Sakralusis Advento metas. Šiam laikui nuo senų senovės ruošdavosi ne ką mažiau nei artėjančioms šventėms. Tai laikas galvoti, prisiminti, analizuoti, dėkoti, atleisti. Šių vidinių procesų, maldos neturi trikdyti triukšmingi pasilinksminimai ar naujų nuodėmių darymas... Ankstesniaisiais amžiais artėjant Adventui būdavo organizuojami dideli pasilinksminimai su šokiais, gausiu mėsos patiekalų valgymu, o vadindavo tą pasibuvimą – mėsiedu. Paprastai tai vykdavo savaitgalį prieš Advento pradžią. Ir jauni, ir seni pasisotindavo triukšmingu bendravimu, mėsos patiekalais iki šv. Kalėdų... Per Adventą pasninkavo ir kūnas, ir dvasia...

Ignalinos rajono Linkmenų seniūnijos gyventojai Adventui taip pat pasiruošė tradiciniu būdu: artinantis Adventui tradiciškai susibūrė pasiausti į šventę, kurią šiemet pavadino „Dainomis, eilėmis ir šokiais išlydėkime rudenį“. Vakaronėje netrūko ir edukacinių, ir pramoginių, ir konkursinių elementų. Kaip ir dera pirmieji papuošton scenon lipo gaspadoriai – Linkmenų etnografinis ansamblis, kuriam vadovauja Ona Kliševičienė, dainuoja Mykolas Abelis, Janina Pelanienė, Rita Dervinienė, Marytė Alesionkienė, Nijolė Chacelovičienė, Birutė Lazauskienė, o bene žaviausia, kad armonika pritarė muzikalusis seniūnas Jonas Alekna. Man, kaip bene vienintelei nevietinei tame vakare, labai gražus buvo ir kultūrininkės M.Alesionkienės jaudulys, ir kūrybingosios mokytojos B.Lazauskienės rūpestis pasirodymo sėkme. Ansamblį scenoje pakeitė Algis Gaižutis ir atliko dabar itin populiarią Jazzu dainą „Rudens naktis“. Nors ir probėgšmais, bet Algis pažadėjo, kad per Jonines naujam švytėjimui pakils dabar kiek prigesęs jo vadovaujamas ansamblis „Jonvabalis“. Gausūs sveikinimo plojimai nuvilnijo, kai sceną papuošė Linkmenų seniūnijos draugės iš Švenčionėlių. Moterų vokalinis ansamblis „Gabija“, vadovaujamas Vandos Miloš, repetuoja miestelio kultūros centre, kūrinius atlieka labai profesionaliai, puošiasi elegantiškais retro kostiumais ir dalyvauja jau ne pirmoje Linkmenų šventėje žavėdamas čia gyvenančius. Šioms moterims atliekant melodingus romansus nuo suolų net neraginti kilo šokėjai, o šokio elegancija ir grakštumu visus nustebino tikrai ne profesionalai Povilas ir Laima Noreikiai iš Naujasodžio.

Kuomet jausmai „atšoko“ nuo buitinių rūpesčių, emocijos pradėjo skleistis dar aistringiau: prasidėjo penkių seniūnaitijų viktorina. Trijuose jos etapuose buvo klausiama Lietuvos istorijos dalykų, patikrintas gebėjimas logiškai mąstyti bei tautosakos – domėjimasis tradicinėmis mįslėmis – pažinimas. Kaip visuomet nugalėjo draugystė... Tarp viktorinos turų sceną savo balsais dabino puikus, tą vakarą „premjerinis“ jau gerai visiems žinomo Vinco Kliuko ir naujai atrastos Ritos Dervinienės duetas, mąslūs, poetiški, melodingi Raimondo Žievio atliekami dainuojamosios poezijos kūriniai. Raimondas tą vakarą sakė, kad daina turi širdį. Jei ją išgirsti, jei pasiseka su ja susikalbėti – daina suskamba, todėl ir kalbasi su daina, nes retai sutinka žmones, su kuriais pasiseka taip pasišnekėt...

Labai nustebino niekur nesiviešinančios Linkmenų poetės: dvarininkaitė Vita Balčiūnienė ir ilgametė kultūrininkė Marytė Alesionkienė. Ponios Vitos seneliai tarnavo netolimame Antaprūdės dvarelyje, vėliau tėvai ten gyveno, o dabar ten „dvarininkauja“ ji. V.Balčiūnienė sakė, kad kartais pabendrauja su Kirdeikių poetais, bet ignaliniečiai jos kažkaip dar nepakvietė... Moterys rašo apie gimtinę, apie santykius su artimiausiais žmonėmis.

Visų šventės elementų, pasirodymų jungiamoji grandis – Marytė Alesionkienė. Šventė – jos sumanymas ir rūpestis. Pati gimė Utenos rajono Mineiškiemio kaime, ten augo, bet baigė Linkmenų vidurinę mokyklą. Kultūrinę veiklą pradėjo 1978 m. Kirdeikių bibliotekoje. Nuo 1980 dirba Ignalinos rajone, Linkmenų kultūros centre (ir visose šio darinio pavadinimo transformacijose). Ji „gastroliavo“ po rajoną su spektakliu „Indraja“, kurį režisuojant padėjo aktorius Ferdinandas Jakšys, statė įvairius natūralios gamtos sukurtose scenose parodomus, senuosius kultūros dalykus pristatančius spektaklius, su kitais meno kolektyvais lankė įvairiausias kaimyninių bendruomenių ir kolegų šventes. Pamenu, kad anksčiau renginiuose, kaip pagalbininkas, sukinėdavosi vyras, o dabar jau padeda anūkas... Šiuolaikiškas jaunikaitis maloniai bendrauja su visais, talkina organizaciniuose darbuose.

Apdovanojimai, susirinkusiuosius žvalinantys žaismingo seniūno žodžiai, bendra visų dainuojančiųjų daina ir pačių susineštos vaišės, kuriose mėsos tikrai netrūko... O jau bendruomenės pirmininkės Jolantos Mačiulienės pyragėlių gardumas, o jau torto gaivumas... Tokiuose sambūriuose išlepęs kultūros vartotojas gal ir pasigenda profesionalumo, bet to bendruomenei susitelkti ir nereikia. Viską atperka nenusakomas nuoširdumas, savitarpio palaikymas, nesuvaidintas jaudulys. Ar gali būti kas gražiau, kai nedrąsiai vis suglostydamos sijonus moterys lipa į sceną, vis, lyg norėdamos paslėpti darbų papuoštas rankas, jas slepia, bet pagautos dainos ritmo nesivaržydamos jomis taiko į taktą... Viskas tokiuose vakaruose būna be galo tikra, o tai ir yra svarbiausia, ko mums visiems šiame manipuliacijomis užsiimančiame pasaulyje taip trūksta. Tokios išgrynintos bendrystės emocijos ir paruošia širdis tyliam pasiruošimui sutikti naują gyvenimo virsmą.

Dalia SAVICKAITĖ