Mes turime 402 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3567
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19768
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95798
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kiekvienas esame savo likimo kalviai

2017 m. lapkričio 4 d., šeštadienis Nr.80(1709)

2017 m. Adutiškio pasienio užkardai vadovauti pradėjo pulkininkas Leonardas Lukauskas. Ilgai ruošiausi pakalbinti šįpuikiai nuo vaikystės pažįstamąžmogų, su jo tėvu esame bendraamžiai, augome tame pačiame Ryžiškės kaime, baigėme tąpačiąMielagėnųvidurinęmokyklą, aš1972 m., o Leonardas 1992 m. Prisimenu, kad daugeliui tada buvo keista, kad puikiai baigęs vidurinę, pasirinko studijas Policijos akademijoje ir darbąvidaus reikalųsistemoje. Ir štai sėdėdami Adutiškio pasienio užkardos vado pulkininko Leonardo Lukausko kabinete ir kalbame apie praeitus tarnybos etapus, gyvenimą.

- Tikrai, mano pasirinkimas stoti įPolicijos akademijąbuvo keistokas, bet nuo vaikystės man patiko teisėtvarkos struktūrųdarbas, buvo ir gerųpavyzdžių. Be to,buvau gerai fiziškai pasiruošęs ir žinojau, kad galiu dirbti nelengvądarbąvidaus reikalųstruktūrose. Pasirinkimąlėmėir tai, kad Policijos akademijoje buvo mokama stipendija, suteikiamas bendrabutis. O žinant, kokia situacija Lietuvoje, ypačkaime, buvo 1992 m., tai man tos sąlygos buvo rimta paspirtis, tėvams buvo lengviau. Studijųkryptis buvo policijos veikla. Baigęs Policijos akademiją1995 m. gavau paskyrimąįgimtąjįIgnalinos rajoną, Didžiasalio policijos nuovadą. Nuovadąteko kurti nuo pradžių. Net dabartinis Lietuvos policijos komisaras savo karjerąpradėjo Didžiasalio policijos nuovadoje. Įdomūs buvo laikai. Čia pat besikuriantis Lietuvos-Baltarusijos pasienis, įištuštėjusius butus Didžiasalyje vertelgos vežė„zombius“. Tarp tųvargetųbuvo ir šviesiųinteligentiškųžmonių, kuriuos likimas nubloškėįdugną. Kai pragerdavo paskutinįturtą, dažnas išjųeidavo vogti. Tie metai dirbant nuovadoje, bendravimas su pareigūnais, gyventojais man buvo puiki gyvenimo mokykla. Beje, tais pačiais 1995 metais su Joana sukūriau šeimą, ir Didžiasalyje kaip jauna šeima turėjome tarnybinįbutą, o po poros metųteko persikelti įIgnaliną. 1997 m. buvau paaukštintas ir Ignalinos policijos komisariate ėmiau vadovauti savivaldybės policijai. Kadangi vadovavau savivaldybės policijai, taryba, meras skyrėtarnybinįbutą, - apie savo tarnybos pradžiąvidaus reikalųstruktūrose pasakoja Leonardas Lukauskas.

- Leonardai, o kaip dėl naujos darbo specifikos?

- Ta darbo specifika lyg ir niekuo nepasikeitė, tiesiog mastai išsiplėtė. Kiekvienos naujos pareigos žmogui duoda stimulątobulėti, įgauni naujos patirties, kuri praverčia ateityje. Apie du metus išdirbau šiose pareigose ir 1999 metais kardinaliai pakeičiau darbo pobūdį–išpolicijos perėjau tarnauti įpasienį. Dažnam, matyt, tada kilo klausimas, kodėl išaukštesniųpareigųeinu įžemesnes, o aštiesiog norėjau pakeisti darbo specifiką. Man patinka posakis: „Kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo kalvis“ir,manau, kad kiekvieni nauji potyriai, išbandymai prisideda prie mūsųtobulėjimo.

- Ir nuo ko prasidėjo tarnyba pasienyje?

- Kiekviena tarnyba turi savo specifiką. Pradėjus tarnauti pasienyje teko ir pasieniu pavaikščioti gimtojoj tverečijoj, bet greitai perėjau dirbti operatyvinįdarbą. Ši sritis man buvo prie širdies. Beje, pirma mano, kaip operatyvininko, tarnybos vieta buvo Adutiškio užkarda. Tada įtarnybąvažinėjau išIgnalinos, dabar vėl tądarau. Situacija dėl kontrabandospasienyje tuomet buvo sudėtinga, nors ir dabar visko užtenka. Visada, jei yra prekiųkainųskirtumas, bus ir kontrabanda. Bet dirbti buvo įdomu. Tekdavo ir pasalose sėdėti ir gulėti. Buvo entuziazmo, noro kažkąpadaryti. Kadangi rezultatai buvo neblogi, po kokio pusmečio, 2000 metais buvau paaukštintas įskyriaus viršininko pareigas.

- Pareigos pasikeitė, bet darbo kryptis liko?

- Taip, bet kas įdomiausia, kad vėl teko formuoti padalinį. Šįkartąoperatyvinės veiklos skyrių. Tuomet operatyvinėveikla pasienyje buvo stiprinama, nes ji pasiteisino ir buvo plečiama. Tad teko kurti skyrių. Atėjo nemažai darbo policijoje patirtįturinčiųžmonių. Nors pavadinimai ir pareigos per visas reformųperipetijas kaitaliojosi, bet ten išdirbau iki šiųmetųgegužės 2 d., kai buvau paskirtas Adutiškio užkardos vadu.

- Ir vėl kiek netikėtas posūkis, vietoj darbo šalia namų50 kilometrųatstumas. Vietoj daugiau kabinetinio darbo reali tarnyba pasienio užkardoje. Kąradote naujoje tarnybos vietoje?

- Pirmiausia radau puikųprofesionalųkolektyvą, tikrąkomandą, kur kiekvienas yra savo srities specialistas, o tai labai svarbu tokiame atsakingame bare, kaipLietuvos ir ES išorinės sienos apsauga. Praėjo keli mėnesiai naujoje tarnybos vietoje ir galiu pasakyti, kad esu patenkintas. Jau sakiau, kad kiekvienas pokytis –tai nauja patirtis gyvenime. Ta patirtis gali būti vienokia ar kitokia, bet tai mano patirtis. Dirbdamas Ignalinos rinktinėje daug metų, pradėjau jausti, kad netobulėju, nes viskąžinau, o naujas pasirinkimas gerokai pakeitėmano gyvenimą. Ašpajutau dar didesnįnorądirbti, gyventi. Nuotaika pasitaisė. Žmona kartais sako, nežinau, kas čia su tavim pasidarė, o realiai žiūrint man, matyt, tiesiog trūko veiklos, nes išprigimties esu energingas irveiklus žmogus, tad tie pokyčiai, matyt, jau buvo gerokai pribrendę, ir džiaugiuosi, kad jie įvyko. Atėjęs įdarnųAdutiškio užkardos kolektyvąašturiu puikiągalimybęgeriau pažinti tuos žmones, kurie realiai saugo valstybės sienąbet kokiom oro sąlygom. Man norisi būti kartu su jais, dirbti kartu su jais. Adutiškio užkardos saugoma valstybės sienos atkarpa tampa rizikingesnėdėl galimųpažeidimųdaugėjimo. Nes Pavoverės ir Švenčioniųužkardos stiprinamos moderniomis apsaugos sistemomis. Ir pažeidėjai trauksis įmūsųužkardos teritoriją. Teks mums su jais kovoti. Tai jau jaučiasi. Per šiuos metus jau išaiškinom pažeidimų4 kartus daugiau nei pernai. Mano pareiga perduoti operatyvinęir darbinępatirtįjauniems pareigūnams, kurie čia dirba. Čia ašjaučiu realiai kaip saugoma valstybės siena.

- Leonardai, prisipažinsiu, nustebau, kai išbrolio sužinojau, kad dirbi su medžiu. Iškur tas pomėgis? Juk, kiek pamenu,nei senelis, nei tėvas tuo neužsiimdavo.

- Žinote, ir pats kartais stebiuosi, iškur tas pomėgis atsirado. Pasakojama, kad senelis išmotinos pusės, kurio ašnesu gyvo matęs, buvo visu darbųmeistras. Gal išjo paveldėjau. Realybėj viskas prasidėjo taip: įsigijome sklypąnamui ir prasidėjo statybos. Įrankiai, kuriuos turėjome pradėdami statyti namą, buvo kastuvas ir „Husqvarna“. Žmona juokaudama sakė: „Ir kąmes čia darome, gyvenome bute ir viskas buvo gerai“, bet man,kilusiam iškaimo, norėjosi savo erdvės, savo kiemo. Prasidėjo statybos, ir darėme viskąsavo rankomis. Taip,namas buvo sukirstas, o viskąkitąteko patiems daryti. Ir pats nesuprantu, kaip išmokau dirbti su medžiu, plyteles klijuoti... Kai gyvenome bute, tai žmona pati greičiau kažkąpadarydavo nei mane priprašydavo. O čia viskątaip su malonumu dariau, kad net pačiam keista kartais buvo. Gyvenimas mane daug ko išmokė, ir tuo džiaugiuosi. Dabar turiu puikųlaisvalaikio praleidimą. Ypačkai ateina įkvėpimas, nes su medžiu per prievartądirbti neišeina, o kai ateina įkvėpimas, tai užsisėdžiu dirbtuvėlėse iki vėlumos. Užburiantis medžio kvapas nepakartojamas, Medis yra nepakartojamas. Ir nors tas hobis nepigus, bet gyveni juk vienąkartą. Vaikystėje augdamas prie gražaus Erzvėto ežero mėgdavau žvejoti, bet dabar įrankius turiu, o pažvejoti per vasarąkeletądienųdraugųsodyboj tenka, - apie savo pomėgius pasakoja mano pašnekovas.

- O kąveikia šeimos nariai?

- Žmona Joana dirba rinktinėje. Abu sūnūs studijuoja inžinerinius dalykus, tiksliau –transporto elektroniką. Būsimi automobiliųelektronikai. Pagrandukėdukra –trečiokė. Tarnybos nepasirinko nei vienas sūnus. Gal matė, kad tai nelengvas darbas, nes reikia save atiduoti visą. Kartais dėl to ir šeima nukenčia. O kuo toliau gyveni, tuo labiau supranti, kad šeima žmogui –pats svarbiausias dalykas. Nes čia gali rasti užuovėją, kai siaučia gyvenimo audros. Todėl džiaugiuosi, kad jau 22 metus turiu puikiąšeimą. Ir jei reikėtųrinktis išpradžių, savo šeimyniniame gyvenime nieko nekeisčiau.

- Leonardai, kąjaučia žmogus, užsivilkęs pasieniečio uniformą, saugodamas Lietuvos valstybinęsieną?

- Klausimas įdomus, keliais žodžiais įjįatsakyti sunku. Juk ašir augau netoli Baltarusijos, bet tada sienųnebuvo, o kai reikėjo vykdyti pareigas,širdis virpėjo, nes tu žinai, kad saugai Lietuvos ramybę, ypačtada, pradžioje, kai viskas tik kūrėsi, kai net sienos demarkacijos darbai buvo tik vykdomi. Net valstybės sienos ženklai dar ne visur buvo. Tokia situacija mus įpareigojo dirbti taip, kad ne tik pažeidėjams kelias būtųužkardintas, bet ir galimoms provokacijoms. Manau, kad tie pareigūnai, kurie dirbo valstybės sienos kūrimosi pradžioje, neskaičiavo nei darbo laiko, nei įtabelius žiūrėjo. Reikėjo, važiavom, žinojom, kad tai – tavo pareiga.

- Kodėl žmonės rizikuoja užsiiminėti kontrabanda?

- Pradžioje, kiek galiu spręsti išsavo darbinės  patirties ir statistikos, pažeidėjams būna noras užsidirbti pinigų. Po to gudresni pradeda tik organizuoti kontrabandos tinkląir gauna pinigėlius, o po to bent jau patiems azartiškiausiems tai tampa „liga“, adrenalinu, kai negali sustoti. Gal ir įsipareigojimai neleidžia sustoti, bet pradžia visada būna ta pati. Yra pažeidėjų, kuriuos pirmąkartąbuvau sulaikęs su akcizinėm prekėm dar 1996 metais. Vienas ne per seniausiai pasakė: „Kiek ašdirbu, tiek ir tu dirbi.“

- O kaip rutuliojasi santykiai su užkardos saugomoje teritorijoje gyvenančiais žmonėmis?

- Manau, kad normaliai. Mūsųpareiga ne tik saugoti valstybės sieną, bet ir padėti žmonėms. Visada atsiliepiame ir padedame, jei žmogui atsitiko nelaimė. Tenka mūsųpareigūnams ir šeimyninius skandalus gesinti, ir keliųeismo taisykliųpažeidėjus sutramdyti. Juk kol išŠvenčioniųįAdutiškįatvažiuos policija, praeis nemažai laiko, o mūsųpareigūnai –vietoje. Beje nuo naujųmetųmes galėsime vykdyti ir daugiau policijai priskiriamųfunkcijų.

- Ir paskutinis mano mėgstamas klausimas jei galėtum viskąpradėt išpradžių, ar eitum tuo pačiu keliu?

- Pirmiausia, kaip jau sakiau, ir dar kartąnoriu pakartoti, pasirinkčiau tąpačiąžmonąJoaną, su kuria jau 22 metai kartu. Ji mane palaikėir padėjo. Nekeisčiau nieko ir tarnybinėje veikloje. Praeičiau lygiai tąpatįkelią, gal tik įužkardąbūčiau atėjęs anksčiau, - baigdamas mūsųpokalbįsako Ignalinos rinktinės Adutiškio pasienio užkardos vadas pulkininkas Leonardas Lukauskas.

Paskui dar kurįlaikąšnekučiuojamės apie ištuštėjusįgimtąjįRyžiškės kaimą, prisimename bendrus pažįstamus, kuriųdidžioji dalis jau atgulėamžino poilsio kalnelyje netoli Kukutėlių, kur papėdėje ošė, ošia ir ošErzvėto ežero bangos.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis