Mes turime 417 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4170
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14357
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90387
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Ignalinos urėdiją primins išleista knyga

2018 m. sausio 6 d., šeštadienis Nr.1 (1725)

Profesionalų vyriausybė su Premjeru Sauliumi Skverneliu toliau vykdo savo „žiaurias“ pertvarkymo akcijas. Nuo 2018-ųjų sausio 1-osios panaikintos miškų urėdijos. Įvairiausių epitetų ir metaforų buvo prikalbėta. Kartais žiniasklaidoje cituojamuose pertvarkų iniciatorių pasisakymuose miškininkai, ypač urėdai, vos ne Lietuvos miškų priešais buvo vadinami, nors, kiek pažįstu miškininkų, o jų pažįstu nemažai, tai žmonės, mylintys ir puoselėjantys miškus. Taip, mes dažnai matome iškirstas plynes, bet retas žinome, kad Lietuvoje beatodairiškai kertami privatūs miškai, nes juos atgavę žmonės dažnai nejaučia jokių sentimentų seneliams ar proseneliams priklausančiam miškui. Juolab, dažnai tas miškas buvo grąžinamas visai kitoje vietoje arba už žemę, be to, žmogus, jei jam reikia pinigų gydytis ar vaikams padėti, nekreipia dėmesio į sentimentus, nes pinigų reikia dabar, o kas bus po dešimtmečių, oš tas miškas ar ne, ne tiek jau ir svarbu.

Kokia bus situacija su valstybiniais miškais po reformos, atsakymo dabar, ko gero, neduotų nei Delfų orakulas, jo nerastume ir „Permainų knygoje“, bet nuo sausio 1 d. Miškų urėdijų neliko. Vienos jų iš pradžių taps Valstybės įmonės Valstybinis miškotvarkos institutas padaliniu, o paskui naujai įkurtos Valstybinių miškų urėdijos padaliniais, nesvarbu, kokiu pavadinimu, o kitos bus sujungtos į naujus vienetus. Švenčionėlių miškų urėdija, vienokiu ar kitokiu pavadinimu išliks, žinoma, kaip valstybinės miškų įmonės padaliniu be ekonominio savarankiškumo, o Ignalinos miškų urėdijos, gyvavusios 60 metų, neliks. Ji bus sujungta su Zarasų miškų urėdija.

Gražiu prisiminimu apie 60 metų gyvavusią Ignalinos miškų urėdiją, čia dirbusius žmones, liks prieš pat Naujuosius išėjusi ir pristatyta knyga „Ignalinos miškų urėdija – krašto turtų sergėtoja“. Knygos tekstų autorė Dalia Savickaitė, o fotografijos – Eugenijaus Ostašenkovo.

„Ši knyga – pažintinė, nepretenduojanti į enciklopediškumą ar mokslinę analizę. Autoriai tikisi, kad ji bus pagalbininkas tiems, kurie norės sužinoti, kaip įvairūs tikėjimai ir įstatymai koregavo miškų priežiūros dalykus seniausiais laikais, viduramžiais ir nepriklausomybės metais, skatins nuosekliau pasidomėti miško gyvenimu“, - knygos įžangoje rašo Ignalinos miškų urėdas Alfredas Aškelėnas.

Iš tiesų, knygoje nemažai pažintinės-istorinės medžiagos, bet didžioji knygos dalis skirta 60 metų gyvavusios Ignalinos miškų urėdijos veiklai. Čia ir miškų kirtimas, ir jų atsodinimas, apsauga ir nuo gaisrų, ir nuo žmonių neatsakingos veiklos. Labai svarbu, kad nepamiršti ir dirbę, ir dirbantys žmonės. Matyt, čia ir yra didžioji rašytinio žodžio svarba, kad praėjus laikui tokios knygos tampa metraščiais.

Ką galėčiau pasakyti apie konferenciją, kurios metu buvo apžvelgta Ignalinos miškų urėdijos 60 metų veikla ir pristatyta dar leidyklos ir spaustuvės UAB „Utenos Indra“ dažais kvepianti knyga „Ignalinos miškų urėdija – krašto turtų sergėtoja“. Džiaugsmo buvo nedaug. O ir iš kur tas džiaugsmas atsiras, jei prieš akis nežinia. Taip, svečiai atvyko ne tuščiomis rankomis, kas padėką, kas dovanų atvežė. O ir kalbų gražių buvo nemažai pasakyta.

Gali kilti klausimas, kodėl čia rašau apie Ignalinos urėdiją, kai čia pat – Švenčionėlių urėdija? O gi todėl, kad nuo 1974 m. Ignalinos miškų urėdijai priklauso ir Kaltanėnų girininkija. Ši girininkija, kuriai dabar vadovauja girininkas Ramūnas Tamulis, unikali tuo, kad dalis jos teritorijos priklauso Vilniaus, dalis – Utenos apskritims, dalis – Švenčionių, dalis – Ignalinos savivaldybėms. Šios girininkijos teritorijoje rasime seniausių tikėjimo ir civilizacijos reliktų ir ketvirtą pagal aukštį Nevaišių kalną, Ladakalnį, Ginučių piliakalnį ir kt. Juk kiek įdomių radinių rado archeologai, kasinėdami Kretuono ežero prieigose, piliakalniuose, pilkapiuose. Nemaža Kaltanėnų girininkijos dalis – Aukštaitijos nacionalinio parko teritorija su savo apropojimais. Koks bus Kaltanėnų girininkijos likimas, manau, šimtu procentų nežino net ir patys reformatoriai. Kol kas kalbama, kad girininkijos liks, bet absoliučiai tuo tikėti kažkaip nesinori, Nes, kaip rodo pasaulio istorija, didieji reformatoriai be reformų miegoti ramiai negali. Nebaigę vienos, imasi kitos. Jau kalbama apie regioninių parkų pertvarką, o kas garantuos, kad nebus imtasi ir girininkijų pertvarkos? Liaudis sako: „Apetitas ateina bevalgant.“

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis