Pro langą žiūrėjom į paukščiuką - paprastą zylutę - ir aš prisiminiau dar savo senelio man mažam pasakytą lyg tai priežodį, lyg šiaip protingus žodžius: „vargo skranda visada sulopyta...“. Tada jų nesupratau, po to, ko gero, buvau pamiršęs. O šiandien...

Zyliukė kartu su kitais žiemos paukščiais vis skrido ir skrido lesyklon, kapsėjo saulėgrąžas, tačiau jos murzinam, pastirusiam plunksnų apdare buvo kažkas parašyta. Kas?

Zyliukė stengėsi būti labai vikri, net ir dieną spaudžiantis šaltis buvo ne paprastas išbandymas, o mirties ir gyvenimo egzaminas. Su tokiom plunksnelėm - sulipusiom, menkai tešildančiom, paukščiukas neturėtų išlikti. Tiesiog, jis negali išlikti. Bet... jis atskrenda kasdien, skraido, lesa. Kai iki pavasario lieka suskaitytos dienos, imi tikėti, kad jis išgyvens.

Taip ir buvo - mūsų zyliukė sutiko pavasarį ir pradingo miške - tikriausiai, ieškojo vietos lizdui, perėjo. Še tau ir posakiai, ir sulopytos skrandos! Kai kas ir su jomis sugeba išvengti vargo.

Selemonas PALTANAVIČIUS