Mes turime 60 svečius online

Apsilankymų šiandien:47
Apsilankymų vakar:682
Apsilankymų šį mėn.:12621
Apsilankymų iš viso:1533548

Ingos mandalose užkoduota sielos būsena

2018 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis Nr.66 (1790)

Paėmęs tarybiniais laikais išleistą tarptautinių žodžių žodyną net neradau žodžio „mandala“ reikšmės aprašymo, tad prieš važiuodamas pas mandalas kuriančią (kažkaip čia nelabai man tinka žodis „piešiančią“), Švenčionyse gyvenančią Ingą Baltakę, pabandžiau internetinėje erdvėje rasti bent kiek detalesnį mandalos apibūdinimą. Tai, kas atkeliauja iš Rytų, dažnai apipinama mistika. Juk kažkur ten vis dar ieškoma mistinės Šambalos, kažkur ten, matyt, buvo sukurtos ir pirmosios mandalos, kurioms dažnai priskiriamos mistinės galios. Štai keli mandalos apibūdinimai: tradicinė budistinė mandala reiškia šventą ratą, kuris simbolizuoja tam tikrą dievybę, kitaip tariant, tos dievybės energijos dvimatį vaizdą; mandala – tai universalus pasaulio vienovės, sveikatos ir sėkmės simbolis, dar vadinamas maginiu apskritimu; mandala yra apskritimo arba kvadrato formos geometrinė kompozicija, simboliškai vaizduojanti tam tikrą dvasinę, kosminę arba psichologinę tvarką. Ji gali būti piešiama ant medžiagos ar supilta iš spalvoto smėlio. Čia tik keli mandalos apibūdinimai, o jų yra žymiai daugiau...

Tai, kaip gimsta mandalos Švenčionyse, kurias kuria Inga Baltakė – šiek tiek vėliau, o pokalbį su Inga, kuri Švenčionyse – palyginus naujas žmogus, pradedame nuo pažinties.

- Gimiau ir augau Vilniuje, pačioje Vilniaus širdyje – Užupyje, menininkų šeimoje. Baigusi vidurinę, įstojau į Stepo Žuko dailės technikumą Kaune. Baigusi technikumą ir likau Kaune gyventi. Gimė sūnus. Mano specialybė, kurią įgijau – meninis apipavidalinimas. Tai gal net šiek tiek susiję su mandalomis, nes mums būdavo duodamos užduotys – reikėdavo tam tikrose formose išpiešti ornamentus. Man tai patiko, nes piešdavau nuo darželio laikų. Manau, kad tą paveldėjau iš savo tėvų. Tėtis – tautodailininkas, drožinėjantis iš medžio įvairias lėkštes, o jos tai lyg mandalos, su tradiciniais raštais ir ornamentais. Mama audė tautines juostas. Ten irgi mačiau spalvų derinimą, raštus. Meninį pojūtį tėvai mums ugdė vedžiodami į parodas Vilniaus parodų erdvėse. Ir net tik parodas lankydami galėjome pajusti grožį. Mama visada nuo vaikystės mokė pastebėti grožį, formų įvairovę gamtoje, tad su meno pradmenimis aš jau susipažinau nuo vaikystės, o kadangi turėjau savo požiūrį į visa tai, nes man patinka derinti sunkiai suderinamus dalykus, tas vienaip ar kitaip atsispindi tame, ką dabar kuriu – mandalose.

- Inga, o kodėl ne grafika, ne tapyba, ne akvarelė, o mandala?

- Jau minėjau, kad nuo vaikystės mačiau tėčio drožinėtas lėkštes, ir man patikdavo iš tų figūrų sudėlioti ornamentą, kurį ištobulinus atsirado mandala. Mandalų kūryba, piešimas – man savotiška meditacija. Čia aš radau savotišką nusiraminimą. Kai piešiu, aš apie nieką negalvoju. Susikoncentruoju į piešinį, į tuos užburiančius raštus. Kaip jau sakiau, iš tėvų išplaukė tas susidomėjimas, o sūnus parūpino man įrankius piešimui, tai buvo savotiškas postūmis kūrybai. Piešiu daugiausia juodai baltas mandalas, nors kartais atsiranda šiek tiek spalvos. Ir nors faktiškai ten tik dvi spalvos, bet rašto intensyvumu, plonytėm linijom sukuriami nematomi, bet juntami atspalviai...

- Ar tavo mandalos gimsta spontaniškai, ar turi pirminę mintį, idėją?

- Būna visaip. Kartais gimsta spontaniškai. Dažniausia taip būna, kai aš stebėdama gamtą pamatau kažką įdomaus. O jeigu neturiu jokios pradinės minties, paimu baltą popieriaus lapą, padedu tašką viduryje ir pradedu medituoti, galvoti, ir savaime ima kurtis mandala. Kartais mandalą galiu piešti mėnesį laiko, o kartais būna, kad nupiešiu per vieną dieną. Čia kaip jo didenybė įkvėpimas ateina, net ir tuo atveju, kai mandalą piešiu ilgai, mintis nenutrūksta, aš vis prisimenu pradėtą darbą ir po vieną, kelis štrichus einu pirmyn. Matyt, toks jau mano būdas, aš ne tik mandalas piešdama, bet ir kitus darbus dirbdama dažniausia viską gerai apgalvoju, o po to viskas vyksta savaime. Svarbu mintyse viską sugeneruoti.

- O jei viskas gimsta spontaniškai, ar ranka spėja paskui mintis?

- Spėja. Tam reikšmės turi ir tai, kad aš mokiausi meno, yra profesiniai pagrindai ir įgūdžiai. O šiaip žiūrėdami į mandalas žmonės dažniausia jaučia skirtingus pojūčius, bet kažkaip abejingų nėra.

- Inga, koks jausmas apima, kai padedi paskutinį tašką ar brūkšnį ir supranti, kad mandala baigta.

- Pirmoji mintis, ko gero, būna „nieko daugiau nedaryk, nes sugadinsi“. Ir mintyse sau pasakau „Viskas, užbaigta“. Ir niekados nesugrįžtu. Užbaigta reiškia užbaigta. Nes kiekvienoje mandaloje užkoduoti tam tikro laikotarpio išgyvenimai, pojūčiai, nuotaika, ir jie nesikartoja.

- Ar tau įdomu, kokius pojūčius kitiems sukelia tavo mandalos?

- Taip, man įdomu.

- Kada geriausia sekasi kurti?

- Kada esu ramybėje, atsipalaidavusi. Tada viskas einasi puikiai. Aš kažkada bandžiau piešti mandalas supykusi, po to nusprendžiau, kad tų mandalų niekas nematys. Pačiai irgi skauda į jas žiūrint, jaučiasi neigiamos emocijos. Geriausiai sekasi po pabuvimo gamtoje.

- Inga, gimei, užaugai ir gyvenai mieste, o kaip santykis su gamta?

- Taip, esu lyg ir miesto žmogus, bet visi, kas su manimi pabendrauja, sako: „Tokio gamtos žmogaus nemačiau“. Mano ryšys su gamta yra labai didelis. Gal tą meilę gamtai aš atsinešiau iš vaikystės, kai klausiausi bėgančios Vilnelės čiurlenimo, kai su tėvais eidavome pasivaikščioti į parką, važiuodavome į mišką...

- O ką galėtum pasakyti apie Švenčionių krašto, į kurį tave atsivežė Tomas, gamtą?

- Švenčionys mane ir sužavėjo savo gamta, kad čia tiek miškų ir jie tokie gražūs, o aš taip mėgstu grybauti, nors man svarbiausia tiesiog pabūti gamtoje, miške. Buvimas gamtoje, prie vandens – tai nuostabu. Mūsų ir santuoka su Tomu buvo gamtoje, prie legendomis apipinto Lino verdenės šaltinio. Buvo toks nuostabus jausmas, kai ten davėme priesaikas, užliejo tokia šiluma, lyg į mamos glėbį būtum įpuolus.

- Be mandalų kažką tapai, pieši?

- Ne. Anksčiau tapiau, piešiau, bet dabar apsisprendžiau apsistoti bent jau kuriam laikui tik prie mandalų. Ir žinote, jos mane lyg magnetas traukia, kartais būna taip, kad net rankos virpa, kaip norisi prisėsti. O šiaip daug metų esu dirbusi su dizainerėm, siuvusi dizainerių projektus, romanetes, užuolaidas, širmas, lovatieses ir kita. Visokie įmantrūs sumanymai, kuriuos įgyvendindavau... Dabar irgi dirbu siuvimo įmonėje ALVIVA.

- Ar domiesi kitų menininkų kūryba?

- Taip. Manau, kad kiekvienas menininkas turi domėtis kitų menininkų darbais arba didžiausio menininko – gamtos – sukurtais kūriniais. Gamtoje tiek formų, tiek grožybių, kad keliuose kvadratiniuose centimetruose gali pamatyti tiek, kad peno kūrybai ilgam užteks. Svarbiausia, reikia gamtą mokėti stebėti ir, žinoma, ją mylėti. Daugelio mano kūrinių įkvėpėja – gamta.

- Rugsėjo 22 d. Švenčionyse, kavinėje „Varnelė“, 12 val. bus atidaroma tavo mandalų paroda, ir dalis jų bus parduodama. Ar visas galės įsigyti pirkėjai?

- Tikrai ne. Pirmiausia neparduosiu pirmos sukurtos mandalos ir tų, kurios man teikia nusiraminimą, - sako Inga baigiantis mūsų pokalbiui.

Inga turi dar vieną pomėgį – fotografiją. Šią svajonę taip pat padėjo įgyvendinti sūnus, o būsimos parodos organizavimu užsiima vyras Tomas. Kartais būna taip, kad atėjęs kalbėtis su nepažįstamu žmogumi, išsiskiri tarsi su seniai pažįstamu. Taip buvo ir bendravimo su Inga metu. Atsisveikindamas palinkėjau jai kūrybinių idėjų įgyvendinimo ir ne tik kuriant mandalas, bet ir fotografijoje...

Algis JAKŠTAS

2018-09-08

 
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis