Mes turime 313 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4890
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15077
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91107
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Lempos šviesoje, arba Pasakojimas apie Onos Gimžiūnienės gyvenimą

2018 m. vasario 3 d., šeštadienis Nr.9 (1733)

Pasakojimą apie Švenčionyse gyvenančios Onos Gimžiūnienės, kuriai šiais metais sukaks 85, likimą norėčiau pradėti Cicerono žodžiais: „Likimas valdo žmogaus gyvenimą“. Ko jau ko, o išbandymų ir atsitiktinumų likimas nepagailėjo gerb. Onai. Baisus buvo karo ir pokario laikas, žuvo žmonės, siautė ligos, kurių ir gydyti nebuvo kam. Vienas po kito mirė jos mylimi žmonės: 1941 m. – vos pusės metukų sulaukęs broliukas Algirdukas, 1943 metų kovo 24 d. – mylima močiutė Marijona, kuriai buvo 66 metai, 1944 liepos 9 dieną, sulaukusi vos 33 metų, nuo džiovos mirė mama. Tuo metu frontas ritosi iš Rytų į Vakarus. Net prie mamos karsto budėti buvo nesaugu. Gaudė pabūklai, aidėjo šūviai. Apsakymėlyje „Lempos šviesoje“ apie mamos mirtį ir laidotuves gerb. Ona rašo: „Tą naktį, kai mirė mama, nebuvau namuose, nakvojau lauke prie karvių, nes gyvulių namo niekas nevedė, nes baiminosi, kad gali padegti kaimą. Ryte be saulės parėjau namo, bet radau mamytę ką tik mirusią. Labai skaudu buvo tada, bet dabar, kai apie tai rašau, dar labiau skauda, kad taip buvo, kad neberadau savo mamytės gyvos... Mama mirė prie vokiečių, o laidojome jau prie rusų. Kai vežėme laidoti mamą, o aš sėdėjau vežime prie karsto, užskrido vokiečių lėktuvas. Žmonės pasislėpė. Paslėpė ir mano broliuką Benuką, o aš likau sėdėti vežime prie mamos karsto. Tėvelis stovėjo prie arklio. Laimei, lėktuvas, kelis kartus iššovęs, nuskrido...“

Skaitai šiuos žodžius ir jauti, kaip tvenkiasi ašaros, pagalvojus apie paauglę mergaitę, sėdinčią prie mamos karsto, kuriai tą akimirką atsisveikinimas su mama buvo kur kas svarbesnis nei gresiantis pavojus. Juk vokiečių lakūnas galėjo paleisti seriją ir į ją, laimė, nepaleido, o gal to nepadarė pamatęs laidotuves... Sunku pasakyti, kaip ten buvo. Greitai, po metų, mirė ir tėvas, kuriam tuomet tebuvo 39 metai. Čia ir vėl noriu pateikti ištrauką iš gerb. Onos parašyto apsakymo, pasakojimo „Lempos šviesoje“: „Tėvelis pradėjo sirgti, duso. Pavasarį su tėveliu atsėjome laukus. Per javapjūtę tėvelis su dalgiu pjovė rugius, o aš rinkau iš po dalgio. Sunku buvo, nes tokio darbo nebuvau dirbusi. Tėvelis mokė mane arti ir šieną pjauti. Sakydavo: „Aš gal greit mirsiu, o tu mokėsi užsidirbti duonos.“ Ir dar sakė: „Neikit, vaikai, iš namų. Jums visko užteks kol paaugsite. Savo namuose pats sau ponas, o pas svetimus būsite vergais.“ Kai tėvelis mirė, buvo arklys, dvi karvės, šešios avys, du paršai... Tėveliui mirus likome du paaugliai vaikai...“

Kodėl pasakojimą apie Onos Gimžiūnienės gyvenimą pradėjau minorine gaida? Kitaip negalėjau, nes kelis kartus perskaitęs jos pasakojimą „Lempos šviesoje“ supratau, kad be jos žodžių istorija bus nepilna. Susitikti su gerb. Ona Gimžiūniene, o gal ir parašyti apie ją, man pasiūlė Ana Činčikienė, kuri žvarboką sausio dieną mane palydėjo pas gerb. Oną.

Kiekvieną kartą, praverdamas pašnekovo duris, nejučiomis pagalvoju apie žmogų, kuris pasitiks, kaip klostysis pokalbis. Šį kartą nuo pirmų minučių užsimezgė nuoširdus bendravimas, ir aš vietoj planuoto pusvalandžio pas gerb. Oną išbuvau geras porą valandų, nes ji savo atmintyje išsaugojusi daug gyvenimo epizodų. Klausiausi jos pasakojimo, skaitomų eilėraščių ir galvojau, kiek daug ši darbšti, gabi moteris galėjo pasiekti, jei būtų galėjusi mokytis. Apie kokius mokslus galėjo ji pasvajoti, kai be tėvų liko vos 13 sulaukusi ir dar už pora metų jaunesnį broliuką atsakinga...

- Po tėvo mirties mes su broliuku trejus metus gyvenome pas tetą Kurniškės kaime, bet vieną dieną po konflikto, prisiminusi tėvo žodžius, kad geriausia savo namuose, sugrįžau su broliu į Veličkų kaimą, į savo namus. Atsivedėme grįždami karvelę ir avelę. Teta dar duonos įdėjo. O po to dar aruodėlyje radau tėvo pripiltų rugių. Tai buvo bent kuriam laikui šioks toks išsigelbėjimas. Turėjome karvutę, turėjome pieno, gyventi buvo galima. Svarbiausia, mes buvome patys sau šeimininkai, - prisimindama toli praeityje likusį laiką pasakoja Ona Gimžiūnienė.

Net sunku įsivaizduoti, kiek drąsos reikėjo šešiolikmetei paauglei imtis atsakomybės ne tik už save pačią , bet ir už pora metų jaunesnį brolį, nusprendus grįžti į tuščius tėvų namus ir gyventi savarankiškai. Stendalis apie jaunystės iššūkius rašė: „Jaunystė – narsos metas“. Ir su šiais žinomo rašytojo žodžiais negali nesutikti, tą akivaizdžiai patvirtina ir gerb. Onos Gimžiūnienės gyvenimas. Jaunystės išbandymai ją užgrūdino ir išmokė džiaugtis gyvenimu. Pravertė ir tėvo pamokos. Kai moki visus darbus, net ir dalgį išplakti gali, tie ūkio darbai ne tokie baisūs atrodo.

- Kažkaip ir išgyvenome su broliuku. Nors baigiau tik keturias pradines klases Stūgliuose, o mirus tėvams mokytis negalėjau, bet ir dabar galiu laisvai ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, lenkiškai ir gudiškai susikalbėti, - sako mano pašnekovė, kuri stengėsi kiek galėdama lavintis savarankiškai. Kai užeidavo noras piešti – piešdavo, rašė eilėraščius. Jos piešiniuose daug saulės. Kai tik atsirasdavo laisva minutė, skaitydavo knygas. Iš pradžių rašydavo, kiek perskaitė, bet kai perskaitytų knygų skaičius perkopė per 500, nustojo užrašinėti.

- Kaime ilgai viena gyvenau. Brolis į Vilnių išvažiavo. Pirmas mano vyras buvo iš Kazlų Rūdos. Su juo pirma susipažinau neakivaizdžiai. Pusbrolis tarnavo kariuomenėje ir turėjo mano nuotrauką, Matyt, patikau jo tarnybos draugui. Atsiuntė laišką, kad nori susirašinėti ir nuotrauką. Laišką paėmiau, voko – ne, taip ir neatrašiau. Gerokai vėliau nuvažiavusi į Vilnių susipažinau su juo. Vėliau jis nustebo pamatęs pas mane savo nuotrauką ir klausė, iš kur ji. Atsakiau, kad kareivėlis atsiuntė. O jis sako: „Tai čia mano nuotrauka!“ Štai kaip būna gyvenime. Mano pirmas vyras gražiai fotografavo, tai nuotraukų iš to laiko daug turiu, - sako gerb. Ona Gimžiūnienė, kuri su pirmu vyru išgyveno 14 metų, paskui ištekėjo antrą kartą, persikėlė gyventi iš Veličkų kaimo į Švenčionis. Dažnai gerb. Ona prisimena Lietuvos partizanus, kurie turėjo bunkerį Kurniškių miške, netoli tetos, pas kurią Ona su broliu gyveno mirus tėvams, namų. Niekados nepamirš ir paskutinės jų išpažinties, kurią iš keturių jaunų vyrų išklausė tuomet Švenčionyse kunigavęs Kazimieras Vasiliauskas. Atmintyje dažnai iškyla ir paskutinio keturių partizanų, kuriuos vadino mūsų berniukais, mūšio su kelis kartus gausesnėmis stribų ir garnizono kareivių pajėgomis. Net palaidoti žuvusių kaip pridera neleido. Užkasė bunkeryje. Tik atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, bunkeris buvo atkastas ir žuvę partizanai iškilmingai perlaidoti Mielagėnų kapinėse.

Savo atsiminimus apie pokario žiaurumus, beprasmiškas mirtis Ona Gimžiūnienė skrupulingai užrašė į sąsiuvinį. Juk norisi, kad tai išliktų. Teko gerb. Onai bendrauti ir su profesore Prane Dunduliene, daug įvairių susitikimų jos gyvenime buvo. Buvo ir dar vienas atsitikimas, galėjęs pasukti jos gyvenimą kita linkme.

- Tai buvo pačioje karo pradžioje. Eidama pro rugių lauką pamačiau brydę. Visada buvau smalsi, tad ir aš nuėjau ta bryde. Paėjėjusi pamačiau aukštielninką gulintį rusų kareivį, kuris kažką bandė pasakyti, rodė į lūpas, bet aš nieko nesupratau. Nubėgusi mamai pasakiau, kad rugių lauke guli nuprotėjęs rusų kareivis. Mama tuoj suprato, kad jis išbadėjęs ir nusilpęs. Davė man maisto: dvi riekes duonos, sviesto. Visa tai nunešiau jam. Aš iki šiol negaliu pamiršti, kaip jis godžiai valgė. Vakare jis atėjo į mūsų namus. Nors mums neleido žiūrėti, bet mačiau, kaip su mama jis siuvosi civilius drabužius iš nudažytos drobės. Ryte su tėvu užkasė savo kareiviškus drabužius po netoliese namų esančiu medžiu ir atsisveikinęs išėjo. Mačiau einantį Šventos pusėn. Jau po karo, kai gyvenau pas tetą, atvažiavo į Veličkų kaimą tas žmogus. Buvo civiliai apsirengęs. „Kur ta mergaitė, kuri man išgelbėjo gyvybę? Aš atsidėkodamas už tai padarysiu viską, kad ją išmokyčiau“, - sakė tas žmogus. Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano likimas, jei žmonės būtų pasakę, kur aš. Kodėl taip nepadarė, nežinau. Gal kad čia pat miške, bunkeryje, partizanai, gal dėl kitų priežasčių. Tas žmogus išvažiavo, o mano mokslai kaip buvo, taip ir liko keturios pradinės klasės ir gyvenimo mokykla, - liūdnai nusišypsojusi sako mano pašnekovė.

- O kada jūsų gyvenime atsirado poezija? – klausiu laikydamas rankose pluoštelį Onos Gimžiūnienės eilėraščių.

- Tai kad gal vaikystėje. Jau ėjau į mokyklą. Turėjome knygutę „Spindulėlis“, o joje buvo apsakymas „Trys karaliai“. Tas apsakymas man, vaikui, taip patiko, kad ėmiau ir parašiau eilėraštį, kurį ir dabar galiu padeklamuoti. Žinoma, aš jį vis tobulinau ir tobulinau.

Eina eina trys karaliai,

Ieško Dievo Visagalio,

Ieško Marijos, Jazučio

Ką tik gimusio, mažučio.

Jie priėjo pilį margą

O prie jos –

Dailiais rūbais sargą.

Klausia, ar nematė

Jis vaikelio,

Ką tik gimusio kūdikėlio.

Pažiūrėjo sargas meiliai

Ir nusilenkė jiems dailiai.

Nemačiau aš čia vaikelio

Ką tik gimusio kūdikėlio.

Jie pasuko tiesiai

Ir pamatė žvaigždę šviesią...

Ir nuėjo į tą šalį

Kur švietė žvaigždelė...

Čia pateikiu tik dalį gana ilgo eilėraščio, bet ir iš tų kelių eilučių supranti, kad kaip trimečiui vaikui, tai puikus eilėraštis. Eilėraščiai ir vėliau aplankydavo gerb. Oną. Vienus užrašydavo, kitus tiesiog paleisdavo. Ne daug tų eilėraščių liko užrašytų, bet kiekvienas jų brangus.

O užbaigsiu šį pasakojimą apie nelengvo likimo moterį, per tuos išbandymus išsaugojusią gerumą, atjautą, Oną Gimžiūnienę jos eilėraščiu „Sena trobelė“:

 

Susigūžusi prie kelio trobelė sena – tartum senutė.

Apleista viena vis žvelgia į tokį, vis žiūri jinai –

Kur mano šeimyna, kur mano vaikai?

 

Kada tai klegėjo būrelis vaikų,

Troboj buvo šilta, malonu, jauku.

Krosny sruveno liepsnelė šviesi,

Prie jos susigūžę šildės visi.

 

Kvepėjo čia duona šviežiai iškepta,

Vakarais pašnibždomis girdėjos malda,

Naktį sukliko vaikelis mažytis –

Mažutis gražutis, kaip mažas paukštytis...

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis