnuose aplankytą Juodąjį ežerą. Va ten tai tik vienas kitas smarkuolis drįsta pasimaudyti, nes ten ne tik šaltas vanduo, bet ir pavojingi sūkuriai kelia pavojų. O koks gaivus oras 1500 metrų aukštyje...

Juodkalnijoje gali keliauti ir su turistinėmis firmomis, ir su išsinuomotu automobiliu, ir laivais. Tik kad to laiko per tas kelias dienas trūksta, ir aš čia tik 10 proc. savo įspūdžių aprašiau...

O pabaigoje dar keli skaičiai: saulė Juodkalnijoje šviečia apie 240 dienų, maudytis jūroje galima apie 180 dienų, nes vidutinė vandens temperatūra panaši kaip oro – apie 27 laipsnius.

Algis JAKŠTAS

2018-09-22