Mes turime 282 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2553
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12740
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88770
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Švęskime Ažugavas aukštaitiškai, o ne žemaitiškai

2012 m. vasario 18 d., šeštadienis Nr.14 (1157)

Mūsų krašte akcentuojama ciklo pradžia

Visi, kurie domisi Švenčionių krašto kalendoriniais papročiais, lengvai gali įžvelgti bendrą tendenciją: kalendorinėmis šventėmis akcentuojamos vasaros ir žiemos kalendorinių ciklų pagrindinių laikotarpių pradžios, o ne pabaigos. Pavyzdžiui, Žemaitijoje paplitusi žiemos ciklo pabaigos šventė Užgavėnės, o apie Švenčionis Ažugavos būdavo net nelaikomos švente, o ciklo pradžios šventę – Tris Karalius – atsimena bemaž visi senoliai.

Bet laikai keičiasi. Užgavėnės jau čia pat, ir vasario 21 dieną vėl susirinksime smagiai jų švęsti. Tad kokios turėtų būti mūsų krašto Užgavėnės, liaudyje Ažugavomis vadinamos?

 

Mes – aukštaičiai!

Spaudoje ne kartą rašiau apie šios kalendorinės šventės ypatumus, o ir Nalšios muziejaus etninės veiklos skyriuje yra surinkta gausi, vertinga medžiaga Užgavėnių tema, yra sukaupta Švenčionių krašto Užgavėnių dainų garso įrašų kolekcija. Taigi, tikrai rajone yra vieta, kur galima gauti visą reikalingą informaciją aukštaitiškų Užgavėnių šventės rengimo klausimu, netgi iliustracijų, kaip pasigaminti kaukes. Tačiau atkakliai deginame žemaitišką Morę, gaminamės iš storesnio popieriaus žemaitiškas velnių, žydų arba iš viso nežinia kokias kaukes, skanduojame nuvalkiotą iki skausmo „Mes čigonai Lietuvos...“. Bet nepamirškime, kad kiekvieno regiono kalendorinė šventė turi jai būdingus regioninius ypatumus. Tai ir švęskime kaip aukštaičiai, o ne kaip žemaičiai.

Mūsų krašto senoliai visi kaip vienas tvirtina: mūsų krašte seniau jokios Morės niekada nebuvo ir niekas nedegindavo. Pasikinko arklius ir su rogėmis važinėjasi per laukus – „linus tįsia“. Ir dainuoja nepaprastai gražias, smagias Ažugavų dainas, kurių gausumu ir spalvingumu mūsų kraštas garsėja visoje Lietuvoje. Na, ir žinoma, sočiai valgo. Mūsų krašte pagrindinis Užgavėnių valgis lašiniai, dešra.

 

Šiuolaikinis scenarijus

Koks turėtų būti mūsų švenčioniškų Ažugavų scenarijus šiais laikais? Daug šia tema mąstyta, ieškota, tartasi su Lietuvos liaudies kultūros specialistais, etnologu, kilusiu iš mūsų krašto, Jonu Vaiškūnu, etnologu Kauno Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Arūnu Vaicekausku, daugelį metų tyrinėjusiu lietuvių žiemos švenčių persirengėlius, geriausiu Lietuvoje šių reikalų žinovu.

Žinoma, šiais laikais pasikinkyti į roges arklį ir važinėtis laukais, kaip kadaise mūsų kraštuose būdavo įprasta, daugeliui būtų sudėtinga (nors kaimuose gal ir įmanoma?). Bet kodėl nepakeitus žemaitiškos Morės į aukštaitiškąjį Gavėną, beje, mūsų krašte „čiučela“ vadintą? Aprėdei medinį kryžioką išverstais kailiniais, rankon botagą įdėjai, prie juosmens „negyvo paršelio“ iškamšą pririšai – ir štai tau „čiučela“. Tik jis turėtų būti ne deginamas, kaip Morė, o kaip ir Gavėnas, į sniego pusnį lauke išverčiamas (kad laukui paaukotas, kitų metų gausų derlių išaugintų). Bet taip ir knieti šaltą žiemišką Ažugavų dieną susikurti laužą, apšilti, na, ir, žinoma, ką nors smagaus, įdomaus prie jo nuveikti. Čia jau kiekvieno kultūriečio – šventės organizatoriaus kūrybingumo reikalas, o „problema“ tikrai spręstina: deginkime blogį, pernykščius nenuveiktus darbus, pavydą, apgavystes, tinginystę ir kitas blogybes – Morė lai bus deginama Žemaitijoje! O mes prie laužo audringai sveikinkime Kanapinio pergalę prieš Lašininį – juk pavasaris jau ne už kalnų! Dainuokime, kas mokame, savo krašto Ažugavų dainas, linksminkimės pasirėdę aukštaitiškais persirengėlių personažais, vaišinkimės.

 

Personažai

Dėl personažų. Jie nebuvo labai būdingi mūsų kraštui, bet vis tik yra prisimenami ir senųjų pateikėjų minimi. Atsisakyti karnavalo elementų per Užgavėnes reikštų atimti linksmą pramogą, nes nieko čia per šią šventę gudriau ir neprigalvosi. Tad paieškokime Aukštaitijai būdingų žiemos švenčių ir Mėsiedo vakarėlių laikotarpio kaukių. Dr. A.Vaicekausko, jau daugelį metų tyrinėjančio žiemos ciklo kalendorinių švenčių personažus, tvirtinimu, persirengėliai su medinėmis kaukėmis – „žydai“, „velniai“, „daktarai“ būdingi tik Žemaitijai – mūsuose persirengėliai „čigonai“ tiesiog dažydavosi suodžiais veidus. Prie tipinių aukštaitiškųjų persirengėlių, sutinkamų žiemos ciklo kalendorinėse šventėse, pasak A.Vaicekausko, būtų priskiriami daugiau zoomorfiniai (į gyvūnus panašūs) personažai – „meška“, „gervė“, „raitelis su arkliu“. Taip pat demonomorfiniai – „malpa“, „smertis“, o iš antropomorfinių – „čigonai“, bet ne su žemaitiškomis „ličynomis“, o, kaip jau minėta, tiesiog išsisuodinę veidus.

 

Meška, gervė, arklys

Užgavėnių persirengėliai ne tik pramogai skirti. Jie turi gilią prasmę – simbolizuoja ateivius iš anapusinio pasaulio, kurie, kaip seniau tikėta, lanko mus ne tik per visas kalendorines šventes, bet ir esminiais gyvenimo momentais (per gimtuves, vestuves, laidotuves). Trumpai charakterizuosiu aukštaitiškuosius persirengėlių personažus, kad būtų aiškesnė jų prasmė. „Meška“ – toteminė giminės globėja, sutinkama ir per žiemos šventes, ir per vestuves, turinti įtakos vaisingumui (tuo pačiu ir derlingumui). Mums, pavyzdžiui, tiktų „dresuota meška iš Smurgainių akademijos“, nes kaimyninėje Baltarusijoje, Smurgainiuose buvo meškų dresavimo mokykla. Tad pašokdinkime meškutę. „Gervė“ – šio personažo mitologinės ištakos atskleistos nepilnai, bet nustatyta, kad „gervė“ siejasi su vaisingumu (derlingumu). Gervė gąsdina vaikus, užkabinėja netekėjusias merginas, laistosi vandeniu, taikosi kiekvienam įgnybti. „Arklys/raitelis“ – personažas, susijęs su ūkine arklio svarba bei mitologija: Europos ir Azijos tautos tikėjo, kad žirgas padeda įveikti ribą tarp šio ir anapusinio pasaulio, kad jis siejamas su kelione anapus (Lietuvoje senais laikais raitelis būdavo laidojamas drauge su savo žirgu viename kape). Raitelio kaukė jau vėlesnė. Raitelis su arkliu šokinėja per kliūtis, giria savo arklį. Jeigu raitelis „čigonas“, tai savo arklį parduoda.

 

Giltinė, malpa, čigonai

„Giltinė“ – archajiškas šaknis turintis personažas, primenantis „anapusinę“ persirengėlių prigimtį. Ji švaistosi dalgiu, visus „gąsdindama“. „Malpa“/„mažas žmogutis“ – didele galva ir neišsivysčiusiu, mažu kūnu. Sutinkama visoje Lietuvoje. Kaukė padaroma nesudėtingai, bet tikrai įspūdingai atrodo: ant galvos uždedamas rėtis, ant kaklo užsegamas sijonas ir pakeltas aukštyn surišamas virš rėčio – taip padaroma galva. Tada imamas vyriškas švarkas ir pritvirtinamas žmogaus juosmens lygyje. Per rankoves prakišus pagaikštį, padaromos rankos. Išeina mažo ūgio padaras su milžiniška galva, „nebylus“, įvairiai besiskėtriojantis ir besilaistantis vandeniu. Tai kauko (namų naudos nešėjo) prototipas. Senovėje kaukų garbei buvo skirtos šventės, tik vėliau krikščionių pavadintos Užgavėnėmis. „Čigonas“, „čigonė“ – pramoginiai personažai, simbolizuojantys „svetimus“, sutinkami Užgavėnių, vestuvių metu visoje Lietuvoje. Dažniausiai neturi veidą slepiančios kaukės, tik išsisuodina veidus. Čigonai šoka, dainuoja, glebėsčiuojasi, išsuodindami, apgaudinėja, mainikauja. Čigonės „buria ateitį“, kartais nešiojasi apverstą aukštyn kojomis „vaiką“. „Čigonėmis“ dažniausiai persirengia vyrai, „čigonais“ – moterys.

 

Personažai – veiklūs

Visi personažai turi būti ne statiški, o veiklūs, dalyvaujantys Užgavėnių vaidinime – per Užgavėnes nepaprastai svarbūs yra juokas, triukšmingumas, judrus šurmulys. Persirengėlių užduotis – pralinksminti, išjudinti šventės dalyvius. Į Užgavėnių vaidinimus seniau įpindavo ir įvairias to meto gyvenimo vietines aktualijas, tad drąsiai galima jomis praturtinti ir šiuolaikinius Užgavėnių vaidinimus.

„Žydai“, „vengrai-daktarai“, „ubagai“ aukštaitiškajai Lietuvos daliai nebūdingi, tad jų iš viso neturėtų ir būti.

 

„Šokimas linton“

Norėčiau paminėti dar vieną labai retą, įdomų ir semantiškai prasmingą paprotį, kuris galėtų praturtinti Ažugavas ir suteikti joms daugiau autentiškumo. Tai „šokimas linton“. Pradedant Užgavėnėmis ir pavasarį, merginos ir jaunos moterys stovomis supdavosi ant lentos, permestos per gulsčią kaladę, pasišokėdamos ir dainuodavo „Šoko pimpė po pievų“ – specialią, tam skirtą sūpuoklinę dainą. Tikėta, kad tada geriau augs rugiai. Šios dainos variantai užrašyti Lietuvoje tik dviejose vietose - Švenčionių ir Dieveniškių apylinkėse (muziejus ją turi).

Tad smagių visiems Ažugavų – kuo jos bus triukšmingesnės, linksmesnės ir sotesnės, tuo ir metai bus geresni. Tik pasistenkime, kad jos būtų savos, aukštaitiškos, o ne žemaitiškos!

Violeta BALČIŪNIENĖ
Nalšios muziejaus etninės veiklos skyriaus vedėja

 

 
Reklaminis skydelis