Man daug nereikia – tik tylos
2018 m. kovo 7 d., trečiadienis Nr.17 (1741) |
Rankose laikau spaustuvės dažais kvepiančią Angelės Tumalavičiūtės-Matesovičienės antrąją poezijos knygą „Laiškai“. Knygą išleido ir spausdino Utenos spaustuvė.
Anotacijoje rašoma: „Kaip ir pirmoje knygoje, taip ir antroje autorė lyriškai aprašo žmogaus būties trapumą, amžinybės viltį, meilę tėviškei, gamtos grožį, gyvenimo prasmę. Dėkoja gyvenimui už patirtį ir suteiktas dovanas. Kūrybos semiasi iš gyvenimo, supančių žmonių, iš aplinkos, kurioje gyvena.“
Beveik visas gyvenimo būties sritis rasime ir skyrių pavadinimuose: „Širdies aušrinė“, „Laiškai“, „Grįšiu su gandrais“, „Gyvenimo poezija“, „Tenegęsta amžina viltis“, „Užpustyta praeitis“, „Laikina tamsa“. Nesu kritikas ir negaliu vertinti eilėraščių meninio lygio, bet žinau viena – savo skaitytoją Angelės eilėraščiai tikrai suras, nes jie pilni nuoširdumo. Ne vieną širdžiai mielą eilėraštį Angelės Tumalavičiūtės-Matesovičienės poezijos knygoje „Laiškai“ suradau ir aš, o jums, gerbiamieji skaitytojai, norėčiau pateikti eilėraštį, kurio pirmų eilučių žodžius parinkau ir šios informacijos pavadinimui. Tai eilėraštis „Kurį paskyrė...“
Man daug nereikia –
Tik tylos
Ir debesėlio plaukiančio
Dangum.
Man daug nereikia –
Tik susitikt
Su artimu žmogum,
Ir kad negestų
Saulės spinduliai.
Kad tyloje girdėčiau
Žemės kalbą
Ir žalią gaudesį
Miškų,
Kad mintimis pakilt
Galėčiau
Virš tyvuliuojančių
Bangų.
Ir plaukčiau upių
Vandenais
Į didį vandenyną,
Ir kad dalinčiaus
Su mylimais
Gyvenimu,
Kurį paskyrė...
Algis JAKŠTAS