Saliamonas Banaitis

1866 – 1933

 

Tėvai

Saliamonas Banaitis gimė 1866 m. liepos 15 d. ūkininkų Ievos Liover ir Simono Banaičio šeimoje Šakių apskrities Sintautų valsčiaus Vaitiekupių kaime. Saliamono motina Ieva Liover dalyvavo 1863 metų sukilime, buvo Sintautų parapijos sukilėlių būrio nare. Jos tėvai, prancūzų kilmės persikėlėliai, gyveno Rytų Prūsijoje, Pilkalnio apskrities Briedžių kaime, bet dėl nesutarimo su vietine vokiečių valdžia 1830 m. persikėlė į Lietuvą ir nusipirko ūkį Padraustinės kaime, Šilgalių valsčiuje. Tėvas – suvalkietis ūkininkas. Būsimo signataro protėviai iš tėvo pusės galėjo persikelti iš Rytų Prūsijos, kur Banaičių pavardė buvo paplitusi.

 

Mokslai

Būdamas vos trejų metų, neteko tėvo. Našlaičiais liko keturi vaikai: dvi seserys ir du broliai. Saliamonas trejus metus mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, vėliau įstojo į Marijampolės gimnaziją, kurioje mokėsi įvairiu laiku daug Lietuvos kultūrininkų ir šviesuolių: Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, Kazys Grinius, Pranas Vaičaitis, Justinas Staugaitis, Pranas Dovydaitis ir daugelis kitų įžymių žmonių. Prie lietuviškos veiklos gimnazijoje svariai prisidėjo ir S.Banaitis, ragindamas moksleivius domėtis Lietuvos istorija, priešintis rusifikacijai. Saliamonas Banaitis mokėsi vienoje klasėje ir net sėdėjo viename suole su būsimuoju Lietuvos prezidentu K.Griniumi. Tačiau 1883 m. baigęs trečią gimnazijos klasę, Saliamonas buvo priverstas nutraukti mokslus, nes mirus broliui reikėjo motinai padėti ūkio darbuose. Ūkis buvo didelis - apie 70 ha. Tačiau būsimasis signataras būti ūkininku netroško.

 

Draugystė su V.Kudirka

Būdamas vos septyniolikos metų, jau platino pirmą lietuvišką laikraštį ,,Aušra“. S. Banaičio namai Vaitiekupiuose vienu metu buvo tapę tarpine stotimi į Prūsiją ir iš Prūsijos keliaujantiems knygnešiams ir žymiems lietuvių visuomenės veikėjams. Jis anksti pajuto turįs verslininko gyslelę – įsteigė krautuves Sintautuose, Griškabūdyje ir Lukšiuose. Pažintis su žymiu aušrininku ir spaustuvininku Martynu Jankumi, kurio paskatintas įstojo į Mažojoje Lietuvoje veikusią „Birutės“ draugiją. S.Banaičiui didelę įtaką darė V.Kudirka, kuris skatino aktyviai darbuotis skleidžiant lietuvybės idėjas. Kaip rašo S.Banaitis, „sutemus vakarais dažnai važinėdavome į Šakius pas daktarą Kudirką. (...), aš parveždavau rankraščių ir nuveždavau Kudirkai surinktus pinigus“. Kartu su V.Kudirka į Ragainę ir Tilžę buvo nuvykęs ir Banaitis susipažinti su ten leidžiama lietuviška spauda. V.Kudirka negalėjęs gauti užsienio paso. S.Banaitis, kaip tikras suvalkietis ūkininkas, jam pataręs apsimesti arklių pirkliu, nupirkęs du arklius jo vardu ir du savo, parūpinęs pasą ir juodu laimingai nuvyko Ragainėn. Prūsuose S.Banaitis ir Kudirka buvo pristatomi kaip arklių pirkliai iš Rusijos ir taip išvengė Rusijos policijos įtarimų. V.Kudirka žavėjosi savo bendražygio sugebėjimais veikti sudėtingoje situacijoje. Kai abu žymūs veikėjai apsistojo Tilžės viešbutyje nakvoti, netvarką sukėlė įsigėrę vokiečiai. S.Banaitis, pasiskelbęs maršalka, savo veiksmais juos sutramdė, o Kudirka jam po to pasakė: „Kai Lietuva taps nepriklausoma valstybė, joje atsiras daug kyšininkų. Tada bus reikalinga griežtų maršalkų. Tokiu tu galėtum būti.“

 

Kaune atidarė lietuvišką spaustuvę

P.Vaičaičio patartas, 1900 m. S.Banaitis įstojo į buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge, 1902 m. juos sėkmingai baigė ir grįžo į Lietuvą. Kiek vėliau nusipirko separatorių ir grįžęs savo tėviškėje bandė modernizuoti pieno ūkį, į šią veiklą įtraukti vietinius valstiečius.

Martynas Yčas Banaitį vadino pirmuoju Lietuvos kooperatininku ir pienininkystės pradininku. Pati reikšmingiausia S.Banaičio veiklos sritis buvo jo įkurta pirma lietuviška spaustuvė Kaune. 1905 m. jis kreipėsi į carinės Rusijos Švietimo ministrą su prašymu leisti Kaune atidaryti lietuvišką spaustuvę. Leidimas buvo gautas. Jau 1906 metų pradžioje išėjo pirmosios knygos. Kad išlaikytų spaustuvę ir jos darbuotojams sumokėtų algas, S.Banaitis užstatė savo ūkį Vaitiekupiuose. Tai buvo labai drąsus ir rizikingas žingsnis. 1914 m. spaustuvė jau turėjo keturias spausdinimo mašinas ir vieną rinkimo mašiną. Joje dirbo daugiau nei 30 darbininkų. Buvo spausdinama dešimties pavadinimų laikraščių ir daug knygų. Per dešimtį metų buvo išleista 300 knygų, kurių tiražas siekė 1 mln. 300 tūkst. egzempliorių. Skatinamas tauraus tikslo – šviesti kaimo žmones, S.Banaitis 1910 m. savo lėšomis 75 tūkst. tiražu išleido sodiečiams skirtą kalendorių, kuris kainavo vos tris kapeikas.

Daug vietos buvo skiriama religinės ir blaivybės literatūros leidybai. S.Banaičio spaustuvė pradėjo spausdinti kun. Juozapo Skvirecko iš lotynų kalbos išverstą Šventąjį Raštą. Jo spausdinimą užbaigė S.Banaičio spaustuvės perėmėja – „Šviesos“ spaustuvė. Pažymėtina, kad spaustuvėje leidiniai buvo spausdinami pigesne kaina nei kitose Kauno spaustuvėse. S.Banaičio spaustuvė buvo lyg lietuvybės tvirtovė Kaune (J. Pikčilingis). Kaip jis rašė, ,,kai beveik visa inteligentija buvo ištremta ar pati išvažiavo į Rusiją, S.Banaitis, sąmoningai likęs Kaune, buvo budrioje lietuvių reikalų sargyboje“.

 

Kultūrinė veikla

Aplink S.Banaitį bei jo spaustuvę sukosi ir Kauno lietuvių kultūrinis gyvenimas. Jis organizuodavo teatro vaidinimus – šioje srityje bendradarbiavo su lietuvių ateitininkų studentų draugija „Rūta“. Plataus atgarsio to meto spaudoje sulaukė 1914 m. sausio 6 d. parodytas spektaklis pagal Liudvikos Didžiulienės-Žmonos komediją „Lietuvaitė“, kuriame vaidino „Rūtos“ studentai. 1915 m. vasarą okupacinei vokiečių valdžiai leidus S.Banaitis pradėjo leisti laikraštį „Kauno žinios“ trimis kalbomis: lietuvių, lenkų ir vokiečių. Tačiau išėjo tik keli numeriai. Kadangi buvo iš prigimties muzikalus vienu metu dainavo „Dainos“ draugijos chore. S.Banaitis suorganizavo kanklininkų ansamblį, kuriame grojo spaustuvės darbuotojai. Sunku buvo organizuoti kanklių muzikos koncertą Kauno miesto teatre, dar sunkiau buvo gauti vokiečių valdžios leidimą. S.Banaičio globojami kanklininkai buvo pakviesti koncertuoti Karaliaučiuje rengiamoje Lietuvos ūkio parodoje. Apie kanklininkų ansamblio koncertą palankiai atsiliepė ir vokiečių spauda.

1925 m. šio ansamblio pagrindu buvo įkurta Lietuvos kanklininkų draugija. S.Banaitis draugijai perleido kanklininkų ansamblio naudotus instrumentus. 1915 m. rudenį Kaune buvo įsteigtas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius, taip pat buhalterijos kursai. Rugsėjį mieste pradėjo veikti pirmoji lietuviška gimnazija. Po sunkių derybų su vokiečiais S.Banaitis gimnaziją įsteigė kaip privatus asmuo. Ši gimnazija buvo pavadinta „Saulės“ vardu. Be gimnazijos, Kaune Banaičio dar buvo įsteigtos ir sėkmingai veikė dvylika pradžios mokyklų, kurias jis pats inspektavo. Jo dėka buvo organizuojami gimnazijos vakariniai kursai suaugusiems. 1916 m. S.Banaitis kartu su kitais bendraminčiais parengė ir paskelbė LDK konstitucijos projektą, kuriuo siekta atkurti Lietuvos valstybę ir įteisinti monarchinę santvarką. Šis konstitucinis projektas 800 egzempliorių tiražu atspausdintas S.Banaičio spaustuvėje, išplatintas Kaune, Suvalkijoje ir išvežtas platinti į Šveicariją bei Prancūziją. Kadangi Europoje jau vyravo monarchijos saulėlydis, šis dokumentas platesnio atgarsio nesulaukė.

 

Nepriklausomybės Akto signataras

1917 m., rugsėjo 18-22d.d S.Banaitis dalyvavo vykusioje Vilniaus lietuvių konferencijoje ir iš 222 delegatų buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Pasirašant 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą, pagal abėcėlę turėjo teisę pasirašyti pirmas, tačiau šią garbingą vietą užleido tautos patriarchui Jonui Basanavičiui. Paskelbtą Nepriklausomybę reikėjo įtvirtinti ir ginti. Vykstant Nepriklausomybės kovoms, S.Banaitis, tuo metu paskirtas Šakių apskrities viršininku, suorganizavo 120 savanorių būrį ir pasiuntė į Kauną.

Kaip vienas iš Prekybos ir pramonės banko kūrėjų, šio banko lėšomis rėmė Lietuvos kariuomenę. Jis buvo vienas iš Valstybės Tarybos Apsaugos komisijos narių. Keturi jo sūnūs įstojo į Lietuvos kariuomenę. Tai labai ženklūs ir konkretūs veiksmai, liudijantys apie S.Banaičio jausmus Tėvynei.

Jau kiek vėliau S.Banaitis rašė, kad žmonės nepatenkinti dėl to, jog gyvenimas dar neįėjo į normalią vagą, platesniems užmojams trūksta organizuotumo. „Visi norėtų laisvi ir nepriklausomi būti, bet retas kuris norėtų pakrutint bent pirštą, kad tas visuomenės, tautos noras įvyktų. Istorija mums aiškiai parodo, kad nė viena valstybė nesusitvėrė be pinigų ir kariuomenės. Tik pas mus Lietuvoje norima iš to visko išsisukti ir ramiai neprigulmingai gyventi, (...) Kas savo asmeninius reikalus kelia aukščiau Tėvynės reikalų, tas tikras tautos išgama. O jeigu didžiuma tautos susideda iš tokių asmenų, tai tokia tauta negali sau Nepriklausomybės reikalauti, nes jinai dar prie to nepribrendus.“

 

Tolimesnė veikla

1919 m. S. Banaičio iniciatyva buvo įkurta Ekonominė ir politinė žemdirbių sąjunga. Jos laikraštį „Žemdirbių balsas“ jis pats redagavo ir leido. S.Banaitis buvo įsitikinęs, kad Lietuvos ekonominio vystymosi pagrindas yra žemės ūkis ir valstietija. Tais pačiais metais kartu su M.Yču ir kitais įkūrė Lietuvos laivininkystės bendrovę. Jis įdėjo daug pastangų, kad prasidėtų intensyvi laivyba Nemunu ir toliau Baltijos jūra. Pradėjo plaukioti tiek prekybiniai, tiek pramoginiai laivai. Jis ėjo dar toliau – 1927 m. įsteigė laivų bendrovę „Amerika“, per kurią lietuviai emigruodavo į Pietų Ameriką ieškotis darbo. Po kurio laiko šis verslas tapo nuostolingas. S.Banaitis prasiskolino bankui 14 tūkst. litų. Nuo 1928 pradžios iki vidurio S.Banaitis redagavo ir leido „Tautos kelią“. Pablogėjus sveikatai, 1932 m. S.Banaitis perėjo į ramesnį darbą - Signataro rūpesčiu autobusų stočiai buvo išrūpinta patogi vieta Vytauto prospekte. Dirbo Kauno užmiesčio autobusų stoties viršininku.

Saliamonas Banaitis mirė 1933 metais gegužės 4 dieną. Sovietams okupavus Lietuvą ir pradėjus naikinti Kauno kapines, Lietuvoje likę S.Banaičio artimieji perkėlė jo palaikus į Petrašiūnų kapines, kuriose jis ilsisi iki šiol. S.Banaičio nuopelnus labai vertino jo amžininkai. 1928 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. „S.Banaitis prilygsta savo darbais patiems didiesiems mūsų tautos vyrams. S.Banaičiui nebuvo lemta gauti nei brandos atestato, nei diplomo, bet jis... paliko darbus, kurie amžiams bus įrašyti į mūsų tautos istorijos lapus...“ – taip signataro nueitą gyvenimo kelią įvertino jo bendražygis Pranas Dovydaitis.

 

 

Algimantas Liekis. Signatarai. Vasario 16 Leidykla Džiugas Vilnius 1996

Pranas Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija II M. Morkūno spaustuvė Chicago 1986

 

 

Mykolas Biržiška

1882 – 1962

 

Iki 20-ies nemokėjo lietuviškai

Literatūros istorikas, tautosakos tyrinėtojas, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius, Vasario 16-osios Akto signataras, daugelio monografijų ir vadovėlių autorius gimė Viekšniuose Mažeikių r. Augo ir brendo gydytojo šeimoje. Iš tėvo pusės šeimą siejo tolimi giminystės ryšiai su Pilsudskiais, iš motinos pusės su Tadu Kosciuška. Mykolas iki 20 metų nemokėjo kalbėti lietuviškai, o lietuviškų poterių neišmoko iki pat gyvenimo pabaigos. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Mykolas motinai griežtai pareiškė esąs lietuvis ir žada stoti lietuvių studentų draugijon. Į tai jam motina atkirto: „Tai tu ne mano sūnus, nes aš pagimdžiau lenką“.

 

Už lietuvybės skleidimą grėsė sušaudymas

1907 metais baigė Maskvos universiteto teisės fakultetą. Studentaudamas dalyvavo slaptoje lietuvių studentų draugijoje, įsitraukė į mokslinę veiklą, aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Iki II pasaulinio karo įvairiuose leidiniuose paskelbė apie 2,5 tūkstančio straipsnių, tūkstančius straipsnių parašė ir parengė Lietuviškajai enciklopedijai. Dar būdamas studentu, M. Biržiška aktyviai dalyvavo revoliuciniame to meto judėjime. Ne kartą caro valdžios buvo šalinamas iš universiteto, teisiamas, tremiamas. 1921 m. rugpjūčio pabaigoje buvo suimtas, tardytas, kartu su broliu grėsė sušaudymas už lietuvybės skleidimą. Tik įsikišus Tautų sąjungai, M. Biržiška išvengė mirties bausmės ir Lietuvai bei Lenkijai apsikeitus kaliniais apsigyveno Kaune. Dalyvavo Miko Petrausko vadovaujamame chore, kartu su V.Kapsuku, S.Matulaičiu ir S. Kairiu redagavo „Naująją gadynę“, lenkišką „Echo“, paskui su A.Janulaičiu „Žariją“, dirbo „Vilniaus žinių“ redakcijos sekretoriumi.

 

Darbinė veikla

1915 metais Vilniuje paskirtas lietuvių gimnazijos direktoriumi, jo didelių pastangų dėka gimnazijai buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Rūpinosi nuo karo nukentėjusių tautiečių šelpimu. 1917 metais išrinktas į Lietuvos valstybės Tarybą, bet iš jos pasitraukė, taip pat nutraukė ryšius ir su Lietuvos socialdemokratų partija. Buvo paskirtas švietimo ministru, bet Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasitraukus į Kauną, pasiliko Vilniuje, toliau vadovavo gimnazijai, priešinosi okupacinei lenkų valdžiai, 1922 metais išvyko į Kauną. Čia pradėjo redaguoti dienraštį „Lietuva“, skaityti paskaitas universitete, paskirtas sociologinių, vėliau – humanitarinių mokslų fakulteto profesoriumi beveik dešimtmetį lygiagrečiai vadovavo berniukų gimnazijai. Nuo 1922 metų buvo fakulteto dekanas, po trejų metų – universiteto prorektorius, 1926-1927 metais – rektorius. M. Biržiškos siūlymu Papilėje pastatytas paminklas didžiajam lietuvių liaudies švietėjui ir istorikui S.Daukantui. Jis vadovavo komitetui, rinko lėšas, už kurias 1930 metais skulptorius V.Grybas ir pastatė šį iškilų paminklą. Biržiška daug dirbo, kad Lietuvai būtų sugrąžintas lenkų okupuotas Vilniaus kraštas. Maždaug nuo 1927 metų vadovavo TSRS tautų kultūrai pažinti draugijai, lietuvių ir žydų, lietuvių ir ukrainiečių draugijoms. 1931 metais tris mėnesius JAV skaitė paskaitas tautiečiams. Kartu su bendraminčiais paruošė raštą JAV prezidentui Vilsonui dėl lietuvių tautos teisės turėti nepriklausomą valstybę. Tarpukario Lietuvoje savaip švietė ir spindėjo trys broliai Biržiškos, visi VDU profesoriai: matematikas Viktoras (1866-1964), bibliografas, „Lietuviškos enciklopedijos“ direktorius Vaclovas (1884-1956) ir iškilus visuomenės veikėjas Mykolas, vyriausias iš brolių – Kauno ir Vilniaus universitetų rektorius, senosios literatūros tyrinėtojas. Redagavo ir leido laikraščius, buvo daugelio visuomeninių organizacijų kūrimo iniciatorius ir vadovas. Viena po kitos pasirodė jo knygos „Donelaičio gyvenimas ir raštai“, „Lietuvių dainų literatūros vadovėlis“, „Mūsų raštų istorija“, „Rinktiniai mūsų senovės raštai“, „L. Rėzos „Dainos“ (du tomai), „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“, „Senasis Vilniaus universitetas“( du tomai), atsiminimų knyga „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“. 1934 metais jam suteiktas Latvijos universiteto garbės daktaro vardas.

 

Pašalintas iš Mokslų akademijos tikrųjų narių

Mykolui Biržiškai kilo Lietuvos mokslų akademijos steigimo idėja. Supratęs, kad tuometinė vyriausybė nepritaria ar nepajėgia įsteigti MA, siūlo steigti Kultūros akademiją, Lietuvos tyrimo institutą. Pagaliau 1938 metais įkurtas Lituanistikos tyrimo institutas, kurio bazėje 1941 metų pradžioje tarybų valdžia įkūrė Mokslų Akademiją, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros, Lietuvos istorijos ir etnografijos institutus. Nuo 1939 metų Mykolas Biržiška – Vilniaus universiteto rektorius, pirmaisiais hitlerinės okupacijos metais vadovavo ir Mokslų Akademijai. Tarybinės santvarkos pirmaisiais metais jis buvo išrinktas Mokslų Akademijos tikruoju nariu. 1946 metų pradžioje respublikos vyriausybė nutarė M.Biržišką ir V.Krėvę pašalinti iš Mokslų akademijos tikrųjų narių kaip tėvynės išdavikus. 1988 m. spalio mėn. Lietuvos TSR Ministrų Taryba nutarė panaikinti Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos 1946 m. sausio 18 d. nutarimą, kuriuo Lietuvos TSR MA tikrasis narys Mykolas Biržiška kartu su Krėve buvo pašalintas iš MA sudėties. 1944 m. birželio mėn. nors ir labai nenorėdamas, su žmona ir vaikais pasitraukė į Vokietiją, ten dirbo Pabaltijo universitete. Mirė savo namuose Los Anžele, JAV.

 

 

Kazys Bizauskas

1893 - 1941

 

Kazys Bizauskas – jauniausias Nepriklausomybės Akto signataras, visuomenės ir politikos veikėjas, diplomatas, ministras, vertėjas, teisininkas, spaudos ir švietimo darbuotojas, ministro pirmininko pavaduotojas, Valstybės Tarybos generalinis sekretorius. Gimė 1893 m. vasario 15 dieną nedideliame Pavilostos kaimelyje Latvijoje netoli Kuldygos. Įstojo į Mintaujos gimnaziją, kurios mokiniai buvo auklėjami prorusiška dvasia, buvo verčiami priimti stačiatikių tikėjimą. Sulaukęs penkiolikos metų jis tapo visišku našlaičiu. Abu tėvai mirė džiova. Vienintelis artimas žmogus – dėdė katalikų kunigas Antanas Bizauskas pasirūpino, kad vaikas būtų išsiųstas mokytis 1906 metais į katalikų gimnaziją Švico mieste Šveicarijoje. Nuostabus Šveicarijos klimatas teigiamai veikė jo sveikatą. Jis ten puikiai išmoko vokiečių ir prancūzų kalbas. Be to, mokėjo latvių, lenkų ir rusų kalbas.

 

Panevėžyje atidarė gimnaziją

Po poros metų grįžo į Lietuvą, tęsė mokslus Vinogradovo gimnazijoje. Po trijų metų jis jau Maskvos universiteto teisės fakulteto studentas. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1915 metais sugrįžo į Lietuvą. Buvo paskirtas Panevėžio miesto tarybos sekretoriumi, bet tuometinė vokiečių valdžia neleido spręsti kokių nors rimtesnių klausimų. Per didelius vargus K.Bizauskas su dviem lietuviais kunigais gavo iš okupacinės valdžios leidimą Panevėžyje steigti „Saulės“ gimnaziją. Jis tapo mokyklos inspektoriumi ir kartu lotynų bei lietuvių kalbų dėstytoju. Atlyginimu rūpinosi patys mokytojai, vokiečių valdžia nepadėjo. Jo iniciatyva buvo įkurta Panevėžio muzikos mokykla. 1919 m. žiemą bolševikai užėmę miestą ją uždarė. K.Bizauskas parašė lietuvių literatūros vadovėlį.

 

Jauniausias signataras

Kazys Bizauskas 1917 metais rugsėjo mėn. dalyvavo Lietuvių konferencijoje, tapo jos prezidiumo nariu. Jam ėjo tik 24 metai, o renkami galėjo būti tik suėjus 25 metams. Jam buvo padaryta išimtis. Lapkričio 18 dieną Valstybės Taryba jį paskyrė Tarybos generaliniu sekretoriumi. Jam teko organizuoti Tarybos veiklą labai sunkiu laikotarpiu: iš vienos pusės į kraštą skverbėsi bolševikai, iš kitos pusės – lenkai, o besitraukiantys vokiečiai plėšė ir alino Lietuvą. 1918 m. vasario 16 dieną, pasirašydamas Nepriklausomybės Aktą turėjo 25-erius metus.

 

Švietimo ministras

1920 metais išleido Spilmano „Išpažinties paslapties“ vertimą. Kazio Griniaus vyriausybėje buvo paskirtas švietimo ministru. Jam vadovaujant atlikta švietimo reforma, sukurtas pradžios mokyklų tinklas, organizuoti mokytojų rengimo kursai, įkurta mokytojų seminarija, įsteigta valstybinė opera, Valstybės teatras, muzikos konservatorija, Meno akademija, buvo padėtas tvirtas pagrindas visai tarpukario Lietuvos švietimo sistemai.

 

Diplomatas

Nuo 1922 metų K. Bizauskas grįžo į diplomatinę tarnybą ir buvo nuolat siunčiamas ten, kur reikėjo ypatingų diplomatinių sugebėjimų: nuo 1922 m. Vatikane siekė Lietuvos valstybingumo pripažinimo, 1923 m. rūpinosi paskolos grąžinimu Jungtinėms Amerikos Valstijoms, 1927 metais paskirtas pasiuntiniu Latvijoje siekė kaimyninės šalies palankumo, nuo 1928 m. daug padarė gerindamas Lietuvos santykius su D.Britanija, 1930 m. tapo Lietuvos pasiuntiniu Olandijoje.

 

Ministro Pirmininko pavaduotojas

K. Bizauskas - vienas aktyviausių tarpukario Lietuvos krikščionių demokratų veikėjų, nuo 1935 metų – Ateitininkų federacijos valdybos pirmininkas. 1931 m. grįžęs į Lietuvą dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, nuo 1939 metų dviejose paskutinėse vyriausybėse buvo Ministro Pirmininko pavaduotoju. Tuo metu Lietuvai buvo iškilę du svarbūs uždaviniai: užtikrinti krašto gynybą ir pasiekti valstybės tarptautinį pripažinimą. Tačiau to meto ministrų kabineto vadovas A.Voldemaras tikėjo, jog iškilus pavojui, į pagalbą skubės Vakarų šalys. Todėl visą dėmesį skyrė diplomatiniam darbui, o ne kariuomenės kūrimui. Bolševikams okupavus Lietuvą, iš užsienio diplomatų susilaukė daugybės pasiūlymų pasitraukti į Vakarus. Atsisakė. Liko Lietuvoje. 1940 m. liepos 20 d. buvo suimtas. Tardymo protokoluose užfiksuoti jo žodžiai: „Aš prisipažįstu kaltas, kad 1917-1918 m. kovojau dėl nepriklausomybės, tautinės Lietuvos valstybės sukūrimo. Aš prisipažįstu kaltas, kad 1918-1919 m. padėjau sukurti Lietuvos kariuomenę, kuri turėjo kovoti prieš sovietus kai kuriose Lietuvos dalyse“. 1941 m. birželio 23 dieną buvo evakuojamas į Sovietų Sąjungos gilumą, tačiau Baltarusijoje, netoli Bigosovo geležinkelio stoties, kalinių ešeloną bombardavo vokiečių aviacija. Birželio 26 d. tiesiog prie geležinkelio bėgių K.Bizauskas buvo sušaudytas. Jo kapo vieta nežinoma.

 

 

Literatūra:

Algimantas Liekis. Signatarai. Vasario  16. Leidykla  Džiugas Vilnius 1996

Pranas Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija II M. Morkūno spaustuvė Chicago 1986

 

 

Pranas Dovydaitis

1886 – 1942

 

Signataras, Ministras Pirmininkas, profesorius, mokslų daktaras, Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademikas, filosofas, teisininkas, redaktorius, leidėjas gimė 1886 metais gruodžio 2 dieną Marijampolės apskrities Višakio Rūdos valsčiaus Runkių kaime penkiolikos vaikų šeimoje. Mokėsi namuose. Žiemomis lankė Višakio Rūdos pradinę mokyklą. Vėliau mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, kur iš antro kurso buvo pašalintas už dalyvavimą streike. 1908 m. eksternu išlaikė egzaminus Marijampolės gimnazijoje, rudenį įstojo į Maskvos universitetą Teisės fakultetą, kurį baigė 1912 m. Tačiau Praną labiau traukė filosofijos, istorijos ir gamtos mokslai, todėl 1912 m. pradėjo mokytis to paties universiteto istorijos-filosofijos fakultete.

 

Politinė veikla

Studijuodamas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, pats ruošė ir skaitė referatus, rašė mokslinius straipsnius „Vilčiai“ ir kitiems katalikiškos pakraipos leidiniams. Labai greitai tapo Ateitininkų sąjūdžio veikėju, vėliau – ateitininkų vyriausiu vadu. 1913 m. buvo pakviestas į Vilnių redaguoti „Vilties“ laikraščio. 1918 m. tapo pirmuoju mėnesinio pedagoginio žurnalo „Lietuvos mokykla“ redaktoriumi. 1916 metais tapo „Saulės“ gimnazijos direktoriumi. 1917 metais Vilniaus konferencijoje išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. 1918 metų vasario 16 dieną pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. 1919 m. pradėjo vadovauti III ministrų kabinetui, kuris išsilaikė tiktai vieną mėnesį. Valstybėje susiklostė pavojinga situacija: bolševikai buvo pasiekę Kėdainius, Lietuvos kariuomenė buvo negausi ir menkai ginkluota. 1919 m. balandį Lietuvos Tarybai išrinkus prezidentu Antaną Smetoną, tą pačią dieną Pranas Dovydaitis iš Ministro Pirmininko pareigų atsistatydino. Pasitraukęs iš aktyvios politikos, pasišventė pedagoginiam moksliniam darbui.

 

Pašalintas iš universiteto

Nuo 1922 metų iki pat 1940 metų profesoriavo Vytauto Didžiojo universitete, buvo universiteto senato sekretorius, Teologijos ir filosofijos fakulteto sekretorius, Religijų istorijos katedros vedėjas. 1935 metais jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Jis leido ir redagavo kelis mokslinius žurnalus: gamtos mokslų „Kosmos“, filosofijos „Logos“ ir „Soter“, skirtą religijų istorijai. Pats rašė ir vertė iš užsienio kalbų mokslinius straipsnius. Buvo lietuviškos enciklopedijos viceredaktorius. 1932 m. užsitraukė tautininkų valdžios nemalonę dėl ateitininkų veiklos plėtojimo – tris mėnesius sėdėjo kalėjimuose, buvo pašalintas iš universiteto. 1921 m. įsteigė „Naujosios vaidilutės“ žurnalą, kurį redagavo iki 1940 m. P.Dovydaitis, kaip Vasario 16-osios Akto signataras, 1935 m. gavo 20 ha žemės sklypą Čekiškės parapijoje prie Dubysos.

 

Nuteistas mirties bausme

1941 m. birželio 14 d. savo ūkyje sovietų buvo suimtas, intensyviai tardomas 1942 m. liepą Pranas Dovydaitis kartu su kitais žymiais Lietuvos veikėjais buvo išsiųstas į Sverdlovsko kalėjimą. Lapkričio 4 d. Trojkos (trijulės) sprendimu pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį buvo paskirta mirties bausmė. Sušaudytas Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas). 2000 m. gegužės 7 d. Romos Koliziejuje paskelbti naujieji kankiniai: tarp jų – Pranas Dovydaitis. 2006 m. Vilniuje Rasų kapinėse pastatytas Kenotafas. Amžino poilsio vieta nežinoma.

 

Literatūra:

Algimantas Liekis. Signatarai. Vasario 16 Leidykla Džiugas Vilnius 1996

Pranas Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija II M/ Morkūno spaustuvė, Chicago 1986

 

 

Steponas Kairys

1879-1964

 

Tau, Lietuva, kad būtum laisva ir demokratinė, skyriau visą savo gyvenimą.

Steponas Kairys

 

Tėvai

Steponas Kairys – Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, inžinierius, profesorius, Vasario 16-osios Akto signataras gimė 1879 m. sausio 2 d. Ukmergės apskrities Kurklių parapijos Užunvėžių kaime turtingų valstiečių Vincento Kairio-Tumasonio ir Uršulės Puzinaitės-Kairienės šeimoje. Tėvai valdė 60 ha dirbamos žemės, turėjo savo miško ir buvo turtingiausi Užunvėžių kaimo ūkininkai. Stepono Kairio senelis Jurgis Tumasonis buvo kairiarankis, kairys, ir ši pravardė jam taip prilipo, kad jo vaikaičiui Steponui jau liko pavardė Kairys. Stepono tėvas, dar vyskupo M.Valančiaus laikais prisiekė kunigui nevartoti alkoholio, neėmė jo į burną visą gyvenimą. Tėvo bruožai jau nuo vaikystės Steponui diegė pagarbą žmogui, nežiūrint jo turto ar visuomeninės padėties.

 

Mokslai

Stepukas, kaip ir kiti kaimo vaikai, kūdikystėje dėvėjo ilgus drobinius marškinius, kelnių neturėjo. Skaityti mokėsi iš lenkiško elementoriaus, lietuviško vadovėlio jo gimtajame kaime niekas dar nebuvo regėjęs. Mokėsi pas kaimo daraktorių. Vėliau pradėjo mokslą rusiškoje Kurklių valsčiaus pradžios mokykloje, tačiau jos nebaigė. Šiek tiek pramokęs rusų kalbos, pradėjo ruoštis mokslams gimnazijoje. Tėvų svajonė – matyti savo sūnų kunigu, juk kaimo žmonėms kunigas buvo neprilygstamas autoritetas. Toliau tęsė mokslus Palangos progimnazijoje. Šioje progimnazijoje tuo metu mokėsi ir daugiau jaunuolių, vėliau tapusių žymiais Lietuvos valstybės bei visuomenės veikėjais: signataras ir diplomatas Jurgis Šaulys, signataras ir Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, Lietuvos kariuomenės teismo pirmininkas, generolas, Krašto apsaugos ministras Petras Šniukšta, ilgametis Kauno karo muziejaus vadovas Vladas Nagius (Nagevičius) ir keletas kitų. Palangoje visus metus kalbėjo tik rusiškai. Po penkerių mokslo metų S.Kairys gavo progimnazijos baigimo atestatą. Toliau mokslus tęsė Šiaulių gimnazijoje, kuri vietos dvarininkų pastangomis buvo įkurta 1851 metais. Mokslas vyko rusų kalba. Joje mokėsi rusai, lietuvių ūkininkų vaikai, 10 procentų buvo žydai (didesnis žydų skaičius gimnazijoje buvo ribojamas ).

Steponas labai daug skaitė, pvz., V.Hugo knygas skaitė prancūziškai. Anykščiuose per šventos Onos atlaidus S.Kairys susipažįsta su Jonu Biliūnu, besimokančiu Liepojos gimnazijoje. Šiaulių gimnaziją Steponas Kairys baigė 1898 metais. Išeidami iš mokyklos abiturientai demonstratyviai atsisveikino tik su sargu Mikulskiu. Baigęs gimnaziją Steponas ruošėsi stojamiesiems konkursiniams egzaminams į Peterburgo technologijos institutą. Studijuodamas Peterburge, įsitraukęs į visuomeninę politinę veiklą S.Kairys tėviškėje lankėsi vis rečiau. Tėvai seno, ypač blogėjo tėvo sveikata.

 

Tėvo mirtis

1906 metais tėvas ilgokai sirgo, matėsi, kad jo gyvenimas artėja prie pabaigos. Jam gulint mirties patale, dauguma kaimynų atėjo su juo atsisveikinti. Į amžino poilsio vietą, Skiemonių bažnyčios šventorių, tėvą lydėjo visas kaimas. Prie kapo duobės Steponas skausmingai mąstė apie tėvo gyvenimą, apie gautas iš tėvo pamokas, jo įtaką, apie sunkų konfliktą, kai ryžosi nepaklusti tėvo valiai ir atsisakė stoti į kunigų seminariją.

 

Studijos Peterburge

Institute S.Kairys susirado stojančiųjų sąrašą, kuriame buvo išvardinta, kam leidžiama laikyti stojamuosius egzaminus. Tarp pusantro tūkstančio kandidatų rado ir savo pavardę. Pasibaigus egzaminams, po trijų dienų, instituto kanceliarija iškabino priimtųjų studijuoti sąrašą. Iš pusantro tūkstančio stojusių priimta 340. Tarp laimingųjų išvydo ir savo pavardę. Steponas turėjo savo lėšomis pasisiūti instituto uniformą su antpečiais, kuriuose buvo išsiuvinėta instituto steigėjo caro Nikolajaus I monograma – „N I“.

Techninis intelektualinis instituto lygis buvo labai aukštas. Čia dėstė Rusijos mokslo šviesuliai. Technologijos instituto akmenyje iškaltos žymiausių čia besimokiusių ir dirbusių mokslininkų pavardės: tai M.Lomonosovas (1711-1765), N.Zyninas (1812-1880), A.Butlerovas (1828-1886), D.Mendeliejevas (1834-1907), A.Favorskis 1860-1945), S.Lebedevas (1874-1934), P.Čiugijevas (1873-1922). Griežta ir darbinga instituto tvarka Steponą iš karto prispaudė prie darbo. Studijų krūvis tiek padidėjo, kad pradžioje atrodė bus neįmanoma visko suspėti. Šis institutas garsėjo revoliucingumu. Laisvesnę nuo užsiėmimų minutę S.Kairys stengėsi susipažinti su Peterburgo įžymybėmis. Revoliucinės Peterburgo studentų idėjos veikė ir čia studijuojančius lietuvius. Jie suvokė, kad savojo krašto išsilaisvinimo galimybės yra neatsiejamos nuo įvykių visoje imperijoje. Per S.Kairio studijų metus studentų lietuvių skaičius Peterburge nuolat didėjo ir jam baigiant jų jau buvo per šimtą. 1908 m. su netrumpomis studijų pertraukomis S.Kairys su pagyrimu baigė institutą. Technologijos instituto aktų salėje iškilmingoje ceremonijoje S.Kairiui įteiktas diplomas.

 

Darbas vilniuje

Studijuodamas inžineriją, S.Kairys suprato techninio progreso reikšmę. Lietuvių kalba tuo metu nebuvo techninės literatūros, todėl 1905 metais jis išvertė iš rusų kalbos ir pritaikė skaitytojui lietuvių kalba Voislavo knygelę apie garo mašinas „Garo katilų ir mašinų priežiūra. Mašinistams ir pečkuriams vadovėlis“. Tuomet vandentiekis Vilniuje egzistavo jau keletą šimtmečių. Iš Vingrių versmių vanduo mediniais vamzdžiais tekėjo į Vilniaus centrą, į miesto valdžios, turtingiausių jo gyventojų namus. S.Kairys įsidarbino savivaldybės kanalizacijos ir vandentiekio skyriuje. Prasidėjus karui, Vilniaus vandentiekio ir kanalizacijos statyba sulėtėjo, o miestą užėmus vokiečiams, statybos darbai visai sustojo. Beveik po šimto metų – 2002-aisiais, Vilniuje vykdant T.Vrublevskio gatvės rekonstrukciją, atkastas nuotėkų kanalizacijos kolektorius, menantis S.Kairio vadovavimą Vilniaus kanalizacijos statybos specialistai stebėjosi ypač gera kolektoriaus būkle. „Keisčiausia yra tai, kad senasis vamzdis išsilaikęs kur kas geriau nei palyginti neseniai prie jo prijungti inžineriniai tinklai“.

 

Nepriklausomybės Akto signataras

1917 m. rudenį S.Kairys iš Vilniaus pėsčiomis iškeliavo į tėviškę, pakeliui pernakvodamas pas pažįstamus žmones ar klojimuose. Bagaslaviškyje nakvojo pas vietos kleboną. Per Ukmergę, Žemaitkiemį pasiekė gimtinę. Savaitę pasisvečiavęs, su sesers Antoninos sūnumi, norėjusiu stoti į gimnaziją, sugrįžo į Vilnių. Pirmajame Lietuvos tarybos posėdyje išrinktas Tarybos pirmuoju vicepirmininku. Su A. Smetona ir J. Šauliu Lozanoje dalyvavo Pavergtųjų tautų kongrese. 1916-06-30 – 07-04 Lozanoje dalyvavo II lietuvių konferencijoje, kur nutarta siekti Lietuvai politinės nepriklausomybės. 1917 rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, buvo konferencijos vicepirmininkas, prezidiumo narys, išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. 1917 m. lapkričio 15 d. Vilniuje pradėjo redaguoti socialdemokratų laikraštį „Darbo balsas“. 1917 m. gruodžio 1 d. su Vokietijos užsienio reikalų ministerija pasirašė protokolą apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sąlygas. 1918 m. vasario 16 d. – su visais Lietuvos Tarybos nariais balsavo už nutarimą, vadinamą Lietuvos Nepriklausomybės Aktu, dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

 

Utenos apskritis

1918 gruodį organizavo Utenos apskrities savivaldybę, išrinktas pirmosios apskrities savivaldybės pirmininku. S.Kairys išvyko į Uteną organizuoti savivaldybės. Lietuvišką Utenos apskritį sudarė Utenos, Užpalių, Vyžuonų, Debeikių, Anykščių, Aluntos ir Balninkų valsčiai. S.Kairiui atvykus į Uteną padėtis mieste ir apskrityje buvo nerami. Apskrityje siautėjo, vietinius gyventojus plėšė pabėgę rusų armijos belaisviai, vokiečių kareiviai dezertyrai, todėl savivaldybei pirmiausiai reikėjo organizuoti gyventojų apgynimą. Apskrityje stovėjusi vokiečių kariuomenė ruošėsi trauktis, rūpinosi išlaikyti iš gyventojų rekvizuotą turtą, todėl viešosios tvarkos palaikymu visai nesirūpino.

S. Kairys periminėjo vokiečių kariuomenės paliekamą turtą. Žmonių sveikatos priežiūra nesirūpino niekas, nes nebuvo nei specialistų, nei lėšų. Apskrities valdybos nutarimu, S.Kairys išvyko į Vilnių gauti lėšų. Siauruoju geležinkeliu pasiekė Švenčionėlius, o iš jų traukiniu – Vilnių. S.Kairys be didelių sunkumų gavo pinigų Utenos apskrities savivaldybės veiklai. Reikėjo rūpintis grįžimu į Uteną, o tai buvo ypač pavojinga, vežantis savivaldybei skirtus pinigus. Grįžti S.Kairiui pavyko be didesnių nuotykių. Raudonoji armija artėjo prie Utenos. Mieste sukruto vietos bolševikai.

 

Nesutarimai su V.Kapsuku

1918m. pabaigoje Raudonajai armijai veržiantis į Lietuvą, S.Kairys ir V.Mickevičius-Kapsukas buvo priešingose barikadų pusėse. Tačiau ir tokiomis aplinkybėmis S.Kairys pripažino tam tikrus nuopelnus V.Mickevičiui-Kapsukui. „Kad ir pasiramstydamas raudonu durtuvu, V.Kapsukas 1918 metais kūrė Lietuvoje lietuvių valdžią, skirdamas valdžios komisarais Vilniuje tik lietuvius. Be aiškaus „nusikaltimo“ neleido areštuoti lietuvių inteligentų. Netrukdė jiems važinėti tarp Vilniaus ir Kauno, vengė užgaulioti žmonių tikybinius jausmus. Nekliudė melstis Aušros vartuose ir neskubėjo uždaryti jiems šv. Jono bažnyčios, nors joje buvo sakomi pamokslai prieš bolševizmą. Kai iš Maskvos atvyko Vilniun visas traukinys rusų kandidatų į tarnybines vietas, V.Kapsukas visą traukinį išsiuntė Maskvon, niekam neleidęs net išlipti iš vagonų.“ Ir tik vėliau, jau būdamas Maskvoje, V.Mickevičius-Kapsukas palaipsniui tapo aršiu buvusių bendražygių socialdemokratų priešu. Per draugus iš Maskvos parvežė S.Kairiui ir jo bendražygiams tokį linkėjimą: „Kai grįšiu Lietuvon, Vladą Požėlą, Steponą Kairį ir Kiprą Bielinį pakabinsiu ant pirmos Kauno Laisvės alėjos medžio šakos“. Raudonajai Armijai artėjant prie Utenos, S.Kairio vadovaujamas apskrities komitetas išdalino varguomenei nuo vokiečių likusius rekvizuotus apie tūkstantį centnerių grūdų. Per Kalėdas gauta žinia, kad Raudonoji armija netoli Utenos, S.Kairys  pėsčiomis  patraukė į Kauną.

 

Darbas ministerijoje

Balandžio 12 dieną S. Kairys buvo paskirtas tiekimo ir maitinimo ministru. Krašto vadovybė daug dėmesio skyrė S.Kairio vadovaujamos vyriausybės veiklai. Juk svarbiausias vyriausybės uždavinys – pamaitinti kraštą. 1919 m. spalio 22 d. posėdyje Tiekimo ir maitinimo ministerija buvo likviduota. Ministerijos funkcijos perduotos prie Krašto apsaugos ministerijos įkurtam kariuomenės intendantūros skyriui. Civilių gyventojų aprūpinimas būtiniausiomis prekėmis pablogėjo. Neilgas S.Kairio darbo vyriausybėje laikotarpis liko ženklus jo biografijos tarpsnis.

 

Palangos atgavimas

Valstybės kūrimosi metais Lietuvos sienos dar nebuvo nusistovėjusios. Į Palangą pretendavo ir ją administravo Latvija. Po derybų Palanga mainais už kitas teritorijas buvo perleista Lietuvai. 1921 metais kovo 31 d. į Palangą įžengė Lietuvos kariuomenė. Šiame iškilmingame teritorijos perėmime dalyvavo ir S.Kairys. Lietuvos kariuomenę sveikino įvairiataučiai Palangos gyventojai. Kariuomenė ir prie jos prisidėję palangiškiai nužygiavo prie Birutės kalno.

 

Laikinoji sostinė – be kanalizacijos

1918 m. gruodžio 26 d., prie Utenos artėjant Raudonajai armijai, S.Kairys pasitraukė į Kauną. Kai Kaunas tapo laikinąja sostine, miestas nebuvo panašus į valstybės sostinę: gatvės grįstos lauko akmenimis, o toliau nuo centro – visai negrįstos. Šalia medinių šaligatvių buvo griovys lietaus vandeniui nutekėti, geriamas vanduo semiamas iš šulinių arba Nemuno ir Neries upių. Šulinių vanduo, ypač senamiestyje, dažnai buvo užterštas, nes šuliniai nebuvo tinkamai izoliuoti nuo paplavų duobių, išviečių. Kanalizacijos įrengimus atstodavo namų kiemuose stovinčios „būdelės“. Tokiame mieste dirbo Respublikos Prezidentas, užsienio valstybių diplomatai, įvairios įstaigos ir t.t. Burmistras J.Vileišis 1922 m. vasario 22 d. miesto tarybos posėdyje padarė pranešimą apie numatomus Kauno miesto vandentiekio ir kanalizacijos projektavimo bei statybos planus, apie komisijų sudarymą. Vienas iš komisijos narių, S.Kairys, važiuoja Berlynan. S.Kairys Vokietijoje ieškojo dar prieš karą projektuotų vandentiekio darbo brėžinių, vykdytų inžinerinių tyrinėjimų. Grįžęs iš Vokietijos S.Kairys informavo apie paieškų rezultatus miesto valdybą. 1924 m. buvo įkurta miesto valdybos vandentiekio ir kanalizacijos skyrius. Jo vedėju paskirtas S.Kairys su 1500 litų mėnesiniu atlyginimu.

 

Kauno modernizavimas

Kauno vandentiekio ir kanalizacijos tinklų statyba iškilmingai pradėta 1924 m. rugsėjo 26 d. Darbų pradžią pašventino Vytauto bažnyčios klebonas J.Tumas-Vaižgantas. Buvo perskaitytas darbų pradžios aktas. Aktą pasirašė iškilmingo akto garbingi dalyviai. S. Kairys darbą pradėdavo anksti ryte, pėsčias lankydamas statybų objektus, kur jau norėdavo matyti darbų vykdytojus. Po to eidavo į savo įstaigą. Nuosavo automobilio niekada neturėjo, naudotis tarnybiniu vengė. Pradėjus vandentiekio ir kanalizacijos statybą atsirado darbo bedarbiams. Žemės darbai buvo atliekami rankomis. Prof. S.Kairys darbininkams buvo ne tik viršininkas, bet ir jų draugas. Nepraėjus nei dvejiems metams buvo baigti vandenvietės statybos darbai. 1929 m. gruodžio 15 d. Valstybės teatre įvyko Kauno miesto vandentiekio paleidimo minėjimas. S.Kairiui už įdėtas pastangas ir darbą buvo pasakyta daug padėkos žodžių. Į S.Kairį, kaip vandentiekio ir kanalizacijos specialistą kreipdavosi ir kitų miestų atstovai.

 

Bandė tartis dėl Vilniaus

Lietuvoje tebetvyrojo didelis rūpestis dėl Vilniaus krašto ir jo likimo. Vyko patriotinė akcija – „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Buvo ieškoma įvairių būdų sostinę susigrąžinti. S.Kairys, pažinojęs Lenkijos socialdemokratus dar iš bendros veiklos caro priespaudos metais, tikėjosi jų palaikymo Vilniaus krašto klausimu. „Želigovskiui užgrobus Vilnių, visi Lietuvos politiniai sluoksniai skaudžiai pergyveno šią nesėkmę. Socialdemokratų partijos pavedimu Steponas Kairys ir Vladas Požėla 1924 metais, slapta pereidami sieną, nuvyko į Varšuvą. Jie ryžosi kalbėti su Lenkijos socialistais norėdami išspręsti ginčą tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl Vilniaus. Bet ši kelionė buvo nesėkminga“

 

Datos

1927 12 17 – valstybės perversmo dalyvių suimtas ir internuotas kariuomenės generaliniame štabe.

1929 02 07 – už valdžios kritiką, kaip laikraščio „Socialdemokratas“ redaktorius, dviems savaitėms uždarytas į kalėjimą.

1929 12 15 – Valstybės teatre iškilmingai paminėtas S.Kairiui vadovaujant pastatyto Kauno vandentiekio paleidimas.

1939 – S. Kairiui suteiktas Kauno universiteto ordinarinio profesoriaus titulas.

1940 – už sanitarinių įrengimų statybą Lietuvoje suteiktas Kauno universiteto Garbės daktaro vardas.

1944 08 07 – žvejų laivu per Baltijos jūrą bandė pasitraukti į Švediją, bet kitą dieną, laivą sulaikius vokiečių karo laivui, grąžintas į Latviją ir įkalintas Liepojos kalėjime.

 

Atsiminimai

Steponas Kairys matė ekonominį gimtojo krašto vystymąsi. Apie tai jis nurodo savo atsiminimuose: „ Išnyko ir pas mus paskutinės dūminės pirkios, naujai statomose trobose buvo daromi dideli langai. Atsirado būtinumas namuose palaikyti švarą, languose gėlėmis puošiama seklyčia. Buvo būtina bent vieną kartą per metus kalkėmis išbaltinti krosnies aprūkusią kaktą ir žiūrėti, kad plūkto molio asla kasdien rūpestingai būtų pašluota, lovos pirkioje užtiestos, indai ir mediniai šaukštai tuojau pavalgius suplauti ir vieton sudėti. Dalgis išvarė pjautuvą iš rugių lauko ir baigė varyti iš vasarojaus. Kai kur dalgiui jau ėmė grasyti pjaunamoji mašina. Išnyko medinis arklas, medinės akėčios, jaučiai užleido vietą arkliui, atsirado spyruoklinės akėčios. Ūkininkai buvo skatinami veisti sodus, sodinant derlingesnių veislių vaismedžius, auginti produktyvesnių veislių gyvulius, organizuojami pieno nugriebimo punktai...“ S.Kairio gimtinėje Užunvėžyje jo iniciatyva pastatyta dviejų aukštų mūrinė mokykla, kurios statybą jis rėmė savo pinigais. Buvo įrengta miniatiūrinė hidroelektrinė stotis, pajėgi sukti girnas, pjūklą ir dar tiekti šviesą. Neatsiliko užunvėžiečiai nuo kitų ir inteligentinių kadrų ugdymu. Atsikūrusiam kraštui jie yra davę du aukštojo mokslo inžinierius ir vieną teisininką. Nedavė nė vieno kunigo, ir jei taip atsitiko, yra ir mano kaltės“.

 

Signataro moterys

Stepono Kairio sutiktos moterys buvo subtilios, taurios, dvasingos. Jau būdamas senyvo amžiaus, jis prisipažįsta, kad gyvenime jam teko „pažinti moteris tokio moralinio, nuolat širdies pašildomo lygio, į kurį mums, vyrams, nesiseka įkopti“.

Su pirmąja žmona Aloiza Paškevič susipažino 1902 m. Peterburge, kur tuomet abu studijavo: jis – technologijos instituto trečiajame kurse, o Aloiza – profesoriaus Lesgafto kursuose. Aloiza buvo labai jautri įvykiams, smarkaus charakterio, santykiuose su žmonėmis atmetanti ir išjuokianti falšą, ji laikė savo pareiga ir garbe visada būti ten, kur vienaip ar kitaip pasireiškė kylančios prieš esamą santvarką nuotaikos. Ji vaikščiojo į sueigas, dalyvavo demonstracijose, rūpinosi suimtaisiais draugais. Suvokė esanti baltarusė ir tokia liko visam laikui.

1911 m. vasario 7 d. Aloiza Vilniuje, šv. Rapolo bažnyčioje, susituokė su S.Kairiu. Tuo metu jaunajam buvo – 32, jaunajai – 35 metai. Vedybų liudininkais buvo Aloizos broliai Juozas ir Voicechas Paškevičiai.

1916 m. sausio mėn. Aloiza iš tėviškės gavo žinią, kad nuo siautusios šiltinės mirė jos tėvas. Atsisveikinusi su vyru, skubiai išvyko į tėvo laidotuves. Tėviškėje pamačiusi sunkią karo nuvargintų žmonių padėtį, Aloiza liko padėti gimtojo krašto žmonėms. Belankydama sergančius, pati užsikrėtė šiltine ir 1916 metų vasario 18 d. mirė.

1918 mpabaigoje S.Kairys Kauno teatro salėje vykusiame mitinge atsisėdo greta jaunos simpatiškos merginos. Per pertrauką su kaimyne išsikalbėjo. Tai buvo Onutė Leonaitė, įžymaus lietuvių tautinio atgimimo veikėjo, varpininko teisininko Petro Leono jauniausioji dukra. Po keleto metų epizodinio bendravimo O.Leonaitė Klaipėdoje 1923 m. spalio 16 d. įregistravo civilinę santuoką. Santuokos liudininkais buvo Kairio bendražygis 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys su žmona bei jaunosios brolis Algirdas ir tėvas Petras.

Prasidėjus Lietuvos okupacijoms, Onutė Kairienė globojo persekiojamus žmones, vokiečių okupacijos metais, rizikuodama gyvybe, globojo žydus. Kai gestapas ieškojo jos vyro Stepono, ji buvo suimta, tardoma. VLIKo nutarimu Steponas Kairys turėjo pasitraukti iš Lietuvos. S.Kairiui pasitraukus iš Lietuvos, jo ryšys su gimtinėje pasilikusia žmona nutrūko. Nebuvo žinios, ar ji liko gyva, ar jai pavyko išvengti stalininių represijų. 1948 m. balandžio mėnesį MGB ją suėmė, o gegužės 22 d. su broliu Vytautu, psichikos ligoniu, ištrėmė į Sibirą, Sajanų kalnų priekalnes.

1956 metais S.Kairys gavo žinią, kad jo žmona iš tremties sugrįžo į Lietuvą. Onutė Kairienė, matyt, dėl persekiojimų už vyro antisovietinę veiklą nusprendžia formaliai santuoką su juo nutraukti. Skyrybas įformino 1957 m. balandžio 29 d., pasilikdama mergautinę pavardę. Onutė Kairienė mirė nuo širdies nepakankamumo 1958 m. birželio 11 d. Palaidojo ją birželio 12 d. vakare Kauno Petrašiūnų kapinėse tėvo P.Leono kape. Atsiminimų knygą „Tau, Lietuva“ S.Kairys skiria „šviesaus atminimo žmonai Onutei Leonaitei-Kairienei pagerbti.

Lola Garlauskaitė.Vokietijoje S.Kairiui talkino, perrašinėjo rašomąja mašinėle jo rašinius, padėjo kituose darbuose Štutgarte gyvenusi studentė Lola Garlauskaitė. S.Kairys jaunąją pagalbininkę vadina savo laiškuose „Vabalu“. Kadangi jos tėvai ir seserys buvo Lietuvoje, bijodama jiems pakenkti pasirinko vyrišką slapyvardį. S.Kairys tuo metu rotatoriumi leido leidinį „Ateities keliu“, kurį jis vienas ir prirašydavo. Bendradarbiavimas juos, nepaisant didžiulio amžiaus skirtumo, padarė artimais draugais. Ji susižavėjo S.Kairio skelbiamomis socialdemokratinėmis idėjomis ir įsitraukė į jaunųjų socialdemokratų veiklą. „Kairio įtakoje galutinai susiformavo mano politinė pasaulėžiūra“, - prisimena L. Garlauskaitė.

1949 m. iš Vokietijos L.Garlauskaitė nusprendė emigruoti į JAV. L.Garlauskaitė-Januškienė išsaugojo S.Kairio laiškus ir 1972 m. perrašius rašomąja mašinėle išsiuntė S.Kairio archyvą kaupusiam R.Baubliui.

 

Amerikoje – ligos ir mirtis

Į Ameriką S.Kairys atvyko 1951 m. rudenį. Atvykęs į Ameriką greitai susirgo. Netikėta liga skaudžiai jį sukrėtė. 1960 m. pradžioje ištiko širdies smūgis, kurio metu buvo praradęs sąmonę. Sveikdamas S.Kairys imasi publicisto plunksnos. Vasaros pabaigoje S.Kairio sveikata tiek pagerėjo, kad jis jau vėl galėjo grįžti prie atsiminimų rašymo. Tačiau pagerėjimas buvo trumpalaikis. 1960 m. gruodžio 2 d. ligoninėje jam iki kelio amputavo dešiniąją koją. Paskutinėmis 1962 m. dienomis buvo paminėtas S.Kairio gimtadienis – jam suėjo 84 metai. Be visų kitų bėdų, 1963 m. pradėjo blogėti S.Kairio atmintis. Jo bičiulis J.Puzinas prisimena, esą gruodžio 17-osios valstybės perversmas buvo ne 1926 m., o 1941 metais. Įtikinti jį, kad buvo ne taip, negalėjo artimiausi jo bičiuliai. Painiojo S.Kairys ir kitas datas bei svarbius praeities įvykius. S.Kairio nuotaika vėl pablogėjo, kai 1964 metų pradžioje iš artimųjų sužinojo, kad pritaisyti protezą amputuotai kojai neįmanoma. Sužinojęs šią skaudžią naujieną, ligonis nusisuko į sieną ir daugiau su savo lankytojais nekalbėjo. Toliau sveikata blogėjo. 1964 m. kovo 13 d. sutriko virškinimas, labai nusilpo, daugiausia gulėjo lovoje. Atsiminimų knygos pasirodymas skatino S.Kairį galvoti apie tęsinį. Apie norą tęsti atsiminimų rašymą S.Kairys praneša savo bičiuliams. Skundžiasi, jog rašymui labiausiai trukdo tai, kad yra invalido vežimėlyje, yra visiškai priklausomas nuo draugų ir prietelių. Be šeimos, be artimųjų žmonių, be savo kampo, be užtikrinto pragyvenimo šaltinio... gyvenimas iš kitų išmaldos nėra malonus. S.Kairio išlaikymui buvo sukurtas fondas kas mėnesį skyręs po 400 dolerių. „Aukas renkame, bet apie jas spaudoje neskelbiame, kad neužgautume ligonio“, - pastebi fondo narys K.Bielinis. Ligonio būklė kasdien blogėjo. S. Kairys buvo pervežtas į Brukliną ir paguldytas liuteronų ligoninėn. Gydytojai pastebėjo, kad pamėlynavo sunykusi kairioji ligonio koja. Operacijos daryti nebuvo galima, nes visas kūnas buvo apimtas sklerozės. Stepono Kairio gyvybė užgeso 1964 m. gruodžio 16 d. 12 val. 45 min. Iš gyvenimo pasitraukė prasmingą ir įdomų gyvenimą išgyvenęs žmogus, 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras. S.Kairio mirtis buvo plačiai paminėta lietuvių išeivijoje, prisimenami jo nuopelnai Lietuvai. Po S.Kairio neilgai teko gyventi ir jo laidotuvių komiteto pirmininkui K.Bieliniui. Jis mirė po metų – 1965-aisiais gruodžio 7 d.

 

Ilsisi laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje

1996 m. liepos 17 d. Vilniaus aerouoste nusileido lėktuvas, iš kurio urnas su Stepono Kairio ir Kipro Bielinio palaikais išneša Lietuvos Respublikos garbės sargybos kuopos kariai. Urnas atlydėjo J.Valaitis. Palaikus pasitinka Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko Č.Juršėno vadovaujama delegacija, Seimo nariai, socialdemokratų partijos pirmininkas A.Sakalas, pirmininko pavaduotojas A.Andriukaitis, kiti valdžios atstovai. Po atsisveikinimų ceremonijos laidotuvių kortežas vyksta į Petrašiūnų kapines. Prie kapinių vartų urnas su S.Kairio ir K.Bielinio palaikais pasitinka kunigas ir poetas R.Mikutavičius. Urną su S.Kairio palaikais palaidojo Petro Leono ir S.Kairio žmonos Onutės Leonaitės-Kairienės kapavietėje. Stepono Kairio noras ilsėtis Lietuvos nepriklausomos demokratinės respublikos žemėje išsipildė.

 

Literatūra:

Gediminas Ilgūnas. Steponas Kairys. Leidykla Vaga, 2003 Vilnius

Algimantas Liekis Signatarai Vasario 16 Leidykla Džiugas Vilnius 1996

 

 

Donatas Malinauskas

1869-1942

 

Visuomenės veikėjas, Valstybės tarybos narys, diplomatas, „Dvylikos apaštalų“ draugijos steigėjas, draudžiamosios spaudos platintojas, Lietuvių Seimo Vilniuje organizatorius, 1905 m. Lietuvių sąjungos lietuvių kalbos teisėms ginti bažnyčiose pirmininkas (1906-1915) Donatas Malinauskas gimė 1869 m. kovo 7 d. Krėslaukyje. dab. Latvija. Tai buvo bajoras ir carinės rusų armijos karininko (pulkininko) sūnus, tautinio atgimimo veikėjas, iki pirmojo pasaulinio karo sunkiai kalbėjęs lietuviškai, kandidatas į Rusijos Valstybės Dūmą, Lietuvos Tarybos narys, Vasario 16-osios Akto signataras.

 

Ieškojo Vytauto Didžiojo palaikų

Donatas Malinauskas – tarpukario Lietuvos visuomenės veikėjas, daugybę savo gyvenimo laiko, energijos ir asmeninių lėšų skyręs Vytauto Didžiojo palaikų paieškoms ir dėl to sulaukęs didžiulio populiarumo, tačiau niekada neafišavęs savo pastangų. Tai buvo žmogus, pažinojęs Lenino bendražygę – bolševikų komisarę Aleksandrą Kolontaj, nors ši pažintis ir neišgelbėjo jo nuo tremtinio likimo ir mirties tolimajame Altajaus krašte.

 

Slaptos draugijos narys, siekęs lietuvių kalbos bažnyčiose

Vidurinį išsilavinimą Donatas Malinauskas įgijo Vilniuje ir Minske. 1889 m. išvyko į Lvovą studijuoti agronomijos, nuo 1890 m. studijas tęsė Taboro (dabar Čekija) žemės ūkio akademijoje. 1895 m. grįžęs į Lietuvą įsikūrė Vilniuje. Buvo vienas iš slaptos draugijos „Dvylika Vilniaus apaštalų“ steigėjas. Jos nariai siekė puoselėti lietuviškas tradicijas, ginti lietuvių kalbos teises. Jiems pavyko pasiekti, kad bent vienoje Vilniaus bažnyčioje – Šv. Mikalojaus – tikintiesiems būtų leista melstis lietuviškai. Pagrindine Donato Malinausko veikla tapo iškovoti lietuviams bažnyčią Vilniuje. Juk nė vienoje Vilniaus Bažnyčioje nebuvo lietuviškų pamaldų. Iš trisdešimties Vilniaus bažnyčių buvo pasirinkta Šv. Mikalojaus bažnyčia. Byla užtruko apie 6 metus. O prasidėjo ji prašymu Vilniaus vyskupui Liudvikui Zdanevičiui paskirti lietuviams maldos namus ir lietuvį kunigą. Vyskupas nesutiko ir netgi įžūliai tvirtino – kol gyvas būsiąs neleis. Tada buvo nuspręsta kreiptis į Mogiliovo arkivyskupijos metropolitą Simoną Martyną Kazlauską, kuriam priklausė ir Vilniaus Vyskupija. Donatas Malinauskas ir Antanas Vileišis įteikė naujam vyskupui Steponui Zvierovičiui naują prašymą su 300 parašų. Vyskupas prašymą priėmė, bet atsakyti delsė. Tada lietuviai nesulaukę atsakymo pradėjo rinktis Šv. Mikalojaus bažnyčioje giedoti lietuviškų giesmių. Donatui Malinauskui kilo sumanymas bylos eigą lietuvių kalba paskelbti spaudoje. Donatas Malinauskas suruošė grasinantį skundą Šv. Tėvui ir įteikė vyskupui. Vyskupas tik tada nusileido. 1901 m. gruodžio 18 d. Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriumi buvo paskirtas Juozas Kukta. Lietuviai bažnyčią atnaujino. Šv. Mikalojaus bažnyčia tapo kovos už lietuvybę simboliu Vilniuje. Pinigų šiam reikalui daugiausiai aukojo Vileišių šeima ir Donatas Malinauskas.

 

Dirbo Užsienio reikalų ministerijoje

Donatas Malinauskas nutarė kurti šeimą. Tai įvyko 1903 m. rugsėjo 27 d. Šv. Jono bažnyčioje. Donatui buvo 34 metai, o jaunajai – Zofijai Kučevskai – 20.

Donatas Malinauskas kartu su dr. Jonu Basanavičiumi 1906 m. parengė  memorandumą popiežiui Šv. Pijui X dėl lenkų kalbos lietuvių bažnyčiose. 1920 m. spalio 9 d. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, D.Malinauskui buvo liepta išvykti iš Vilniaus. Persikėlęs į Kauną, signataras pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje. 1922 m. kovo mėn. buvo paskirtas į Čekoslovakiją nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru. Jo vadovavimo atstovybei Čekoslovakijoje metais Praha oficialiai pripažino Lietuvą. Grįžęs į Kauną, D.Malinauskas tęsė darbą Užsienio reikalų ministerijoje. 1931 m. buvo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Estijoje.

 

Rūpinosi litų spausdinimu

1922 m. viduryje buvo parengtas nacionalinės valiutos įvedimo projektas. Bankui buvo pavesta leisti į apyvartą nacionalinius pinigus – litus, reguliuoti jų cirkuliavimą. Atėjo laikas rūpintis piniginių ženklų spausdinimu. Lietuvoje tam techninės bazės nebuvo. Teko pagalbos ieškoti užsienyje. Spausdinti lito banknotus pasisiūlė net penkios užsienio firmos. Spausdinimo darbus reikėjo atlikti kuo greičiau. Vyriausybė nutarė pinigus spausdinti Čekoslovakijoje. Buvo pasirašyta sutartis su Prahoje esančia A.Haasės spaustuve, kuri įsipareigojo atspausdintus banknotus atgabenti į Kauną lapkričio 16-gruodžio 15 dienomis. Spausdinimo priežiūra buvo patikėta Donatui Malinauskui. Rūpesčių buvo daug. Dirbti trukdė tarpusavio nesutarimai, ypač pirmininko žmonos kišimasis į spausdinimo reikalus. Litų spausdinimo komisijai vadovavo dailininkas A.Varnas. Donatui Malinauskui teko glaistyti santykius ir spręsti litų gabenimo klausimus.

 

Litų spausdinimo eiga

Štai trumpai kokia buvo nacionalinės valiutos spausdinimo eiga: 1922 m. lapkričio 7 d. Prašau pranešti Jurgučiui, kad 8 lapkričio išsiųsime pilną vagoną dešimties ir veik visus 50 centų.

1922 m. lapkričio 8 d. Praneškite Jurgučiui, kad 8 lapkričio bus išlydėtas vagonas 112 dėžių su 4500.000 lt. Jei laimingai, šeštadienį rytą atvyks Kaunan. Reikės užmokėti firmai 928 000 kronų. Per savaitę laiko po antrojo bus trečias transportas.

1922 m. lapkričio 9 d. Paknys prašo pranešti Jurgučiui, kad lapkričio 10 d. naktį priimtų Virbaly siuntą. Dėlei trečio transporto kol kas yra tikrų trys milijonai litų centais.

1922 m. lapkričio 10 d. Tretysis transportas padidės vienu milijonu litų. 25-to bus Kaune 14.000.000 litais; gruodžio 2 d. bus Kaune 25.000.000 litais.

1922 m. lapkričio 18 d. Septyniolikto išeina 2 vagonai su 4.000.000 litų centais ir 2.000.000 litų po penkis litus. Apie 29 bus Kaune sekantis transportas, kuris duos 6.000.000 vieno lito.

 

Apdovanojimai

Atstovybei Prahoje prižiūrint, iki 1923 m. pradžios į Lietuvą atkeliavo pagaminti litai. 1928 m. vasario 16 d. Donatas Malinauskas apdovanotas II laipsnio Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu, o 1929 m. kovo 2 d. Čekoslovakijos pasiuntinybėje Kaune jam buvo įteiktas šios šalies „Baltojo liūto“ IV laipsnio ordinas. Taip čekoslovakai jo 60-mečio išvakarėse, įvertino Donato Malinausko indėlį plėtojant bendradarbiavimą tarp dviejų valstybių.

 

Mirė tremtyje

1934 m. Donatas su šeima savo Stanislavos palivarką Onuškio parapijoje pavadino Vytautava ir 20 ha žemės užrašė naujai bažnyčiai statyti. Jai vieta buvo parinkta Paulinavos palivarke. Iš didelio nugriauto kluono 1939 m. buvo pastatyta bažnytėlė, veikianti ir dabar. Ligotas Donatas Malinauskas su žmona Zofija ir seserimis Jadvyga Zavadskiene bei nerege, nevaikštančia Filomena Malinauskaite 1941 m. birželio 14 d. ištremtas į Sibirą, Altajaus kraštą netoli Bijsko, kuriame 1942 m. lapkričio 30 d. mirė.

1993 m. birželio 14 d. palaikai perlaidoti Onuškio Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios šventoriuje.

2010 m. sausio 9 d. šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje Donatui Malinauskui buvo pašventinta atminimo lenta.

2013 m. vasario 28 dieną Trakų rajone Onuškio mokyklai suteiktas Donato Malinausko vardas.

 

Raimundas Lopata. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. Voruta. Trakai – Vilnius 1997

 

 

Petras Klimas

1891-1969

Jeigu žmogus nežinotų savo ar savo visuomenės praeities, jis būtų kaip kūdikis. (Petras Klimas)

 

Maištingas jaunuolis

Lietuvos teisininkas, istorikas, publicistas, laikraščio redaktorius, užsienio reikalų ministras Petras Klimas gimė 1891 m. vasario 23 d. Kušliškių kaime Marijampolės apskr. stambaus ūkininko šeimoje. Mokėsi Liudvinave ir Kalvarijoje. 1901 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją. Už slapto moksleivių laikraštėlio leidybą iš gimnazijos buvo pašalintas, bet teismo sprendimu vėl priimtas. Baigęs gimnaziją 1910 m. įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą.

 

Tėvas - inteligentas

Jo tėvas buvo reto išprusimo inteligentas, skaitė Varšuvos ir Peterburgo laikraščius, bendravo su knygnešiais, aviliuose slėpė lietuviškus leidinius iš Prūsų, kaimynams rašė pareiškimus ir skundus, ūkį tvarkė pažangiais metodais. Jau tada kieme ūžė kuliamoji ir akselinė, įsigyti geležiniai plūgai, gėrė arbatą su citrina ir romu, rūkė pypkę, prikimštą ne naminio tabako; tėvas mylėjo bites, bitės mylėjo jį, jas kapinėjo be dūminės ir be sietelio.

 

Mokykloje – griežta drausmė

Drausmei palaikyti mokyklose tampydavo už ausų, buvo naudojama liniuotė, kuria plakdavo per delnus, o didesnius neklaužadas ir tinginius perdavo rykštėmis raštinėje. Kas tris mėnesius reikėjo eiti išpažinties, kruopščiai apskaitant didžiąsias ir mažąsias nuodėmes.

„Tapkime žibintais dabartinio gyvenimo tamsybėse“, – ryžtingai kvietė šešiolikmečiai pirmajame slaptame moksleivių laikraštėlyje „Mokinių žodis“, kurio leidime aktyviai dalyvavo ir Petras Klimas. Prasidėjo kratos ir tardymai. Petras buvo pašalintas iš gimnazijos ir pasodintas į Kalvarijos kalėjimą. Petro krikštatėvis nunešė tardytojui dvi riebias žąsis. Rytojaus dieną tardytojai tapo malonūs ir sukalbami. Suvalkuose vyko teismas. Suimtieji buvo išteisinti ir paleisti, o rudenį visi priimti į gimnaziją.

 

Partijoms nepriklausė

Originalo kalba universitete jis savarankiškai išstudijavo R.Dekartą, I.Kantą, F.Hegelį, nuo pirmos iki paskutinės eilutės išstudijavo K.Markso „Kapitalą“. Nors P.Klimas simpatizavo socialdemokratinėms idėjoms, tačiau jokioms partijoms nei jaunystėje nei vėliau nepriklausė. Aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos suvažiavimuose, skaitė pranešimus įvairiose konferencijose.

Po studijų Maskvoje apsigyveno Vilniuje, nors ir turėjo pasiūlymą likti dėstytoju Universitete.

 

Vadovėlių autorius

Petras Klimas atsiduria to meto Vilniaus veiklos sūkuryje – tiria Lietuvos ekonominę situaciją, aktyviai diskutuoja Vilniaus lietuvių susirinkimuose dėl Lietuvos ateities, kartu su J.Šauliu, A.Smetona, J.Basanavičiumi ruošia, redaguoja, memorandumus, skundus vokiečių okupacinei administracijai, rašo vadovėlius mokykloms: „Lietuvių kalbos sintaksė“, „Skaitymai lietuvių kalbos pamokose“. Minėti vadovėliai mokyklose buvo naudojami net 20 metų. Organizuoja ir veda lietuvių kalbos kursus.

Vilniuje jis pradeda rinkti medžiagą apie lietuvių tautos etnografinį plotą, bando nustatyti jo ribas, parodyti nutautinimo eigą. Šis Petro Klimo darbas pirmiausia išleidžiamas vokiečių kalba 1916 m. Štutgarte. Šveicarijoje gyvenantis dr. Antanas Viskanta šį P.Klimo veikalą išvertė į prancūzų kalbą ir išleido Ženevoje: „Pasaulis sužinojo, kad valstybingumo siekia viena iš seniausių pasaulio tautų, viduramžiais sukūrusi galingiausią Europos valstybę, - lietuvių tauta“. Šiam veikalui panaudojo net 753 leidinius lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, lenkų ir rusų kalbomis. P.Klimas buvo užsimojęs parengti net dešimt „Lietuvos istorijos“ tomų. Kai J.Jablonskis grįžo iš Rusijos, negalėjo atsidžiaugti tais Petro Klimo vadovėliais.

Dar būdamas studentas P.Klimas tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu, itin domėjosi Lietuvos istorija. P.Klimas vadovavo draugijos vadovėlių leidimo komisijai, kuri per trumpą laiką išleido apie 50 įvairių lietuviškoms mokykloms skirtų leidinių.

 

Signataras

1916 m. tėviškėje vokiečių buvo suimtas, apkaltintas ginkluoto sukilimo organizavimu ir 3 mėnesius tardomas kalėjimuose. 1917 metais P.Klimas dalyvavo rengiant Vilniaus konferenciją, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos sekretoriumi. Vasario 16-osios išvakarėse, kuomet Tarybos narių nuomonės išsiskyrė dėl Akto teksto, taikant besitaikančias puses labai pravertė P.Klimo diplomatiniai sugebėjimai ir nepriklausymas jokiai partijai. Pasirašant Nepriklausomybės Aktą, jam buvo vos 27 metai, padėjo dokumentui paplisti po pasaulį. Tuo metu jis vadovavo „Lietuvos aido“ redakcijai. Nujausdamas, kad Akto paskelbimas laikraštyje supykdys vokiečių valdžią ir laikraščio tiražas bus konfiskuotas, jis slapčia išspausdino ir išplatino kelis šimtus laikraščio egzempliorių keletą dienų anksčiau. Vasario 18-ąją dokumento tekstą jau skelbė Vokietijos laikraščiai.

 

Diplomatas

Nuo pat 1918-ųjų Petras Klimas atsidėjo diplomatinei veiklai: organizavo diplomatinę tarnybą, rašė notas, vedė derybas, dalyvavo 1919 m. Paryžiaus Taikos konferencijoje, 1920 m. buvo derybų su Rusija, derybų su Lenkija delegacijų narys, 1923 m. tapo pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu Italijoje, 1925 m. paskirtas pasiuntiniu Prancūzijoje, akredituotas Belgijoje, Liuksemburge, Ispanijoje, Portugalijoje. Jis laisvai kalbėjo lenkiškai, vokiškai, rusiškai, prancūziškai, itališkai. Tuo pat metu Petras Klimas rengė daktaro disertaciją, parengė istorijos mokslo darbų, užsienyje surinko kelių tūkstančių tomų istorinę biblioteką su daugybe žemėlapių. Tai buvo medžiaga išsamiai Lietuvos istorijai, kurią Petras Klimas ruošėsi parašyti.

 

Tremtis

Prasidėjus II pasauliniam karui P.Klimui teko kraustytis iš Paryžiaus. Ten likusi turtinga biblioteka ir jo darbai buvo išgrobstyti, patį diplomatą gestapininkai 1943 m. areštavo. Keletą mėnesių tampytas po daugybę Europos kalėjimų iš viso net 18, marintas badu ir tardytas, galiausiai buvo atgabentas į Kauną ir 1944 m. paleistas. Pabijojęs trauktis į Vakarus, ligotas diplomatas liko Kaune, slapstėsi prof. T.Ivanausko sodyboje, tačiau 1945-ųjų rugsėjį NKVD jį suėmė ir nuteisė 10 metų Sibiro lagerių. Nuteistas kalėjo Vorkutos, Čeliabinsko srities Kopeisko lageriuose. Iš kalinimo Čelebinske grįžo 1954 m. Sovietų valdžia jo neišleido pas Prancūzijoje likusią šeimą. Istorikas J.Žiugžda į Prancūzijos prašymą išleisti pas šeimą atsakė, kad jis labai „reikalingas Lietuvai, kaip istorikas“ ir todėl išleisti į svetimą šalį negalima.

 

Mirė Lietuvoje

1962 m. Petrui Klimui buvo užvesta sekimo byla. Agentai parašė 97 agentūrinius pranešimus: su kuo jis susitikdavo, su kuo bendravo. P.Klimas tuo metu labai sirgo – sunki diabeto forma, kančių nualinta širdis, besivystanti katarakta, visiškai prarasta galimybė ir skaityti ir rašyti. Mirė 1969 m. sausio 16 d. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

 

 

Alfonsas Petrulis

1873-1928

Kunigas, lietuviškų mokyklų ir draugijų steigėjas, lietuvių mokslo draugijos (LMD) ir lietuvių draugijos nukentėjusių nuo karo šelpti narys, Tautos pažangos partijos narys, Valstybės Tarybos Prezidiumo sekretorius, Lietuvių konferencijos Berne (1917 m.) ir Lozanoje (1918 m.) dalyvis, pirmųjų lietuvių katalikų periodinių leidinių bendradarbis Alfonsas Petrulis gimė Kateliškiuose, Čypėnų valsčiuje.

 

Būsimas kunigas

Iki 1893 metų mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1894 m. baigė Panevėžio gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. 1895 metais išvyko į Austrijos-Vengrijos imperiją ir 1895-1897 m. studijavo Lvovo veterinarijos institute, bet jo nebaigė. Kaip gabus klierikas pasiunčiamas studijuoti į Petrapilio dvasinę akademiją. Tačiau jam netiko drėgnas Petrapilio klimatas. Įšventinamas kunigu ir 1899 metais birželio 26 d. paskiriamas Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaru. Per 7 mėnesius vikaravo Vilniuje, po to įvairiose Rytų Lietuvos parapijose.

 

Kalėjo už lietuvybės puoselėjimą

1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Vilniaus konferencijoje ir buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Joje be A.Petrulio buvo dar trys kunigai – Vladas Mironas, Justinas Staugaitis, Kazimieras Steponas Šaulys. Už lietuvybės puoselėjimą 1919 m. buvo du kartus lenkų kareivių suimtas, kalėjo Vilniaus kalėjime.

 

Mirė nesulaukęs 55 metų

Kun. A. Petrulį vargino bloga sveikata – turėjo silpną širdį, kankino inkstų ligos. 1927 m. porą mėnesių gydėsi Vokietijoje ir Prancūzijoje, tačiau pagerėjimo nepajuto.

Lenkų okupacijos metais kun A.Petrulis dažnai buvo kilnojamas į kitas parapijas. Paskutinė parapija buvo Musninkai Širvintų rajone, į kurią atvyko 1928 m. kovo 7 d., o 1928 m. birželio 28 d., ryte, eidamas aukoti šv. Mišių, sukniubo prie altoriaus. Mirė sulaukęs nepilnų 55 metų amžiaus. Ten ir palaidotas Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje. Signataro laidotuvėse dalyvavo tūkstančiai žmonių. Atvyko ir kunigas Vladas Mironas, kuris pasakė labai gražų atsisveikinimo pamokslą, primindamas velionio nuopelnus, dedant pamatus nepriklausomai Lietuvos valstybei. Jo atminimui pastatyta skulptūra. A.Petrulio vardu pavadinta aikštė Musninkuose, 2011 m. mokyklos pageidavimu Musninkų gimnazijai suteiktas Alfonso Petrulio vardas.

 

Ruošėsi vykti į Romą

Kun. A.Petrulis „Vilniaus žiniose“ rašė, kad „nesant teisybės pas vyskupystės valdžią, būtina kreiptis Ryman pas Šv. Tėvą“. Buvo sudaryta delegacija. J.Basanavičius, J.Maironis, A.Petrulis ir kt. nutarė vykti į Romą. Tam reikėjo gauti carinės Rusijos vyriausybės leidimą. Vykti į Peterburgą leidimui gauti buvo pavesta Donatui Malinauskui. Jis leidimą ir užsienio pasus gavo, tačiau Vilniaus vyskupijos kurija uždraudė vykti į Romą ir sumanymas liko neįvykdytas. A.Petrulis kalbėjo lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, lotynų kalbomis.

 

Žadino žmonėse pilietiškumą

Šešiolika metų A.Petrulis iškunigavo Pivašiūnuose. Žmonės jį labai gerbė. Daug kam jis pažadino lietuvišką savimonę, daug ką išmokė būti savos Lietuvos valstybės piliečiais. Daug laiko praleisdavo važinėdamas po kaimus, pasakodamas žmonėms apie nepriklausomybę, Valstybės Tarybos darbus. Visas savo santaupas atiduodavo steigiamoms lietuviškoms mokykloms išlaikyti. Nors ir labai smerkė prievartą, bet savigynai kartu su mokytoju Jonu Sabaičiu Pivašiūnuose suorganizavo stiprų lietuvių partizanų šaulių būrį. Po kiekvienos kelionės Lietuvos Tarybai parašydavo išsamias ataskaitas, iš kurių išryškėdavo žmonių nepritekliai, vargai, daromos skriaudos ir įvairios kliūtys plisti lietuviškumui.

 

Literatūra:

Petras Klimas. Iš mano atsiminimų. Išleido Juozas Kapočius 1979 m.

Dr. Algimantas Liekis. Signatarai. Leidykla Džiugas. Vilnius 1996

Algimanta Liekis. Signatarai. Vasario 16. Leidykla Džiugas. Vilnius 1996

 

Parengė Bronius Lazaraitis