Mes turime 311 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:174
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16375
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92405
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Trankėsi perkūnas, smaginosi kruša

2018 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis Nr.66 (1790)

Lietuvių liaudis apie tokį orą, koks buvo antradienio vakare ir trečiadienio nakties pirmoje pusėje sako: „Dangus su žeme maišėsi“ arba „Velnias ženijasi“. Nors jau dieną dangumi plaukiantys debesys retkarčiais tai vienur, tai kitur prapliupdavo lietumi ir Dievulis pagrūmodavo žaibais ir griaustiniu. Vakarop perkūno kanonada sustiprėjo, o debesų žiedas vis labiau supo padangę, o sutemus dangų iš visų pusių nušvietė žaibų fejerverkai. Vieną kitą kartą perkūnas jau visai rimtai trinktelėjo. Ėmė vis smarkiau lyti, o po to kelias minutes siautėjo kruša. Kadangi buvo tamsu, tai tikrąjį krušos „žavesį“ pamatyti buvo sunkoka, tik kai į lango stiklą ledukai vienas po kito trankėsi, susidarydavo įspūdis, kad kažkas iš tamsos akmenukus mėto. Kruša, matyt, ir nuostolių didesnių ar mažesnių pridarė. Kai kur plonesnę stogo dangą „prakalė“, sako net automobilių stogams kliuvo, o štai medžių lapai ir daržo bei sodo augmenija gerokai nukentėjo. Netoli manęs augantis ąžuolas bene pusės gilių neteko. Visa žemė po krušos buvo gilėmis nuklota.

Nepaisant nerimastingo perkūnijos trankymosi ir žaibų pliūpsnių stebėti gamtos stichijos siautėjimą buvo iš tiesų įdomu, o jausmas tiesiog žodžiais nenusakomas. Tiesa, miestelyje ta gamtos stichija buvo ne tokia baugiai didinga, o kur nors kaimo vietovėje ji žmogui visada kelia pagarbią baimę. Bene gerą valandą žiūrėdamas į grėsmingą nakties dangų, klausydamas perkūno kanonados, kažkaip nejučia mintimis nuklydau į praeitį, prisiminiau, kaip artėjant perkūnui, motina visada lange pastatydavo šventintą verbą ar kryželį, o jei debesys būdavo grėsmingi, dar ir šventintu vandeniu namus pašlakstydavo. Ar tai padėdavo išvengti nelaimės? Galbūt, nes kiek pamenu nė karto perkūnas nekirto į nedidelį, pakelėje prigludusį namuką, tiesa, vieną kartą kamuolinis žaibas visgi buvo „užsukęs“, bet kaip iš niekur atsirado, taip gerokai pagąsdinęs tris tuomet kambaryje buvusius žmones – mano mamą, kaimyną Antaną ir krikšto sūnų Joną – pro nedidelę skylutę iškeliavo... Sėdėdamas ant slenksčio ir žiūrėdamas, kaip žaibai saliutuoja, prisiminiau tėvą, kuris, kai siautėdavo audra, griaudėjo, dažniausia sėdėdavo ant priemenės slenksčio ir rūkydavo, o jei gerokai perkūnas trinktelėdavo, apeidavo aplink sodybą apžiūrėdamas, ar žaibas nepataikė. Beje, jei perkūnija trankydavosi naktį, tėvai dažniausia nesiguldavo, o sėdėdavo apsirengę, kol viskas nurims. Tai, matyt, buvo atsargumo būtinybė, kad jei, neduok Dieve, kas atsitiktų, galėtum laiku ir pats išbėgti, ir gyvulį iš tvarto išvesti.

O antradienio audros siautėjimas lyg ir nepridarė didesnių bėdų, gal išskyrus paplautas gatves, šaligatvius, pakapotus obuolius, Švenčionyse net arbūzams kliuvo.

Algis JAKŠTAS

2018-09-08

 
Reklaminis skydelis