1894-1970

Vincas Šaudzis (Šiaudinis) gimė 1894m rugsėjo 20 d. Modžiūnų kaime, Cirkliškio seniūnijoje, lietuviškoje ūkininko ir pavyzdingo sodininko Liudviko ir Onos Kaniušonytės Šaudzių šeimoje. Puikiai baigė Peršaukščio (Michailovo) liaudies mokyklą ir Švenčionių miesto keturklasę. Kilus karui, jau mobilizuojamo amžiaus, Vincas stojo į II Petrogrado praporščikų mokyklą, ją baigė 1915 m. Jaunasis praporščikas tarnavo Rusijos 15-jame ir 24-ajame suomių šaulių pulkuose, kovojo su vokiečiais ir austrais, 1916 m. buvo sužeistas. Už pasižymėjimą mūšiuose apdovanotas aukštais Rusijos apdovanojimais: Šv. Stanislovo 3-ojo laipsnio ir Šv. Anos 4-ojo laipsnio ordinais.

Vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės kūrėjų

Praporščikas V. Šaudzis – vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių – 1918 m. gruodžio 2 d. Vilniuje tapo besikuriančio 1-ojo pėstininkų pulko jaunesniuoju karininku, po mėnesio jau buvo kuopos vadas. Su šiuo pulku dalyvavo visuose Lietuvai lemtinguose frontuose. 1919 m. sausio 5 d.-rugsėjo 30 d. kovėsi su bolševikais, lapkričio 20 d.-gruodžio 15 d. – su bermontininkais, 1920 m. nuo liepos 16 d. iki spalio 24 d. – su lenkais,

Ypač dramatiški Vincui Šaudziui buvo mūšiai su bolševikais. Jo bendražygiai rašė: „1919 m. karininkas Šaudzis su įsismaginusiais savo kuopos kareiviais energingai persekiojo bėgantį priešininką. Gegužės 23 d. apie 9 val. ryto buvo užimti Pakalniai (bažnytkaimis Utenos valsč. J.J.), kur buvo paimta nelaisvėn 10 raudonarmiečių. ant kelio tarp kalnų krito sužeistas Šaudzis: kulka sutriuškino pėdos kaulą. Buvo sužeista kairiosios kojos pėda. Ligoninėje gydėsi iki rugsėjo 27 d. Pasveiko, bet vos pastebimai šlubčiojo visą laiką.“

Apie V. Šaudzio vaidmenį kautynėse su bermontininkais ,,Karyje“ 1926 m. rašyta: ,,Jisai, jau laikinai einąs pulko vado padėjėjo pareigas, majoras, 1919 metų lapkričio mėn. 22 d. kautynėse su bermontininkais ties Radviliškiu, sumaniai ir energingai vadovaudamas smogiamajai grupei iš I ir III pėst. batalionų ir būrio artilerijos, smarkiai puolė bermontininkus, sumušė juos ir paėmė Radviliškį, kartu paimdamas ir dideliausią karo grobį.“

Apdovanojimai ir karjera

Už kautynes prie Pakalnių Vincas Šaudzis buvo apdovanotas 1-osios rūšies 1-ojo laipsnio Vyties kryžiumi Nr. 81, o už Radviliškį – 1-osios rūšies 2-ojo laipsnio Vyties kryžiumi Nr. 54. Kaip turintis karo mokslo pradmenis (praporščikų mokykla) ir karo mūšių patirties Vincas Šaudzis jau 1919 m. lapkritį buvo paaukštintas – tapo majoru, laikinai ėjo pulko vado, nuo 1921 m. birželio – 4-osios pėstininkų divizijos vado pareigas, jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. 1923 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus ir buvo paskirtas 3-ojo pėstininkų DLK Vytauto pulko vadu. 1925 m. gegužę jam suteiktas pulkininko laipsnis. 1926 m. išlaikė krašto apsaugos ministro nustatytus egzaminus – lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos.

Nuo 1927 m. kovo mėn. pulkininkas kurį laiką buvo Aukštųjų karininkų  DLK Vytauto kursų etatinis lektorius. Buvo paskirtas ypatingųjų reikalų karininku prie krašto apsaugos ministro pulko vado teisėmis, 1929 m. kovą – ir ypatingųjų reikalų karininku prie Vyriausiojo štabo viršininko, paliekant pulko vado teises. Dvejus metus ėjo Vilkaviškio apskrities komendanto pareigas. 1930-1933m. pulkininkas Vincas Šaudzis buvo Trakų apskrities komendantas. Paskirtas Vyčio Kryžiaus ordino tarybos nariu.

Vinco Šaudzio kariniai nuopelnai įvertinti aukštais apdovanojimais. Be jau paminėtų Vyčio kryžiaus ženklų, jis buvo apdovanotas Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. 1933 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių (liud. Nr.743), Lietuvos nepriklausomybės ir Latvijos nepriklausomybės medaliais. Viršininkai atestacijose V. Šaudzį įvertino gana aukštai ir įvairiapusiškai. Mūšiuose narsus ir šalto kraujo. Sieloje ir iš išvaizdos – tikras kariškis. Nepaprastai stiprios sveikatos.

Apie Vincą Šaudzį

Trakų apskrities komendantą V. Šaudzį kariuomenės štabas 1933 m. apibūdino taip: ganėtinai išsilavinęs, doras, sąžiningas. Sveikas, kojos sužeidimas šiek tiek kliudo vaikščioti. Išoriškai griežtas, bendraudamas švelnus. Tarnyboje korektiškas, taktiškas, jautrus, ambicingas. Trakų apskrityje turi autoritetą ir gerai sugyvena su administracija.

Respublikos prezidento aktas. Pasiremdamas Lietuvos valstybės konstitucija ypatingų reikalų karininką prie vyriausiojo štabo viršininko pulko vado teisėmis pulkininką Vincą Šaudzį, jam prašant, paleidžiu iš karo tarnybos į pėstininkų karininkų korpuso atsargą.

Palanga, 1933 m. rugpjūčio mėn. 14 d. Respublikos Prezidentas Antanas Smetona.

1933 m. duomenimis, Vincas Šaudzis gyveno iš pensijos, turėjo 5 ha ūkelį. Buvo Lietuvių tautininkų sąjungos, Lietuvos Šaulių sąjungos, nuo 1934 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) narys.

Mirė emigracijoje JAV

Antrojo pasaulinio karo įvykiai neramino prityrusį karį, vertė priešintis tiek raudoniesiems, tiek rudiesiems okupantams. Pulkininkas V. Šaudzis sveikino ir rėmė 1941 m. birželio sukilimą, hitlerinės okupacijos metu buvo susijęs su antinaciniu pogrindžiu. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV. Mirė pulkininkas Vincas Šaudzis 1970 m. spalio 16 d. Filadelfijoje. Dr. Jonas Puzinas pasakė kalbą, atsisveikinant su a.a. plk. Vincu Šaudziu.

,,Baigia išsiskirti iš mūsų tarpo Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai, sparčiai retėja eilės ir laisvės kovų dalyvių, savanorių-kūrėjų, drąsiai stojusių kovon su į Lietuvą besiveržiančiais priešais, nepabūgusių mirti ar netekti sveikatos, kad kiti galėtų laisvai gyventi. Savanoriai-kūrėjai kovojo už tai, kad jų Tėvų Žemės nepavergtų svetimieji, kad artojas laisvai galėtų dirbti savo žemę, kad jaunimas siektų mokslo savo gimtąja kalba, kad visi lietuviai, svetimųjų nebevaržomi ir nebepersekiojami, stotų į atsistatančios Lietuvos darbą. Tik laisvės kovomis laimėta Lietuvos nepriklausomybė, tik karių savanorių drąsa ir pasiaukojimu ir visų lietuvių patriotų sutelktinėmis jėgomis pradėta atkurti ilgos carinės Rusijos okupacijos ir Didžiojo karo nualinta Lietuva, padėti tvirti mūsų valstybės pamatai.

Šiandien atsisveikiname su Lietuvos kariuomenės savanoriu-kūrėju, kovotoju dėl savo tautos laisvės, dviejų Vyčio kryžių kavalierium, pulkininku Vincu Šaudziu. Skiriamės su kukliu žmogumi, nesididžiavusiu savo nuopelnais, bet nuoširdžiai dirbusiu savo tautai, ne tik laisvoje Lietuvoje, bet ir skaudžioje tremtyje.

Ilsėkis ramybėje, Kovos drauge!”

Parengė Bronius Lazaraitis

Šaltiniai:

LCVA. F. 384, ap. 2, b. 61, 1.118; b. 572, 1.198 – 212.

F. 513, ap. 1, b. 4, 167, 71; b. 31, 1.8, 37 – 38, 108.

F. 560, ap. 1, b. 46, 1.25; b. 58 – A, 1.286; b.85, 1.5.

F 929, ap.3, b 1192, 1.3 ap.4, b.139, 1.5.

F. 930, ap.2 – Š, b.43, 1.1 – 6; ap.2 – ž, b. 129, 1.133; ap.4, b. 1 – A, 1.214; ap.7, b.38, 1.92; b.88, 1.75 – 81; b.3486, 1.23

F.1764, ap.1, b.228, 1.3 – 21

Šlepetys, kpt. Pasižymėję karžygiai //Karys, 1926, Nr.41 (385), p 342.

Karys, 1928, Nr.35 – 36, p. 9.

Kariškių žodis, 1919, Nr.31, p.240; 1920, Nr.19 (51), p.177.

Karys, 1970, Nr. 10 (1467), p.320 – 321