Mes turime 412 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3840
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20041
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96071
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Platus Povilo Malinausko kūrybos diapazonas

2018 m. birželio 9 d., šeštadienis Nr.42 (1766)

Kiekviena paroda tiek autoriui, tiek žiūrovams – įvykis. Autoriui svarbu, kaip bus įvertintas jo darbas. Blefuoja tie, kurie sako, kad jiems visiškai nesvarbi kitų nuomonė, nes taip gali pasakyti tik visiškas savimyla, o tarp kuriančių žmonių didžioji dalis – sielos žmonių, tad žiūrovų nuomonė visada buvo ir bus svarbi. Prieš savaitę Švenčionyse, Nalšios muziejuje, atidaryta liaudies meistro Povilo Malinausko darbų paroda. Jau vien parodoje pateiktų darbų įvairovė rodo platų meistro darbų diapazoną. Čia ir smulkūs darbai iš medžio, ir tradicinės saulutės iš metalo, subtilios mažos skulptūrėlės ir medžiu papuošti paveikslai, primenantys ikonas, o kur dar Povilo stambieji darbai: kryžiai, koplytstulpiai, jų sukurta taip pat nemažai, bet jų į ekspozicijų salę neatveši.

Už parodą ir galimybę pasigrožėti subtiliu drožybos ir kalvystės menu Povilui Malinauskui dėkojo Nalšios muziejaus direktorė Alytė Šiekštelienė. Kol vieni žiūrovai apžiūrinėjo parodos eksponatus, o kiti vaišinosi Liudmilos Malinauskienės iškeptais skanėstais, paprašiau gerb. Povilą Malinauską pasidalinti mintimis apie kūrybą, apie tai, kas labiau prie širdies – metalas ar medis.

- Mano kūryba prasidėjo nuo medžio drožybos. Pradėjau nuo prieverpsčių, šaukštų, rankšluostinių. Po kažkurio laiko pradėjau ir didesnius dirbinius kurti. Tai kokią statulėlę padarau, tai kokią pelėdą. Po to pradėjau važinėti į kūrybinius seminarus, o prasidėjus atgimimui pradėjau ir kryžius ir koplytstulpius daryti, - apie savo kūrybą pasakoja Povilas Malinauskas.

- Povilai, tenka girdėti, kad kryžius ne tik kančios, bet ir vilties ženklas...

- Visiškai sutinku su šia nuomone. Taip, anksčiau žmonės kaip padėkos ženklą Dievui statydavo kryžių ar koplytstulpį gimus vaikui ar sūnui iš karo grįžus. Tai būdavo tarsi tos sodybos apsauga. Kai pastatau kryžių, matau, kaip žmonės priėję pabučiuoja, paglosto jį. Kryžius nėra vien mirties ar kančios simbolis, tai ir mūsų tęstinumo, žmogaus dabarties ir ateities jungties simbolis. Amžių amžius Lietuvoje kryžius buvo ir savotišku kaimo apsaugos simboliu. Jis sutikdavo ir išlydėdavo žmones, kurie praeidami kepurę nusikeldavo, persižegnodavo ar „Tėve mūsų“ sukabėdavo. Ta tradicija ir dabar gyva.

- O kaip gimsta mintis padaryti vienokį ar kitokį koplytstulpį, kryžių?

- Visada laikausi kryždirbystės tradicijų, bet dažniausia iš anksto nebraižau, pradedu ir savaime toliau einasi. Žinoma, pasiderini ir su užsakovu. Bet kaip jau sakiau, nusistovėjusių per šimtmečius kryždirbystės tradicijų aš laikausi.

- O kaip atsirado paties kūryboje kalvystė?

- Reikėjo koplytstulpiams viršūnėlių, ir pradėjau daryti. Tai irgi pagal Lietuvos kryždirbystės tradicijas. Ir čia aš naudoju nusistovėjusią ornamentiką. Taip, kartais kažką pakeiti, bet dažniausia remiuosi tradicijomis.

- O dabar kam pirmenybę teiki – medžiui ar metalui?

- Sunku pasakyti. Gal dabar didesnę paklausą turi metalas, bet medis irgi turi savo vietą. Mūsų tradiciniai medžiai – ąžuolas, liepa – buvo ir bus paklausūs. Kai ateini prie gulinčio medžio gabalo, prieš pradėdamas ne kartą apeinu, dar ir kryželį mėgstu ant jo pasidaryti, palieku, o kitą dieną jau pradedu dirbti. Medį savotiškai norisi prisijaukinti, kad kūrinys išeitų šiltas, - baigdamas mūsų pokalbį sako Povilas Malinauskas, kurį visuomet palaiko žmona Liudmila, atlydėjusi jį ir į Švenčionis. Ją taip pat nutariau pakalbinti.

- Gerbiamoji Liudmila, ar sunku, kai šeimoje vyras – menininkas?

- Ir sunku, ir gera. Nelengva todėl, kad reikalingos investicijos, o tai, žinoma, atsiliepia šeimos biudžetui. Vyras dėl to išgyvena, juk darbui reikia gerų įrankių. Aš visada atiduotu pirmenybę įrankių ar medžio įsigijimui, nes žmogus dirba. Savo vyru aš didžiuojuosi ir jį visada palaikau, - šyptelėjusi sako Liudmila.

- Bet ir Jūs neatsiliekate. Esate sertifikuota konditerė.

- Turiu sertifikatą. Su kepiniais važiuoju į muges. Juk šaunu, kai abu važiuojame. Smagu, kai šeimoje taip dirbama.

- O kurie Povilo darbai jums labiau prie širdies – iš medžio ar metalo?

- Nežinau, kaip į šį klausimą tiksliai atsakyti, nes visi jo darbai man patinka. Be to, aš pirmoji Povilo darbų žiūrovė ir vertintoja, nes man pirmiausiai parodo užbaigtą darbą. Jei kažkas nepatinka, pasakau. Ir dažnai įsiklauso. Savo nuomonę išsakau visada. Draugių aš nedaug turiu, bet turiu vyrą, kuris man ir draugas, ir vyras, ir šeimos galva. Galiu daug epitetų pasakyti. Susipažinom mes beveik prieš 50 metų. Baigusi institutą dirbau Gelvonyse, Širvintų rajone, o Povilas grįžęs iš kariuomenės nors ir neturėjo specialybės atėjo į gimtąją mokyklą ieškoti darbo. Ten ir susipažinome. Po metų susituokėme. Šiemet bus 47 matai kai mes kartu einame gyvenimo keliu palaikydami vienas kitą, - baigdama mūsų pokalbį sako Liudmila, o man beliko tik pasidžiaugti už dviejų kūrybingų žmonių šeima ir dar kartą pasigrožėti parodos eksponatais.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis