Mes turime 348 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1590
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17791
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93821
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Bukėnų šeimos knygoje – įrašai iš Čikagos ir Sibiro

2011 m. gegužės 14 d., šeštadienis Nr. 35 (1082)

Algis JAKŠTAS

Dažnai sakoma, kad žmogaus gyvenimas – tai rašoma knyga. Kiek dienų – tiek puslapių. Kartais ta knyga būna lyg pigus romanėlis, o kartais – pilna jausmų ir nuotykių.

Šį kartą norėčiau papasakoti paprastos ir taip pat nepaprastos šeimos istoriją. Istoriją, kuri tarsi nematoma gija sujungia dabartinius Ignalinos ir Švenčionių rajonus, kuriuos galima apibrėžti kaip Švenčionių kraštą. Šios šeimos istorijoje rasime įrašus, darytus Čikagoje ir Sibire. Taip jau yra, taip jau būna gyvenime.

O pradėti norėčiau nuo dvidešimtojo amžiaus pradžios, kai mažažemis Jonas Bukėnas, palikęs gimtąjį Busilų kaimą, kaip ir daugelis mūsų tautiečių laimės ieškoti iškeliavo į Ameriką. Matyt, nepėsčias buvo tas kaimo berniokas, kad greitai ten, tolimoje Čikagoje, ir savo taverną atsidarė. Ir nuo tada ten, tolimame krašte, nereikėjo lenkti nugaros svetimiems, o galėjo dirbti sau. Ten, Čikagoje, Jonas Bukėnas sutiko ir savo gyvenimo moterį Juzefą Spečiūtę, kilusią nuo Tverečiaus, kuri taipogi buvo išvažiavusi laimės ieškoti į Ameriką.

Žiūriu į senas puikios kokybės fotografijas, kurias man paduoda jų anūkė Danguolė Bukėnaitė. Senos fotografijos visada turi savotiškos magijos, kai tarsi laiko mašina nusikeli į praeitį. Du išeiviai iš Švenčionių krašto Jonas Bukėnas ir Juzefa Spečiūtė nusifotografavo savo vestuvių dieną. Ir ta akimirka išliko, o kartu šie du žmonės nugyveno daugiau nei pusę amžiaus.

Čikagoje Jonas ir Juzefa Bukėnai susilaukė dukros Julijos ir sūnaus Leono. Matyt, neprastai sekėsi verslas, kad palyginus per trumpą laiką Jonas ir Juzefa užsidirbo nemažai pinigų ir 1929 m. nutarė sugrįžti į Lietuvą. Sugrįžę kurį laiką gyveno Busilų kaime, o vėliau įsigijo sodybą Sabališkės kaime, nusipirko namus Švenčionyse (dabar toje vietoje stovi savivaldybės administracijos pastatas). Žinoma, nusipirko žemės bei miško ir varpus Ceikinių bažnyčiai, kurie ne vieną dešimtmetį kvietė maldai. Nuolatiniam gyvenimui Jonas ir Juzefa Bukėnai pasirinko Sabališkės kaimą. Iš čia Jono ir Juzefos sūnus Leonas eidavo pėsčiomis į Švenčionis, į lietuvišką gimnaziją. Žinoma, ne kiekvieną dieną tuos 17 kilometrų kulniuodavo, o savaitės pradžioje nueidavo, o pabaigoje sugrįždavo į namus. Greitai prabėgo vaikystės ir paauglystės metai. Vieną dieną ėmė ir, kaip liaudis sako, „įkrito į akį ir širdį“ Leonui Bukėnui netoliese, Panižiškės kaime, gyvenusių Mykolo ir Teofilijos Juršėnų dukra Genovaitė, kaip mėgdavo vėliau sakyti Leonas, – pati gražiausia apylinkėje mergina. Įdomu, kad tuo metu, kai Leono Bukėno tėvai buvo išvažiavę laimės ieškoti į Ameriką, Genovaitės tėvai gyvenimo vėjų buvo nublokšti į Rusiją. Malonus tas faktas, kad Leono tėvai, būdami turtingi, neprieštaravo nei sūnaus draugystei, nei vestuvėms su mergina iš sunkiau gyvenančios šeimos.

Kartu Leonas ir Genovaitė nugyveno daugiau nei 60 metų. Išaugino tris dukras: Vladę, Danguolę ir Aldutę, bei sūnų Algį. Nemažai sumaišties į Bukėnų šeimą atnešė karas ir pokaris. Leonui Bukėnui pavyko išvengti mobilizacijos į rusų kariuomenę, bet kai jie sugrįžo, teko slapstytis ir visgi, karui baigiantis, pateko į mobilizaciją, bet kol pasiekė Klaipėdą, ir karas baigėsi, bet tai nereiškė, kad buvo pamiršta ir atleista už vengimą tarnauti. Taip Leonas Bukėnas atsidūrė Lukiškėse. Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne advokato panaudota JAV pilietybės korta, nes pagal JAV įstatymus žmogus, gimęs JAV, automatiškai tampa piliečiu, ir jį, kaip JAV pilietį, paleido iš Lukiškių.

Praūžė karas, bet dar reikėjo išgyventi pokarį ir tremtį. Apmaudžiausia, kad įskundė artimas žmogus. Taip ir atsidūrė tolimajame Sibire. Išvežė abi Bukėnų šeimas. Bet lietuviai ir Sibire nepražuvo. Sibire Bukėnai gavo JAV ambasados kvietimą atvykti gyventi į JAV. Paradoksas? Ko gero, taip. Bet šio kvietimo atsisakė, kaip ir kito, kurį gavo jau sugrįžę į Lietuvą.

- Gal ir keistai nuskambės, bet seneliui Jonui Sibiras paliko neišdildomą įspūdį, ypač derlingos žemės. O ir tėvas, būdamas nagingas ir išradingas, vis ką nors sugalvodavo, taip ir išgyvenome, o į Lietuvą sugrįžome tuo laiku, kai leido išvažiuoti iš buvusių lenkų okupuotų teritorijų kilusiems žmonėms į Lenkiją. Žinoma, nebuvo noro vėl važiuoti svetur. Kadangi turėjome teisę mėnesiui apsistoti Lietuvoje, tai senelis Jonas Bukėnas sugebėjo patekti pas J.Paleckį ir gauti leidimą gyventi Lietuvoje, - prisimindama tą sugrįžimo į Lietuvą laikotarpį, pasakoja mano pašnekovė Danguolė.

Štai tokios tos gyvenimiškos peripetijos. Žmogus lyg popierinis laivelis blaškosi gyvenimo vandenyne, bet kaip ten bebūtų, ieško ramybės uosto toje žemėje, kur protėvių gyventa. Kodėl taip yra? Kas ten žino, bet Bukėnų šeimos istorijos knygoje šiam Lietuvos kampeliui būtų skirta daugiausia vietos. Vargu ar galima kitaip nei meile gimtinei paaiškinti ir mano jau minėtą faktą – atsisakymą vykti gyventi į JAV. Kaip sakė mano pašnekovė Danguolė, nei tėvai, nei seneliai niekados nesigailėjo šio savo poelgio. Jiems buvo gera čia, Lietuvoje, Švenčionių karšte. Na ir kas, kad teritorinis padalinimas šį kraštą padalino į Ignalinos ir Švenčionių rajonus, bet šio krašto žmonės, matyt, turi įgimtą meilę savo kraštui. Nobelio premijos laureatas, indų rašytojas Rabindranatas Tagorė rašė: „Mūsų gyvenimas pasaulyje yra tas pats, kas dainos klausymas: mums gera ir smagu, kai dainuoja, ir mes privalome dainos laukti. Gyvenime už viską svarbiau yra pats gyvenimas, todėl reikia išmokti juo džiaugtis.“ Ši įžymaus rašytojo mintis, šie žodžiai labai tinka apibūdinti mano aprašytiems Jono ir Juzefos Bukėnų, bei jų sūnaus Leono ir Genovaitės Bukėnų gyvenimams. Šie žmonės kaip ir jų atžalos mokėjo džiaugtis gyvenimu, džiaugtis tuo, ką turi. Leonas Bukėnas, kaip jau minėjau, buvo nagingas žmogus, turėjo gerą muzikinę klausą, be didelių pastangų galėjo lūpine armonikėle atkartoti ką tik išgirstą melodiją, beje, Leonui Bukėnui gegužės 15 d. būtų sukakę 90 m., o aš, baigdamas šį pasakojimą, norėčiau pasakyti, kad Bukėnų šeimos knyga rašoma ir toliau. Ją rašo dukros, sūnus, 9 anūkai ir anūkės, 7 proanūkiai ir 1 proproanūkė. Puiku, kad kiekviena karta į savo šeimos istorijos knygą gali įrašyti naujus puslapius. Taip rašoma ne tik šeimos, bet ir krašto, ir Lietuvos istorija.

 
Reklaminis skydelis