Mes turime 411 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4054
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14241
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90271
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

2012 metai – Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai

2012 m. vasario 25 d., šeštadienis Nr.16 (1159)

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis savęs netaupė ir negailėjo
(1871 – 1927)

,,Duok, Dieve, kad sudegčiau kaip žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės Tau ir Tavo Bažnyčiai“. (Jurgis Matulaitis)

2011 m. liepos 17 d. Lietuvos vyskupai, susirinkę Marijampolėje, Šv. Arkangelo Mykolo Mažojoje Bazilikoje, kurioje ilsisi Pal. Jurgio Matulaičio palaikai, paskelbė 2012 metus Jurgio Matulaičio metais. Šiais metais sukanka 25 metai nuo arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo Palaimintuoju.

Vyskupai ragina per šiuos metus giliau pažinti Pal. Jurgio Matulaičio, Vilniaus vyskupo bei Lietuvos Apaštališkojo Vizitatoriaus, asmenybę, jo nuveiktus darbus, kuriuose atsispindi katalikiškasis socialinis mokymas, siūlo rengti piligrimystės žygius prie palaimintojo kapo Marijampolėje, prisiminti jo didelius darbus, organizuojant Lietuvos bažnytinę provinciją ir atnaujintą marijonų vienuoliją.

 

Prieštaringai vertinamas ganytojas

Beveik kiekvienoje bažnyčioje kabo Jurgio Matulaičio portretas. Nė vienas ganytojas nebuvo taip prieštaringai vertinamas – smerkiamas ir giriamas. Blogį jis stengėsi nugalėti gerumu. Žmonių, kurie jam kenkė, jis neįžeidinėjo, nežemino. Atvirkščiai: tardavo brolišką žodį, kvietė vienytis. Savęs netaupė ir negailėjo. Giedras, besišypsantis veidas neišduodavo, kad kūnas kenčia (vaikystėje sirgtos kaulų tuberkuliozės padariniai – skaudanti ranka ir koja, gydomos suspaustomis geležimis).

 

Vaikystės svajonė – būti kunigu

Jurgis Matulaitis - našlaitis, ligonis, vienuolis, vyskupas, sociologas ir diplomatas -gimė 1871 metais balandžio 13 d. Marijampolės parapijoje. Šeimoje jis buvo aštuntas vaikas. Kai jis buvo ketverių, mirė tėvas, o dešimties sulaukęs neteko ir motinos. Kaulų tuberkuliozė pradėjo reikštis jau vaikystėje. Jurgutis, likęs visiškas našlaitis, be tėvo ir mamos, ganė karves, dirbo sunkiausius darbus. Dėl ligos labai šlubavo. Jis daug kartų buvo ligos prikaustytas prie lovos. O svajonę jis turėjo didelę: būti kada nors kunigu.

 

Brolis griežtai varė prie darbų

Jurgučiui buvo 9 metai, kai pradėjo lankyti mokyklą Marijampolėje. Lietuviškai skaityti buvo išmokęs namie iš ,,Šaltinio“ ir M. Valančiaus knygelių. Mokyklos mokytojas buvo vietinis, bet dėstė rusiškai. Buvo susipratęs lietuvis – aušrininkas, tad vaikų nerusino. Tikybos mokė marijonas kunigas – Vincas Senkus ir ją dėstė lietuviškai. Mokslai sekėsi pusėtinai. Tik, grįžęs iš mokyklos, mažai galėjo prisėsti prie knygų. Brolis Jonas, perėmęs tėvo ūkį, varė jį prie darbų.

Jis darbų nesibaidė, tik tas Jono tonas: eik, eik, nesižvalgyk, skubink. Ir tai dar būtų nieko, tik kažkas pasidarė su koja. Niekam jis nieko nesakė, dėl to niekas ir nežinojo. Tik draugai pastebėjo, kad jis eidamas šlubčioja. Šlubčioja ir namie, prie – darbo – tai matė Jonas, bet nekreipė dėmesio.

 

Mokslus nutraukė sunki liga

Atėjus vasarai, jis ganė gyvulius, prižiūrėjo žąsis, dirbo lauko darbus, miegojo daržinėje. Nuo peršalimų koja pablogėjo – atrodė, lyg skruzdės ją kandžiotų. Jo brolis Andrius išvyko mokytis į Maskvos universitetą fizikos bei matematikos. Grįžęs atostogų Andrius nutarė parengti Jurgutį gimnazijai, ir jie atliekamu laiku dirbo. 1882 metų rudenį jis išlaikė egzaminus į I klasę. Džiaugsmas, kad esi gimnazijoje, buvo toks didelis, jog galėjai užmiršti ir koją. Bet ji buvo neužmirštama, ypač žiemą. Naktį įsupdavo ją šilčiau ir užmigdavo.

Niekam nesiskundė. Draugai po pamokų matydavo, kaip Jurgutis užbėga į bažnyčią ir eina kryžiaus kelius. Su ta koja vargo ligi V klasės, kol atsivėrė žaizda ir turėjo nutraukti mokslus. Kai brolienė nuvežė jį pas gydytoją, šis apžiūrėjęs pasakė, jog koją reikia pjauti. Vargšė išsigando ir pasuko arklį pas kitą gydytoją, kuris davė vaistų ir liepė daugiau gulėti. Niekam neatėjo į galvą, kad tai kaulų džiovos pradžia. Grįžęs namo, mokėsi iš pasiskolintų vadovėlių ir šiaip taip baigė V klasę. Toliau mokytis nebuvo vilčių.

 

Dieną darbai, vakare – mokslai savarankiškai

Jonas pasakė užteks, nebūsią naudos. Tą vasarą nebevarė prie darbų – paliko saugoti sodybos. Stengėsi būti naudingas ūkiui. Eidavo arti jaučiais – tada dar medine žagre, kaustyta noragais. Žiemą šerdavo gyvulius, nešdavo jiems vandenį ąžuoliniais kibirais. Vakarais paimdavo į rankas knygą, gautą iš knygnešių, krimto vadovėlius, paskolintus iš draugų. Taip praėjo dveji metai, o jam suėjo aštuonioliktieji. Labai norėjo mokytis. Svajojo apie kunigystę. Ir štai kokia laimė: jo pusbrolis, tuometinis Kelcų gimnazijos mokytojas, matydamas koks taurus šis berniukas, kaip jis nori mokytis ir kunigu būti, pasiima jį.

 

Įpaišė „w“...

Jurgis mokėsi privačiai, padedamas pusbrolio, kuris buvo geras lotynistas. Po poros metų, rimtai pasimokęs, o ypač gerai įvaldęs lotynų kalbą, jau 20 metų vyras įstojo į Kelcų kunigų seminariją. Dokumentuose pastebėjo pakeistą savo pavardę: kaip ir pusbrolis buvo įrašytas Matulewicz. Tačiau visi žinojo, kad jis lietuvis, ir toks buvo vienintelis seminarijoje. Netrukus pajuto, kad lotynų kalbos profesorius vis dažniau griebia litviną. Šis nesidavė, dar labiau stengėsi. Nemėgęs lietuvio profesorius, pats nenorėdamas, padarė jį geriausiu lotynų kalbos mokiniu.

 

Vienintelis lietuvis Varšuvos seminarijoje buvo išskirtinis

Jurgis buvo pasiųstas į Varšuvą. Jis seminarijoje buvo vėl vienintelis lietuvis. Čia Jurgis išbuvo beveik dvejus mokslo metus. Paskutiniaisiais metais į Varšuvą turėjo atvykti naujasis caras Nikolajus II. Suvažiavo visi Lenkijos vyskupai pasitarti seminarijų reikalais ir ta proga dalyvauti caro vizito iškilmėse. Vyko akademinės diskusijos, kuriose dalyvavo ir studentai. Pagrindinis pranešėjas buvo Jurgis, visus stebinęs teologiniu pasirengimu, ypač klasikine lotynų kalba. Jurgis Matulaitis vienintelis Varšuvos seminarijoje tampa kandidatu į Peterburgo dvasinę akademiją. Kelcų vyskupas Kulinskis pažada net vyskupijos stipendiją. Tėviškė laukė grįžtančio kunigo, o jis pasirodė nešventintas, nes siunčiamas mokytis toliau. 1895 m. rugpjūčio pabaigoje Jurgis atsisveikino su tėviške ir rugsėjo 1 d. jau buvo Peterburge.

 

Pirmasis ir Peterburge

Peterburgas – rusų sostinė – nebuvo taip šnipinėjama, tad atsirado naujas jausmas, teikiantis daugiau drąsos ir pasitikėjimo. Akademija tuo metu buvo pačiame žydėjime: profesūra – aukšto lygio, dėstymas – pagal jėzuitų mokslo kryptį. Pirmame kurse buvo daugiau lietuvių, lenkų, gudų – iš viso 26. Jurgis, kaip ir Varšuvoje, pirmavo savo kurse. Išsiskyrė ir dvasiniu savo brandumu. Buvo už tai giriamas, keliamas, bet neapsvaigo. Jurgis Matulaitis rašinėjo laikraščiams, siuntė referatus į Seinų bei Kauno seminarijas slaptiems būreliams. Kauno seminarijos rektorius Justinas Dovydaitis, gavęs iš klieriko paskaityti referatą, pasakė: ,,Tai teisybė, bet ir dinamitas“, nes tokį referatą užčiupę rusai būtų likvidavę Lietuvos seminarijas panašiai kaip Kelcų.

 

Kas yra Tėvynė?

Matulaitis klausia: ,,Kas tai yra tėvynė? Ar tiktai toji žemė, kur mes gimę... Ne, nes pirm visko jos dvasiški turtai, jos tiesa, laisvė, papročiai, padavimai ir toji kalba, kurios mus motina išmokino, ir tie broliai, tarp kurių gyvename, ir toji katalikų tikyba, kurią mums po savo galvos tėvai paliko. Ar krikščionis gali mylėti tėvynę? Ne tik gali, bet ir turi, nes Dievas tą meilę įpylė širdysna...“.

Baigiamąjį magistro darbą pasirinko iš Maironio dėstomos moralinės teologijos apie karo teisę ir amžinąją taiką. Išlaikęs egzaminus, gavo aukso medalį. 1898 m. lapkričio 20 d. buvo įšventintas kunigu ir ten pat atlaikė pirmąsias mišias. Buvo 28 metų vyras, jau visiškai subrendęs. Fizinė negalia, atrodė, liko praeityje. Reikėjo tik nertis į darbą. Gavo vikaro vietą Dalešycų parapijoje, apie 6 – 8 km nuo Kelcų. Rusų valdžia jį patvirtino ir paskyrė algą. Klebonas apgyvendino kažkokioje pašiūrėje, kurią skrodė vėjai, varvėjo lietus.
(B.d.)

Parengė Bronius Lazaraitis ir Danutė Bučelienė
 

 
Reklaminis skydelis