Nuo rudens vidurio laukėm svirbelių – svečių iš tolimos šiaurės. Kai kada jie tokiu metu atskrenda, pulkais apninka šermukšnius ir gudobeles, svirbdami skraido po sodus, parkus. Šiemet jų neregėti...

Tačiau per Kalėdas, kai baigė ištirpti vos prieš dieną iškritęs sniegelis, išgirdau ilgai lauktą svirpimą. Negali būti! Negi svirbeliai?

Taip, tai buvo jie – gal dešimties paukščių pulkelis nusileido beržo viršūnėn, tupėjo, žvalgėsi ir svirpavo taip, kaip daryti jiems liepia lietuviškas jų vardas. Apsižvalgiau: dar šermukšnių likę, o gudobelių – netgi visai daug. Ras sau lesalo...

Tačiau paukščiai ieškojo kažko kito – svirbėdami pakilo į orą, apsuko ratą ir kažkur nuskrido.

O gal jie tik šventėms, per Kalėdas mus aplankė? Gal norėjo pranešti, kad mūsų nepamiršo ir kada nors, kurį nors rudenį užplūs dideliais pulkais. Mes jų tikrai lauksime.

Selemonas PALTANAVIČIUS