Petras Paulaitis (1904 – 1986)- unikali asmenybė, paskyrusi visą dvasinę ir fizinę energiją Lietuvos valstybės ir jos žmonių labui. Gindamas Lietuvos valstybingumą, siekdamas jos nepriklausomybės atkūrimo, jis šiems idealams paaukojo visą savo gyvenimą, pamiršdamas asmeninius interesus.

Mokslai - užsienyje

Lietuvos pedagogas, filosofas, partizanas, teologas, rezistentas, politinis kalinys, vienas iš ilgiausiai TSRS legeriuose ir kalėjimuose kalėjęs lietuvis, didelis idealistas Petras Paulaitis gimė 1904 m. pasiturinčio ūkininko šeimoje, kilęs nuo Jurbarko valsčiaus Kalnėnų km. Būdamas 18 metų išvyko į Italiją. Saleziečių vienuolyne baigė gimnaziją, Milane studijavo filosofiją ir pedagogiką. 1928 metais paliko Italiją ir 4 metus dirbo pedagoginį darbą Portugalijoje Lisabonoje. 1936 m. P.Paulaitis grįžo į Italiją ir Turino mieste tarptautiniame teologijos institute studijavo teologiją. Baigęs studijas jis dar dvejus metus studijavo politinę ekonomiją, specializavosi lotynų kalboje. Nuo 1935 metų iki 1939 m. mokytojavo Vienoje (Austrija), dirbo Lietuvos ambasadoje. 1938 m. Romoje P.Paulaitis įgijo teologijos ir politinės ekonomikos specialybę. Grįžęs į Lietuvą pradėjo dirbti mokytoju Jurbarko „Saulės“ gimnazijoje. kur dėstė lotynų kalbą. 1940 m. birželio d., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, P.Paulaitis buvo suimtas, o paskui pašalintas iš mokytojo pareigų.

Mokytojas

Jis mokėjo lotynų, vokiečių, ispanų, italų ir portugalų kalbas. Sovietams okupavus Lietuvą, jis pasitraukė į Vokietiją. Ten įstojo į Lietuvos aktyvistų frontą (LAF). Vokietijoje baigė žvalgybos mokyklą. Eidavo į Lietuvą žvalgybos tikslais. Bendradarbiavo LAF leidinyje „Į Laisvę“.

Kai Lietuva atsidūrė vokiečių valdžioje, Paulaitis grįžo į Tėvynę ir dirbo Raseinių apskrities policijos viršininku. Vokiečiams išvaikius Ambrazevičiaus vyriausybę, dirbo Jurbarko gimnazijoje mokytoju - dėstė lotynų, vokiečių kalbas ir filosofijos pradmenis. Išsinuomojo didelį butą mūriniame name, nupirko šaškes, šachmatus, įsteigė neoficialų klubą. Mokiniai čia gaudavo gerą patriotinį, religinį auklėjimą.

Įkūrė pogrindinę organizaciją

1942 m. pavasarį P. Paulaitis įkūrė pogrindinę jaunimo Lietuvos Laisvės gynėjų sąjungą (LLGS) ir pradėjo leisti „Lietuvos atgarsi“ laikraštėlį, kuris ragino vengti Reicho darbų ir nedalyvauti žydų represijose, siekė išsaugoti nepriklausomai Lietuvai kiek galima daugiau sąmoningų lietuvių. LLGS veikė Jurbarko, Raseinių, Tauragės, Šakių, Kauno apskrityje ir Kauno mieste. 1944 metų vasarą jai priklausė 4374 nariai, daugiausia jaunimo iki 30 metų. Tai atkreipė gestapo dėmesį. Vėliau iš LLGS narių gimnazistų Paulaitis subūrė „Aido“ partizanų būrį.

Įsitraukė į rezistencinį judėjimą

1943 metų rudenį Jurbarke gestapas areštavo Paulaitį už antivokišką veiklą. Bet jam pavyko pabėgti. Nuo to laiko jis slapstėsi ir toliau vadovavo LLGS. Kai 1944 metais raudonoji armija vėl okupavo Lietuvą, Paulaitis nepasitraukė iš pogrindžio. Įsitraukė į rezistencinį judėjimą. Vadovavo Jurbarko partizanų grupei. Pradėjo leisti naują laikraštį „Laisvės varpas“, vėliau tapusį Kęstučio apygardos laikraščiu. 1945 metų rudenį Petras Paulaitis tapo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto nariu. 1946 metų rudenį kartu su kitais partizanų vadais įkūrė Jungtinę Kęstučio apygardą ir tapo Trijų lelijų rinktinės vadu, apygardos štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku ir „Laisvės varpo“ redaktoriumi.

Gyvi nepasidavė

Paulaitis buvo labai drąsus. Raseinių apskrities NKVD pulkininkas Sinicinas buvo paskiręs 10 000 rublių premiją už Petro Paulaičio-Aido galvą. 1946 metų gruodį pas partizanus iš Vilniaus atvyko Juozas Markulis-Erelis. Paulaitį saugojęs partizanas nujautė, kad juo pasitikėti negalima, įtarė jį dirbantį NKVD naudai. Apie tai jis pasakė Paulaičiui. Tačiau įrodymų svarių nebuvo ir Paulaitis jo likviduoti neleido. 1947 metais, pirmąją Velykų dieną, Batakių miške „Kęstučio apygardos“ štabo bunkerį apsupo ginkluoti enkavedistai. Vyrai besigindami atsišaudė, o baigę šovinius – susisprogdino granatomis. Kitą dieną ir Paulaitis pateko į pasalą. Jį išdavė Juozas Markulis-Erelis.

Kovos draugų neišdavė

Paulaitį suėmė 1947 metų balandžio 12 dieną. Jį nuvedė į saugumo garažus, kur gulėjo nužudyti jo mokinių kūnai. Vėliau Paulaitis pasakojo norėjęs pulti prie išniekintų savo mokinių ir juos išbučiuoti. Bet su ašaromis akyse tepasakė, kad nė vieno nepažįsta. Tauragėje KGB rūsiuose jį tardė ir kankino septynis mėnesius. Kovos draugų jis neišdavė. Vidaus reikalų ministras Rotomskis siūlė jam pasirašyti atsišaukimą į visos Lietuvos partizanus, kad šie sudėtų ginklus. Už tai žadėjo tik tremtį į Rusiją. Visus tokius pasiūlymus Paulaitis atmetė. 1947 metų lapkritį jį nuteisė dvidešimt penkeriems metams lagerio. Taip prasidėjo jo Golgotos kelias Sibire.

Paleidimą atšaukė

1956 metais Aukščiausios Tarybos Prezidiumo komisija peržiūrėjo Paulaičio bylą, sumažino jo bausmės laiką penkiolika metų ir leido grįžti į Lietuvą. Amnestijos pagrindas – aktyvus pasipriešinimas vokiečių okupacijai. Paulaitis grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, vėliau – Šiauliuose. Netrukus Vilniaus MGB rekomendavus, Maskva anuliavo Paulaičio paleidimo dokumentą ir paskelbė jo paiešką.

Jį vėl suėmė 1957 metų spalį ir įkalino Šiauliuose. 1958 metų balandį jis buvo nuteistas už tai, kad su studentais neva mėgino atkurti LLGS vadovybę. Prokuroras Mackevičius pareikalavo pridėti „neiškalėtus“ 15 metų, ir Aukščiausias teismas paskyrė jam 25 metų bausmę. 1957 metų lapkritį jis buvo išvežtas į Mordoviją. Mordovijos kalėjime Paulaitis dirbo virtuvės darbininku, nes jis buvo pripažintas invalidu. Savo duonos davinį jis išdalindavo kitiems kaliniams, o pats sotindavosi maisto likučiais ant katilo krašto, kuriuos nugramdydavo plaudamas. Ne veltui saugumiečiai jį vadindavo moralinio tyrumo etalonu. Sacharovo vardo tribunole Kopenhagoje Paulaitis buvo charakterizuojamas kaip moralinio tyrumo pavyzdys.

Į Lietuvą

1982 m. Spalio 18 dieną, neleidę atsisveikinti su bendražygiais ir likimo draugais, Petrą Paulaitį išvežė iš Mordovijos lagerio. Nugabeno į oro uostą, saugodamiesi žmonių akių uždėjo antrankius, įsodino į lėktuvą, antrankius pridengė laikraščiu. Katalikų Bažnyčios Kronika rašė: „Taip buvo pasielgta su 79 metų amžiaus žmogumi, po 35 m. grįžtančiu į ,,laisvę“.

Paulaičio sutikimui Lietuvoje čekistai taip pat pasirengė. Tauragės saugumietis Vitkevičius išsikvietė jo bendražygį partizaną Leoną Laurinską ir įspėjo, kad bet koks susibūrimas pas Paulaitį ar susitikimas su juo bus traktuojamas kaip nusikaltimas, už kurį bus traukiama baudžiamojon atsakomybėn. Paulaitį į Vilnių lydėjo trys saugumiečiai. Pirmiausiai nuvežė į Vilniaus KGB rūsius. Ten kurį laiką kalino ir prašyte prašė nors dalinai pripažinti savo kaltę. Paulaitis atsakė: „Esu kaltas tik tiek, kad esu mažos tautos sūnus, tautos, kuri nepajėgė apsiginti nuo okupacinės rusų kariuomenės.“.

Vienas aukšto rango KGB pareigūnas Paulaičio paklausė, ar jam negaila 35-erių taip beprasmiškai praleistų metų. Jis atsakė, kad gailisi tik to, jog nesugebėjo apginti mažos lietuvių tautos, kovojančios už savo laisvę. Matydamas, kad derybos nepavyks, čekistas papulkininkis Staškevičius pareiškė: „Mes Tavęs daugiau neteisime. Jei mėginsi rašyti kokius memuarus ar praeities prisiminimus, dingsi ir apie Tave niekas nežinos.“.

„Žinau, kad pas jus žmonės dingsta. Galite ir dabar manęs neišleisti.“

Kagebistai palydėjo jį į autobusų stotį, įsodino į autobusą ir išleido į Šakių rajoną pas giminaičius. Taip po 35 metų Petras Paulaitis buvo paleistas į laisvę. Draugams buvo neramu, kad jis neatsidurtų senelių namuose ar psichiatrinėje ligoninėje, - taip tada buvo elgiamasi su lageryje kalėjusiais inteligentais. Vieno pranciškono rūpesčiu jam buvo pripažintas nuosavybe butas Kretingoje, Vytauto gatvėje. Čia jis ir apsigyveno. Gyveno kukliai. Kiekvieną sekmadienį dalyvaudavo šv. Mišiose. Bet ir čia buvo sekamas kiekvienas jo žingsnis. Kretingos rajono KGB jam uždėjo administracinę priežiūrą, pagal kurią vienerius metus jis negalėjo išeiti iš savo namų nuo 21 val. vakaro iki 9 val. ryto, išvykti už rajono ribų ir kiekvieną sekmadienį privalėjo pasižymėti milicijoje. Paulaitis buvo nuolat kontroliuojamas ir šmeižiamas.

Laidotuvėse – būrys bendražygių

Petras Paulaitis mirė 1986 metų vasario 19 dieną. Palaidotas Kretingos kapinėse, Padvarių kaime. Bet ir po Paulaičio mirties saugumiečiai nenurimo. Jie grasino kunigams ir vietos žmonėms, kurie ketino dalyvauti Paulaičio laidotuvėse. Laidotuvių dieną aplinkinių mokyklų mokinių neišleido iš mokyklų. Vis dėlto didelė žmonių minia gėlėse skendintį karstą atlydėjo į Kretingos bažnyčią. Į laidotuves susirinko ne tik kretingiškiai, bet ir didelis būrys Paulaičio bendražygių iš visos Lietuvos. Po laidotuvių kai kurie dvasininkai buvo iškviesti pasiaiškinti, o Telšių vyskupas Antanas Vaičius saugumiečiams turėjo rašyti pasižadėjimą, kad tokie „nusikaltimai“ nepasikartos.

Petro Paulaičio kilnumas

Kartu su juo lageryje kalėjo jaunas politinis kalinys iš Ukrainos Zenion Popodiuk. Iš meilės ir pagarbos Paulaičiui jis išmoko lietuvių kalbą.Ne tik gerai kalbėjo, bet net laiškus rašė lietuviškai. 1997 metais gruodžio 22 dieną Petrui Paulaičiui pripažintas kario savanorio statusas. 1998 metų gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 metų vasario 1 dienos dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius) (po mirties).

Parengė Bronius Lazaraitis