Mes turime 387 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4999
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21200
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:97230
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Man daug nereikia – tik tylos

2018 m. kovo 7 d., trečiadienis Nr.17 (1741)

Rankose laikau spaustuvės dažais kvepiančią Angelės Tumalavičiūtės-Matesovičienės antrąją poezijos knygą „Laiškai“. Knygą išleido ir spausdino Utenos spaustuvė.

Anotacijoje rašoma: „Kaip ir pirmoje knygoje, taip ir antroje autorė lyriškai aprašo žmogaus būties trapumą, amžinybės viltį, meilę tėviškei, gamtos grožį, gyvenimo prasmę. Dėkoja gyvenimui už patirtį ir suteiktas dovanas. Kūrybos semiasi iš gyvenimo, supančių žmonių, iš aplinkos, kurioje gyvena.“

Beveik visas gyvenimo būties sritis rasime ir skyrių pavadinimuose: „Širdies aušrinė“, „Laiškai“, „Grįšiu su gandrais“, „Gyvenimo poezija“, „Tenegęsta amžina viltis“, „Užpustyta praeitis“, „Laikina tamsa“. Nesu kritikas ir negaliu vertinti eilėraščių meninio lygio, bet žinau viena – savo skaitytoją Angelės eilėraščiai tikrai suras, nes jie pilni nuoširdumo. Ne vieną širdžiai mielą eilėraštį Angelės Tumalavičiūtės-Matesovičienės poezijos knygoje „Laiškai“ suradau ir aš, o jums, gerbiamieji skaitytojai, norėčiau pateikti eilėraštį, kurio pirmų eilučių žodžius parinkau ir šios informacijos pavadinimui. Tai eilėraštis „Kurį paskyrė...“

 

Man daug nereikia –

Tik tylos

Ir debesėlio plaukiančio

Dangum.

Man daug nereikia –

Tik susitikt

Su artimu žmogum,

Ir kad negestų

Saulės spinduliai.

 

Kad tyloje girdėčiau

Žemės kalbą

Ir žalią gaudesį

Miškų,

Kad mintimis pakilt

Galėčiau

Virš tyvuliuojančių

Bangų.

 

Ir plaukčiau upių

Vandenais

Į didį vandenyną,

Ir kad dalinčiaus

Su mylimais

Gyvenimu,

Kurį paskyrė...

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis