Mes turime 384 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3154
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19355
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95385
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Žodis – galinga jėga

2018 m. kovo 3 d., šeštadienis Nr.16 (1740)

Trapi riba tarp praeities ir ateities – dabartis. Kiekviena karta palieka savo įnašą į žemės, šalies, tautos istoriją. Praeina kažkiek laiko, ir netolima praeitis jau tampa istorija. Net vienos kartos gyvenime tų pokyčių būna daug. Per palyginus neilgą laikotarpį ir kraštas, kuriame gyvename, patiria nemažai įvairių pokyčių. Per nepilną 100 metų ir dabartinio Švenčionių rajono teritorijoje ne kartą keitėsi valdžios, santvarkos, vienus okupantus keitė kiti, bet visada vienu pagrindinių veiksnių, padedančių išlikti, buvo, yra ir, manau, bus kalba ir žodis, švietimas.

Daugelyje istorijos veikalų rašto atsiradimas laikomas kultūrinės žmogaus raidos lūžio tašku. Tik įvertinę žodžio galią, pajėgsime suvokti, kokią jėgą skleidė ir skleidžia rašytinis žodis, ir suprasti, kodėl didžiosios kultūros be rašto nebūtų išlikusios.

„Kalba yra dialektas, turintis kariuomenę ir laivyną“, - rašė M.W.Lingvistas, o tam, kad kalba, raštas padėtų žmogui geriau suvokti pasaulį, reikalingos švietimo įstaigos, kurios 20-ojo amžiaus pirmoje pusėje lenkų okupuotame mūsų krašte buvo ir kultūros židiniai. Apie S.Pašaminėje veikusias mokyklas, čia dirbusius mokytojus pirmoje popietės dalyje, skirtoje Pašaminės istorijai ir Knygos „Ignalinos miškų urėdija – krašto turtų sergėtoja“ pristatymui ir kalbėjo LŽS narys, daug rašantis apie savo gimtąją Pašaminę, jos istoriją, žmones Povilas Šimkavičius. Jo kruopščiai paruošti straipsniai nuolat spausdinami ir „Švenčionių krašte“.

Klausiausi gerb. Povilo Šimkavičiaus apie pačių kaimo žmonių ryžtą ir norą mokyti savo vaikus gimtosios lietuvių kalbos, o tie siekiai dažnai buvo susiję su nemaža rizika užsitraukti okupacinės valdžios nemalonę, ir galvojau, ar lietuvių kalba būtų išlikusi, jei ne paprasti žmonės, branginę ir puoselėję savo gimtąją kalbą. Taip, buvo inteligentų, galvojusių apie kalbos išsaugojimą, bet jei nebūtų buvę dirvos, kur tas pasėtas grūdas subrandins derlių, pastangos būtų nuėjusios vėjais. Šaunuoliai pašaminiškiai ir aplinkinių kaimų žmonės, atsilaikę prieš okupantų peršamą lenkinimą. Savo pranešime Povilas Šimkavičius priminė Pašaminėje dirbusius mokytojus, kurie taipogi nebuvo labai jau toleruojami, ypač okupacinės lenkų valdžios. Beje, Pašaminėje buvo ne tik lietuviška mokykla, bet ir dvi švietimo draugijos – Ryto ir Kultūros. Čia buvo rengiami lietuviški vakarai, šventės. Žinoma, pirmieji gimtosios kalbos mokytojai prieš šimtą ir daugiau metų buvo tėvai ir seneliai, iš maldaknygių mokę skaityti, o pirmoji lietuviška mokykla Pašaminėje atsirado 1916 m. Ir veikė ji J.Gimžausko bute, o pirmoji mokytoja buvo G.Činčikaitė. Kai okupacinė vokiečių valdžia mokyklą uždarė, ji buvo atkurta po trejų metų, 1919 m. 15 tėvų nusamdė mokytoją J.Burauskaitę-Žilienę, ir mokykla vėl pradėjo veiklą. Po to ši mokykla tapo „Ryto“ draugijos mokykla. Mokykla lenkų okupacinės valdžios buvo ne kartą uždaryta, bet vis atsidarydavo, o tėvai net baudas mokėjo už tai, kad vaikus į lietuvišką, o ne į lenkišką mokyklą leidžia. Visgi 1927 m. spalio 5 d. lenkų valdžia Pašaminės „Ryto“ mokyklą uždarė, o po kurio laiką jos vietą užėmė Lietuvių kultūros švietimo draugijos mokykla. Beje, ilgiausiai „Ryto“ draugijos mokykla išsilaikė Reškutėnuose.

Tai tik keletas faktų, kuriuos kalbėdamas paminėjo gerb. Povilas Šimkavičius, o antroje popietės dalyje buvo aptarta ir pristatyta knyga „Ignalinos miškų urėdija – krašto turtų sergėtoja“.

Ši knyga, apie kurios pristatymą Ignalinoje 2017 m. pabaigoje jau rašiau, - tai savotiškas rekviem ne tik Ignalinos, bet ir visos Lietuvos urėdijoms, kurių vietoje kol kas įsteigti skyriai, o kaip bus toliau, matyt, ir patys reformatoriai iki galo nežino. Bet įsismaginusio buldozerio, važiuojančio ne tik per įmonių, bet ir žmonių likimus, nesustabdysi...

Apie knygos atsiradimo peripetijas kalbėjusi knygos autorė Dalia Savickaitė akcentavo tą faktą, kad knygą teko parašyti per labai trumpą laiką, o knygoje paminėti visi Ignalinos miškų urėdijoje dirbę žmonės – nuo urėdo iki valytojos. Be to, čia sudėta daug istorinių faktų ne tik apie 20-21 amžių, bet ir gilią praeitį. Svarbu buvo ne tik tekstinę dalį parašyti, bet ir išfotografuoti žmones, objektus. Tą darbą puikiai atliko didžiulę patirtį turintis kino operatorius, fotografas Eugenijus Ostašenkovas. Amžinai nenustygstantis ir filmuojantis, ir fotografuojantis Eugenijus su užduotimi susitvarkė puikiai, o ir kalbėdamas jis užtruko trumpai, nes už jį kalba knygos iliustracijos. Popietėje dalyvavo ir pašaminiškiams jau gerai pažįstama rašytoja Gintarė Adomaitytė, kuri juokaudama Dalią Savickaitę prašė nerašyti knygų tokiais tempais, nes rašytojams toks tempas – alinantis.

Baigėsi popietė Ignalinos rajono garbės piliečio, Lietuvos miškininko, visuomenės veikėjo Jono-Rimo Klimo benefisu. Jis ne tik apie Lietuvos miškų likimą mintimis pasidalino, bet ir lūpine armonikėle ir kanklėmis kelis kūrinius sugrojo, o kai užtraukė dainas, tai visi kartu ėmė dainuoti, o paskutinę, sustoję rateliu, ir dalyviai, ir žiūrovai sudainavo „Sustokim, broliai“.

Įteikdama svečiams gėles ir Jono Juodagalvio knygą „Švenčionių kraštas“ Pašaminės bibliotekininkė Loreta Jusienė padėkojo už išsakytas mintis, o popietė iš tiesų buvo jauki, šilta ir prasminga. Beje, prieš atvykdami į Pašaminę Dalia Savickaitė, Gintarė Adomaitytė, Jonas-Rimas Klimas, Eugenijus Ostašenkovas ir Algimantas Milašius svečiavosi Reškutėnuose, kur taip pat buvo pristatyta knyga „Ignalinos miškų urėdija – krašto turtų sergėtoja“, nes Reškutėnai įeina į Kaltanėnų girininkijos teritoriją, o Kaltanėnų girininkija - viena iš buvusios Ignalinos miškų urėdijos girininkijų.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis